|
Istorijos puslapius atvertus
Dr. Aldona KAČERAUSKIENË
Kovo viduryje Mykolo Romerio Socialinės politikos fakulteto Edukacinės katedros prof. Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės rūpesčiu Vilniuje buvo surengta konferencija, kurioje prisimintos dvi iškilios asmenybės, kurių sukurta materialiojo paveldo dalis tebetarnauja šių dienų žmonėms. Tik apie šiuos kūrėjus dabar niekas nebekalba, nebeprisimena.
Viename Vilniaus skvere tebėra paminklas, vaizduojantis sėdintį senyvą žmogų. Tai Juozapas Montvila (18501911), Vilniuje praleidęs 26 gyvenimo metus. Jis buvo Vilniaus miesto tarybos narys, Vilniaus žemės banko direktorius, Vilniaus miesto burmistras; 1907 metais išrinktas į Rusijos valstybės dūmą. Tačiau ne dėl šių aukštų pareigų šiandien minime šią iškilią asmenybę.
Juozapas Montvila gimė Mitėniškių dvare (tuometinėje Ukmergės apskrityje), Vilniuje baigė gimnaziją, agronomijos žinių sėmėsi Rusijoje, teisės mokslų kandidato laipsnį gavo Petrapilio universitete, dar studijavo Berlyne ir Vienoje. Šis didžiai mokytas ir turtingas žmogus neapsiribojo nei savo, nei savo šeimos gerovės kūrimu. Kartu su broliu Stanislovu sudaręs šimto tūkstančių aukso rublių fondą, ėmėsi labdaringos veiklos. Jis gerai suvokė dabar dažnai minimo posakio Duokite ne žuvį, bet meškerę prasmę. Juk žuvimi, tai yra vienkartine parama, galima padėti tik trumpą laiką. Daug svarbiau pasiekti, kad žmogui būtų sudaromos sąlygos pačiam pragyventi, pasotinti kūną, patenkinti dvasinius poreikius.
1896 metais Šėtoje J. Montvila įsteigė audimo mokyklą Birutė, Vilniuje organizavo namų statybą, pastatė daugiabutį namą darbininkams. Ten, kur tvyrojo žolėmis apaugę plotai, J. Montvilos rūpesčiu plėtėsi namų kolonijos. Tai nedideli namukai, kuriuos supo sodas, žaliuojanti žolė, gėlynėlis. Namus, kurie vieni į kitus nepanašūs, projektavo tuo metu žinomi architektai. Dalis pastatų išlikę iki šiol.
J. Montvila gerai suprato, kaip yra svarbu patenkinti žmonių dvasinius poreikius. Jis steigė piešimo ir muzikos mokyklas (garsi buvo vargonininkų mokykla), rengė dailės kūrinių parodas. J. Montvila įsteigė apie dvidešimt visuomeninių organizacijų Pieno lašo, Lutnios, Mokslo mylėtojų ir kt. Jis organizavo orkestrus, kurie netrukus pasiekdavo profesionalų lygį.
Tačiau ne visus įmanoma išmokyti žvejoti, ne visiems ir meškerę į rankas įbruksi. Tokiems buvo steigiamos labdaros valgyklos. Našlaičiams steigė prieglaudas.
Stanislovas Montvila (18481916) taip pat kaip ir brolis Juozapas gimė Mitėniškių dvare. Vilniaus gimnaziją baigė aukso medaliu, aukštojo mokslo siekė Krokuvoje. Prasidėjus 1863 metų sukilimui, grįžo į tėviškę, įsijungė į Zigmo Sierakauskio vadovaujamą sukilėlių būrį, buvo sužeistas.
S. Montvila veikė Panevėžyje. Enciklopedijose jis vadinamas Lietuvos pramonininku. S. Montvila buvo vienas akcinės bendrovės S. Montvila steigėjų. Jis valdė spirito varyklą, turėjo malūną, mielių fabriką. Jis vienas iš žemės ūkio melioracijos ir statybos akcinės bendrovės Agrokultūra steigėjų.
Stanislovui, kaip ir Juozapui, rūpėjo dvasiniai žmonių reikalai. Muzikai gabius berniukus (Panevėžio Troškūnų dvare buvo suorganizuotas berniukų choras) jis siuntė į Vilnių, į brolio įsteigtą vargonininkų mokyklą, darbininkų lavinimui negailėjo pinigų.
1913 metais S. Montvila Panevėžyje įsteigė teatrą. Tai buvo didelis miesto kultūrinis įvykis, visos tautinės grupės rengė prisistatymus. S. Montvila norėjo, kad teatras ateinančioms kartoms išliktų kaip šviesulys. Juo rūpintis įpareigojo rašytoją Lindę Dobilą. Trūkstant lėšų, teatru ėmė rūpintis šauliai.
Broliai Montvilos vertino techniką, pripažino jos galią, lengvinant žmonių buitį. Mitėniškių dvare stovėjo elektros bokštas, buvo įrengta kino salė, Panevėžio teatre buvo naudojamos to meto aukštos technologijos.
Didžioji dalis Montvilų palikimo neišsaugota: sunyko jų išpuoselėti dvarai, iškirsti sodai, teatro pastatas dabar išnuomotas statybinių prekių parduotuvei. Dėl to labai apgailestavo konferencijoje pranešimus skaitę prof. Libertas Klimka, prof. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, surengusi ekspediciją po Montvilų memorialines vietas, dr. Stanislovas Stašaitis ir kt. Iš klaidų privalome pasimokyti ir jų nebekartoti.
© 2009 XXI amžius
|