|
Kanapės Judo sidabriniai?
Seimo Pirmininkui Arūnui VALINSKUI,
Žemės ūkio ministrui Kaziui STARKEVIČIUI
Šią savaitę Lietuvos Respublikos Seimas svarstys narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo pakeitimo projektą, kuris numato pluoštinių kanapių auginimo legalizavimą. Norėčiau pasidalinti savo mintimis, kilusiomis, sužinojus apie minėto projekto rengimą.
Yra suprantamas valstybės rūpestis savo ūkininkais, siekiant užtikrinti jiems lengvesnį pragyvenimą krizės sąlygomis, padedant jiems įsisavinti ES fondų paramą ir teikiamas išmokas. Tačiau matant parengtą įstatymo projektą yra akivaizdu, jog pluoštinių kanapių auginimo legalizavimo mechanizmas apskritai nenumato jokių kanapių laukų patikros priemonių. Dar daugiau, siūlomas įstatymo projektas net nesukuria tinkamų prielaidų patikros priemonėms kurti: valstybės institucijoms nėra nustatyta data, iki kada patikros priemonės turėtų atsirasti, nors pluoštinių kanapių auginimas jau būtų legalizuotas įsigaliojus svarstomam įstatymui. Vaikantis vienų Europos Sąjungos reikalavimų (remti pluoštinių kanapių auginimą), kažkodėl sąmoningai ignoruojami kiti reikalavimai (užtikrinti laukų patikrą). Nėra abejonių, kad dėl šios priežasties kanapių pluošto auginimas Lietuvoje neišvengiamai bus priedanga narkotinių medžiagų auginimui. Savaime kyla klausimas, ar išmokų siekimas bet kokia kaina, t.y. legalizuojant tokią išskirtinę savo pobūdžiu kultūrą, tikintis gauti sąlyginai menkas išmokas už pluoštinių kanapių auginimą, netaps tais Judo sidabriniais, kuriais bus sumokėta už Lietuvos vaikų ateitį?
Kita vertus, neaišku, ar patikros priemonės tikrai užkirstų kelią svaiginimuisi skirtų kanapių auginimui. Ši problema yra akivaizdi, matant, kad ir šiandien vis dar nesusitvarkome su kontrabandos srautais per mūsų šalies išorės sienas. Ar kas nors užtikrins, kad Lietuvos ūkininkų laukai, tūkstantmečiais auginę mums duoną, nebus aplaistyti motinų ašaromis ir persmelkti jų skausmu?
Susirūpinimą kelia ir tai, kad pluoštinių kanapių auginimo legalizavimas, neužtikrinant jų kontrolės mechanizmo įstatymo lygmeniu, gali tapti dideliu žingsniu, formuojant visuomenės nuostatą, palankią lengvųjų narkotikų legalizavimui, tuo labiau, kad, kaip tenka su dideliu apgailestavimu pažymėti, toks visuomenės nuostatos formavimas jau pastebimas kitose narkotikų prevencijos politikos srityse: Lietuvoje jau kuris laikas taikomos žalos mažinimo programos, nuo kvaišalų priklausomiems žmonėms ištiesiančios ne pagalbos ranką, bet sterilų švirkštą narkotikams susišvirkšti ar pakaitinius narkotikus. Jos siunčia visuomenei žinią, jog valstybė toleruoja tam tikrus narkotikų vartojimo būdus, kuriuos vertina kaip, neva, saugesnius.
Įvertinant šiuos kylančius pavojus ir pripažįstant bendrą mūsų visų rūpestį Lietuvos žmonių, o ypač jaunimo ateitimi, kviesčiau, kad pavasarinei sėjai ruošiami Lietuvos ūkininkų laukai netaptų tautos gerovės ir jos moralės smukimo bei jaunimo svaiginimosi dykuma, o Didžiosios Savaitės laukimas nebūtų drumsčiamas nerimo dėl Lietuvos ateities.
Sigitas TAMKEVIČIUS, SJ,
Kauno arkivyskupas metropolitas
© 2009 XXI amžius
|