Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Lietuva
Ūkis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Verbų – palmių sekmadienis

Algimanto ŽIŽIŪNO nuotrauka

„Viešpaties yra žemė ir visi jos turtai, pasaulis ir visa, kas jame gyvena. Juk tai Jis žemynus sukūrė virš vandenynų ir upių srovėmis išvagojo“ (Ps 23, 1 – 2). Šie žodžiai – tai ne vien Viešpaties Dievo visagalybės apoteozė, kuri skelbia, jog iš žiemos miego dabar bundantis gamtos grožis išties pradėjo alsuoti nauja gyvybe, jie – ir Verbų sekmadieniui skirtas liturginis skaitinys, kuris stulbina Jėzaus Širdies meilės beribe amplitude, nes amžinasis Logos – Emanuelis nepasitenkino tuo, kad Jam lenktųsi visa, kas tik egzistuoja, Jis troško tapti bejėgiu Kūdikiu, o vėliau (dėl Dievo Tėvo išganymo plano įvykdymo) nenužengė nuo kryžiaus, bet savo kančia ir mirtimi taip perkeitė pasaulį ir jame gyvenančiuosius, kad jie į šio pasaulio laikinumą nuolat būtų skatinami mokytis žvelgti per dieviškosios karalystės prizmę.

Kiti šios psalmės žodžiai jau tiesiogiai skiriami Dievo Sūnui, nes kam gi labiausiai tinka šis posmelis: „Viešpats didis, galingas, Viešpats – mūšių laimėtojas“, jei ne Tam, kuris žmonijos egzistencijos istorijoje laimėjo svarbiausią mūšį. Kadangi Jėzus nugalėjo mirtį, nuodėmę ir šėtoną kybodamas prikaltas ant dviejų medinių skersinių, o ne žvangindamas ginklais (nors nėra jokių abejonių, kad Jis turėjo ir visada turi galią visus savo priešus akimirksniu nušluoti nuo Žemės paviršiaus, žr. Jn 18, 6), todėl Jo žmonijos gelbėjimo strategija diametraliai skiriasi nuo pasaulio galingųjų, kurių daugumai fizinės jėgos prioritetas tebelieka esminis.

Kai Jėzus, žmonių minios liaupsėmis garbstomas, ant asilaičio įjojo į Jeruzalę, Jis iš anksto žinojo, kad netrukus daug tų žmonių, fariziejų sukurstytų, išsižadės Jo ir išduos Jį mirti. Vis dėlto Jis priėmė jų audringą garbinimą, nes taip pat puikiai žinojo, jog kai bus pakeltas ant kryžiaus, tada daugelį taip prie savęs patrauks, jog jų širdys visiškai pasikeis ir, pamilusios Jį, Jo daugiau nebeišsigins.

Kai Jėzus, tikrai esantis Švč. Sakramente, bus per Velykas nešamas šventoriuose, Jis dievišku žvilgsniu kiaurai žvelgs į mūsų širdis ir žinos, kurie ruošėsi Jo prisikėlimo iš numirusių šventimui, o kurie ne. Jis visada mato tuos, kurie rengiasi vienąkart sutikti amžinąsias savo Velykas, o kurie dar ne.

Šio ruošimosi esmė galėtų būti apibūdinama rašytojos Isabelės Geros žodžiais: „Kvieti mane dalyvauti savo mirtyje, idant žengčiau į Gyvenimą. Tačiau žinau, kad tik atsižadėjimo dirvoje pasėti gyvenimo grūdai atgimsta Tavo naujam pavasariui. Taip, Tu man siūlai vien paradoksą – gyventi tavo meilėje, visada peržengiančioje žmogaus proto ribas, ir kovoti su Tavim, visas savo pastangas dedant Tavo pergalei pasiekti.

Neleisk mano protui prieštarauti. Aprenk mane savo beprotyste“.

Kun. Vytenis Vaškelis

© 2009 „XXI amžius“