Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Lietuva
Ūkis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Atgarsiai

Trečiadienio numeryje spausdinome žurnalisto Gintaro Visocko rašinį apie švedų publicisto Jono Ohmano režisuotą dokumentinį filmą „Smogikai“, parodytą per Lietuvos televiziją. Autorius rašė, kad filmas nesulaukė to rezultato, kuris galėjo būti pasiektas vertinant tragišką partizanų likimą. Filmo kūrėjai susilaukė ir „XXI amžiaus“ skaitytojų dėmesio. Spausdiname du atsiliepimus apie filmą. Beje, jis vėl bus rodomas per LTV ir balandžio 6-ąją.

KRUVINOS ŽUDIKŲ ŠYPSENOS

Partizanų vadai po suvažiavimo 1949 m. vasario 16 mėn. Žemaitijoje. Pirmoje eilėje iš dešinės: Petras artkus- Žadgaila, Adolfas Ramanauskas-Vanagas; antroje eilėje – pirmas iš dešinės Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas

Antanina Garmutė

Kovo 11-ąją buvo parodytas J. Ohmano dokumentinis filmas „Smogikai“. Neabejoju, kad autorius siekė kilnių tikslų, stengėsi atskleisti slaptų MGB provokatorių, vadinamų smogikais, metodus, be pasigailėjimo žudant ne tik Lietuvos partizanus, bet ir jų žudynių liudininkus. Kaip tai pavyko?

Prieš vertindami šį filmą prisiminkime, kad smogikai buvo specialūs rinktinių žudikų būriai, sudaryti iš žiaurumu pasižymėjusių stribų (NKVD kolaborantų, kurių pavadinimas „stribas“ kilęs nuo jiems suteikto rusiško vardo „istrebitelj“ – naikintojas) ir kadrinių emgebistų, vadovaujamų MGB karininko. Smogikų pagrindinė užduotis – žudyti partizanus ir jų rėmėjus, nepaliekant liudininkų. Pagrindinis smogikų veikimo metodas – persirengus partizanais susitikti su Lietuvos laisvės kovotojais ir netikėtai juos išžudyti. Šiai užduočiai ypač tiko užverbuoti ir išdavikais tapę buvę partizanai. Žinodami partizanų elgesį, įpročius, dainas, pažinodami vietinius žmones ir savo buvusius bendražygius, užverbuotieji ir smogikais tapę buvusieji partizanai sukeldavo pasitikėjimą, sumažindavo partizanų budrumą, taip sudarydami sąlygas juos netikėtai išžudyti. Smogikų būrių vadas NKVD majoras Aleksiejus Sokolovas (jam talkino ir bendrapavardis Nikolajus Sokolovas) įgijo patyrimą taikydamas šį metodą kovose su Ukrainos antisovietiniu pasipriešinimu.

A. Sokolovo smogikai, veikdami partizanų vardu, žudydavo vietinius gyventojus, siekdami sukompromituoti tikruosius partizanus, demoralizuoti partizaninį judėjimą, sukelti nepasitenkinimą, palaužti pasitikėjimą ir rėmimą. Filmo kūrėjo pagrindinis režisūrinis sumanymas – pateikti smogikų prisiminimus apie kovas su „banditais“ (tokią terminologiją vartoja visi smogikai, kalbėdami apie partizanus), fiksuoti jų liudijimus apie „banditų“ niekšiškus veiksmus, nukreiptus prieš taikius žmones (moteris, vaikus).

Filmo pradžioje rodomas buvęs stribas, pervestas į smogikų būrį, nerišliai, iš konteksto ištrauktais fragmentais pasakojantis apie savo veiklą smogikų būryje. Kitas smogikas numoja ranka, nepatenkintas, kad buvo pavadintas išdaviku, ir teigia, jog jau viską užmiršo ir nieko nenori prisiminti. O dar vienas, žvalus ir linksmas, „vežantis“ visą filmo krūvį, nuotaikingai kalba apie savo „nuotykius“. Bet ką kalba! Čia visko buvę, keitėsi pozicijos barikadose, partizanų vadai pereidavę į saugumą (suprask, MGB) ir būdavę jų būriuose. Linksmuolis šypsodamasis prisimena, kad visokių būta atvejų. Štai viename rajone banditai (suprask, partizanai) sušaudę moterį su dukra ir dviem vaikais. Tada jie (suprask, smogikai) buvo nusiųsti nubausti banditų, taigi vykdę teisingumą. Didesnę nesąmonę vargu ar galima būtų sugalvoti. Ir apskritai partizanai nieko nenuveikė, o jų kova buvusi beprasmė. Suprask, jų (smogikų) kova su banditais verta pasididžiavimo. Ir, žinoma, jokios atgailos, prisipažinimo, kad okupantų užsakymu vykdė savo tautos genocidą, kuriam jokios užmaršties (senaties) nėra ir būti negali. Tokie J. Ohmano filmo kadrai, pateikti be komentarų, pasitarnauja veikiau KGB, bet ne laisvai Lietuvai.

Smogikai prisimena ir smulkesnes detales. Užverbavus MGB agentu suimtą partizaną, kad nebūtų kelio atgal, pirmiausia stengdavosi jį „pririšti“ kruvina operacija. Kad nepabėgtų, vesdavo jį pririšę viela: vienas galas prie smogiko rankos (aukščiau alkūnės, kad ranka būtų laisva šaudymui), kitas prakištas per kelnių kišenę prie užverbuotojo kojos... (?)

