Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Pilietinio proveržio ženklai

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Kovo 24 dieną Seimas pritarė įstatymų pataisoms, pagal kurias bus naikinamas „Leo LT“ sandoris – už tai balsavo 74 Seimo nariai, vienas buvo prieš, 13 susilaikė. Dabar „Leo LT“ klausimus svarstys Seimo komitetai, o gegužės mėnesį bus imtasi esminių sprendimų. R. Kupčinsko, G. Songailos ir A. Stancikienės pateiktas projektas bus derinamas su V. Mazuronio pateiktu projektu ir jų pagrindu bus sukurtas bendras dokumentas. Seimo narys L. Sabutis pareiškė, kad „Leo LT“ naikinti būtina, be to, anot jo, reikia išaiškinti kaltuosius, kurie inicijavo šią amžiaus aferą. Tą dieną, kai „Leo LT“ klausimas buvo svarstomas Seime, prie Seimo rūmų visą dieną piketavo Jungtinio demokratinio judėjimo (JDJ) Kauno ir Vilniaus skyrių aktyvistai, laikydami judėjimo vėliavas, plakatus „Naikinkime nusikalstamą „Leo LT“ sandorį“, „Šalin oligarchiją“. Jie įteikė Seimo nariams apie dešimt tūkstančių Lietuvos piliečių pareiškimų su raginimu nutraukti „Leo LT“ sandorį. Kovo 25 dieną Jungtinio demokratinio judėjimo lyderis K. Čilinskas, L. Ulevičius („Santalka“) ir V. Daujotis („Kitas pasirinkimas“) dar kartą paragino valdžios institucijas ryžtingai naikinti „Leo LT“.

Vyriausybė, apsvarsčiusi Valdovų rūmų finansavimo klausimus, nusprendė neskirti papildomų 20 milijonų litų. Priimtas nutarimas dėl valstybinių įmonių vadovų atlyginimų mažinimo nuo gegužės mėnesio. Valstybinių įmonių vadovų ir vyriausių finansininkų atlyginimai bus mažinami 25 proc. Iki šiol kai kurių valstybinių įmonių vadovų atlygimai siekdavo 10–16 tūkstančių litų per mėnesį, be to, jie kelis kartus per metus išsimokėdavo solidžias premijas.

Visuomenės dėmesį patraukė skandalas, susijęs su valstybės leidyklos „Valstybės žinios“ direktoriumi Jonu Lionginu. Aną pirmadienį pas direktorių nebuvo įmanoma patekti – paaiškėjo, kad vadovas užsirakinęs su moterimis girtavo. 2000–2008 metais J. Lionginas buvo Seimo narys, per tą laiką sugebėjo pakeisti keturias partijas. Iš pradžių buvo liberalas, po to priklausė „Tvarkai ir teisingumui“, vėliau perėjo į Darbo partiją, o nuo 2007 metų tapo socialdemokratų partijos nariu. Ir kai kurių kitų darbiečių, dabar jau pasitraukusių iš šios partijos, veikla apaugusi skandalais. Skandalais pagarsėjo buvęs Vilniaus apskrities viršininkas Gintaras Gibas ir buvęs teisingumo ministras Gintautas Bužinskas. G. Gibas iškilo dar LDDP valdymo laikais, nuo 1994 metų užėmė miškų ūkio ministro pavaduotojo pareigas, 1996 metais buvo paskirtas generaliniu miškų urėdu. Per tą laiką prokurorai dėl jo veiklos vykdė du tyrimus, buvo įtariama, kad G. Gibas prisidėjo prie valstybės lėšų grobstymo, bet užtarus bičiuliams abu tyrimai buvo nutraukti. 1997 metais jis buvo iš šių pareigų atleistas. Į valdžią atėjus premjerui A. Brazauskui, 2001 viduryje G. Gibas buvo paskirtas Aplinkos apsaugos ministerijos Miškų departamento vadovu, bet jau 2002-ųjų pradžioje paaiškėjus, kad G. Gibo vardas minimas kai kuriose kriminalinėse istorijose, jam teko postą palikti. 2003 metais G. Gibas įstojo į Darbo partiją ir 2004 metų pabaigoje kaip šios partijos atstovas buvo paskirtas Vilniaus apskrities viršininku. Nors dėl jo veiklos einant šias pareigas gauta daugybė skundų, jis išliko poste iki 2006 metų vidurio. G. Bužinskas, dirbdamas teisingumo ministru, priimdavo į darbą su EBSW susijusius asmenis, ne kartą buvo pastebėtas darbe girtas, bet ir jam  pavyko išsaugoti postą iki pat koalicijos žlugimo.

Dabartinėje sunkioje ekonominėje situacijoje ypač svarbu atgaivinti smulkųjį verslą. Smulkųjį verslą žlugdo pernelyg didelė mokesčių našta ir nesureguliuoti akcizo mokesčiai. Seimo Biudžeto ir finansų komitetas siūlo mažinti alkoholio bei degalų akcizus. Iš tiesų situacija, kai alkoholis staiga brangsta, nepalanki tiek valstybės biudžetui, tiek smulkesnėms kavinėms bei viešbučiams. Be to, pernelyg dideli alkoholio akcizai sudaro prielaidas alkoholio kontrabandai plisti. Degalų akcizo sumažinimas sudarytų sąlygas kuro kainų kritimui bent 20–30 centų už litrą ir geresniam akcizo surinkimui į biudžetą.