Kita žudymo technologijos detalė. Nušautų banditų lavonų niekinimas aikštėse, vėliau užkasimas – ne mūsų rūpestis. Suprask, mūsų darbas švarus (nužudyti), o tą, nešvarų, atlikdavo vidaus kariuomenė, eiliniai stribai.

Smogikų pasakojimai dažnai nerišlūs, ištraukti iš vidurio sakinio, iliustruojami archyvinėmis nuotraukomis – smogikų, jų nužudytų partizanų, MGB viršininkų, partizanų vadų. Pakaitomis rodomas uniformuotas partizanas, rodantis savo kovų vietas. Tokia kaleidoskopinė kadrų kaita apsunkina filmo siužeto supratimą. Nepakankamai išryškintas ir A. Sokolovo išradimo – „suktuko“ mechanizmas. Šios A. Sokolovo provokacijos esmė tokia. Suimtasis ryšininkas ar partizanas vežamas per mišką, netikėtai užpuolę suimtąjį „išvaduoja“ partizanais persirengę smogikai. Nuvedę į specialiai įrengtą „bunkerį“ tardo, kaltina Lietuvos išdavimu, grasina nušauti. Atlaikęs emgebistų kankinimus, nepalūžęs ir nieko neišdavęs „išvaduotasis“ čia įveikiamas klasta. Iš jo reikalaujama surašyti savo nuopelnus partizanams, nurodyti, kas galėtų juos paliudyti, su kuo palaikė ryšius. Taip suimtasis pražudo ne tik save, bet ir savo bendražygius. Po to seka antroji inscenizacijos dalis – jį dar kartą „išvaduoja“ kitas smogikų būrys. O raštiškas paliudijimas emgebistų rankose keliauja per dešimtis naujų bylų, sukeldamas ilgą areštų grandinę. Ir išdavikas aiškus, konkretus. Bet čia, kaip ir daugelyje kitų svarbių momentų, filme labai trūksta komentaro apie išdavystės technologiją. Ar tikrai tai buvo išdavystė? Komentarų stoka – tai pagrindinis filmo trūkumas, nes be jų su partizaninio judėjimo istorija mažai susipažinusiam žiūrovui gali susidaryti įspūdis, jog pašnekovo (smogiko) lūpomis kalba tiesa. Kaip pavyzdį galiu pateikti garbaus partizano pasakojimą, kad jo kaimynas, pamatęs filmą „Smogikai“, užsipuolė jį reikalaudamas pasiaiškinti, kodėl partizanai žudė moteris ir vaikus...

Tiesa, filmo pabaigoje pateikiami sausi statistiniai duomenys: kovojusių partizanų, jų ryšininkų, stribų, smogikų, taip pat nužudytų, suimtų, sušaudytų, ištremtų į Sibirą skaičiai. Tačiau ar to pakanka?

Pasigendama ir teisinio smogikų veiklos įvertinimo. Švelniai pasakyta – veiklos, nes smogikai buvo profesionalūs žudikai, genocido vykdytojai, nusamdyti okupanto! Pagal tarptautinę teisę genocido nusikaltimams nėra senaties, o demokratinių šalių baudžiamuosiuose kodeksuose už tai numatytos aukščiausios bausmės. O kaip Lietuvoj? Taip pat. Tad nejučiom susimąstai, ką veikia Lietuvos Teisingumo ministerija ir Lietuvos Generalinė prokuratūra? Gal jiems pakanka smogiko patikinimo, kad jis pritaria Lietuvos laisvei? Šio filmo pavadinimą „Smogikai“ norisi papildyti: „Smogikai. Kam Lietuvoje gyventi gera?“

Abejotino patikimumo pašnekovų (smogikų) pasirinkimas ir padrikas medžiagos pateikimas be būtinų komentarų vertintinas kaip nepatyrusio mėgėjo režisieriaus pirmas prisvilęs blynas. O kaip vertinti grubiausią klaidą? Kalbant apie Tauro apygardos paskutinį vadą Juozą Jankauską-Demoną, išdavusį visus dar kovojusius apygardos partizanus, ekrane rodomas LLKS prezidiumo sekretorius Laisvės kovotojas, 1949 m. vasario 16-osios Deklaracijos signataras, Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordino kavalierius Petras Bartkus-Žadgaila (žiūrėti A. Petrauskas. Tėvynei jo plakė širdis, 2005. 127 p.). Tai gali ne tik žeisti didvyrio giminaičius, partizanus, bet ir sukelti filmo autoriui ir jį nupirkusiam ir parodžiusiam televizijos kanalui juridinių problemų. Ir netgi jeigu ši klaida įvyko nesąmoningai, autoriui ignoravus partizaninio sąjūdžio istorikų žodį, filmas „Smogikai“, toks, koks yra, be pataisymų, neturėtų būti rodomas.

Atkreiptinas dėmesys ir į filmo premjeros laiką. Kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Abejotina, ar sutapimas, kad filmas „Smogikai“ parodytas tą pačią dieną, kai Kaune buvo atidengtas paminklas LLKS prezidiumo pirmininkui, sovietų sušaudytam Maskvoje laikinajam Lietuvos Respublikos prezidentui brigados generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui. Gal tai ir buvo šaukštas deguto medaus statinėje?

© 2009 „XXI amžius“