Saulėlydžio komisija, apsvarsčiusi įvairių valstybės institucijų darbo tikslingumą, jau rekomendavo panaikinti kelias valstybines įstaigas, dubliuojančias kitų institucijų darbą. Komisijos vadovas Valentinas Milaknis pareiškė, kad nors kai kurias valstybės institucijas likviduoti netikslinga, tačiau reikia mažinti jose dirbančių darbuotojų skaičių. Pirmiausia nuo gegužės 1 dienos naikinama Kvalifikacijų tarnyba. Ši valstybės institucija, kurioje dirba 30 darbuotojų, buvo įsteigta praėjusių metų gegužę G. Kirkilo vyriausybės nutarimu. Jos metinis biudžetas sudaro 4,5 milijonų litų. Kvalifikacijų tarnybos vadovai gauna 10–12 tūkstančių atlyginimus, o net žemiausio rango tarnybos klerkai gauna 3–3,6 tūkstančio litų algas, tarnybai paskirti net šeši prabangūs valdiški automobiliai. Tokių valdiškų institucijų, siurbiančių didžiausius pinigus iš valstybės biudžeto, yra ne viena.

Regime vis daugiau pilietinės brandos požymių. Stiprėja visuomeninių pilietinių organizacijų veikla, vis aktyviau veikia ir profsąjungos, kuriasi miestų mikrorajonų gyventojų bendrijos, kaimų bendruomenės. Iki šiol daug pilietinių iniciatyvų žlugdavo dėl į įvairias visuomenines organizacijas ir politines partijas infiltruotų agentų veiklos. Didelė buvusio sovietinio saugumo struktūrų įtaka kai kurių organizacijų veiklai. Tėvynės sąjungos pirmininkas V. Landsbergis 1997 metais inicijavo liustracijos įstatymų rengimą, tačiau tam aktyviai pasipriešino kai kurie kiti konservatorių veikėjai, teigdami, kad liustracija neva jau netikslinga, nėra ko priešinti visuomenės. Dauguma šios konservatorių grupės narių jau seniai pasitraukė iš konservatorių gretų, kai kurie nutolo nuo politikos, o dalis jų dalyvauja kitų partijų veikloje. Nuo 2000-ųjų rudens buvę KGB pareigūnai, agentai ir rezervistai atvirai grįžo į valdžią. Jų griaunamoji veikla pasireiškė tiek politinėse partijose, tiek valdžios institucijose, tiek žiniasklaidoje. Politinių „fantomų“ veikla yra tarsi kilpa, apraizgiusi valstybę.

Seimui įteisinus legendinio partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto statusą ir pripažinus jį Lietuvos prezidentu, pagaliau įvykdytas istorinio teisingumo aktas. Ir po balsavimo dėl J. Žemaičio statuso dar kartą galėjome įsitikinti, kad bandymai skirstyti politikus pagal amžių, teigiant, kad senosios kartos politikai yra atgyvenę ir reakcingi, o jaunesnės kartos – pažangūs, neturi realaus pagrindo. Tai iliustruoja kad ir Mindaugo Basčio pavyzdys. Šis 43 metų Seimo narys  balsavo prieš J. Žemaičio paskelbimą prezidentu, jis pasisakė ir prieš „Leo LT“ naikinimą. Jo pozicija kartais dar aršesnė nei buvusių LKP CK bosų.

Skaldymo ir intrigų politika viešajame gyvenime kartais tarsi ištrina ribas tarp tikrųjų vertybių ir pigaus manipuliavimo bei populizmo apraiškų. Pamatėme laukinio kapitalizmo grimasas. Ar normalu, kad didžioji dalis pensininkų gauna tik 700–1000 litų (200–300 eurų) pensijas? Tuo tarpu demokratinėse Europos šalyse pensijos didesnės 7–10 kartų. Net ir kaimyninėje Lenkijoje daugelio pensininkų pajamos kur kas didesnės, siekia 400–500 eurų. Ar normalu, kad įmonių vadovų ir paprastų įmonių darbuotojų algos skiriasi 10–20 kartų? Dabar krizės sąlygomis daugelyje įmonių algos mažinamos ir 1,2–1,5 tūkstančio litų gaudavę žmonės jau gauna 200–400 šimtais litų mažiau, o vadovų algos mažėja tik nedaugelyje įmonių. Tokia santvarka yra nepalanki daugumai valstybės piliečių. Tokioje santvarkoje esminius sprendimus diktuoja ne piliečiai, ne jų bendrijos, profsąjungos, o kapitalistai – bankininkų ir oligarchų klanai. Jei piliečiai bus įtraukti į teismų darbą, į savivaldą, į patariamųjų institucijų veiklą, tai gali duoti realų postūmį demokratijos stiprėjimui. Atkampiuose kaimuose, kurių Lietuvoje nemažai, trūksta realios valdžios. Kaimuose, kurie nuo apylinkės centro nutolę 8–15 kilometrų, o nuo rajonų centrų dar toliau, gyventi darosi nesaugu. Tad tokių kaimų gyventojai kelia pagrįstus klausimus dėl savivaldos reformos. Praverstų kaimų seniūnų institucijos įvedimas, o tvarką galėtų užtikrinti policijos rėmėjų grupės. Eilinių piliečių įsitraukimas į savivaldą ir būtų realus žingsnis link demokratijos. Egzistuoja skiriamoji riba tarp „fasadinės demokratijos“ ir tikros, pilietinės demokratijos. „Fasadinė“ demokratija remiasi korupcija, viešųjų ryšių kampanijomis ir esminių valdymo svertų susitelkimu siaurų lobistinių grupių rankose. Pilietinė demokratija remiasi socialiai orientuota rinka ir piliečių įtaka bei dalyvavimu valstybės valdymo procesuose. Jau laikas Lietuvai kilti iš stagnacijos liūno, laikas vietoj butaforinės kurti stiprią teisinę valstybę.

© 2009 „XXI amžius“