|
,,Jie surišo Jo rankas...
Prof. Plinio Corrźa de Oliveira (19081995),
katalikų mąstytojas ir visuomenės veikėjas
Kodėl budeliai Jėzų surišo? Kodėl jie nenorėjo leisti Jo rankoms judėti, kodėl jas surišo stipriais pančiais? Taip suvaržytus judesius ir galias galima paaiškinti didžiule neapykanta arba baime. Iš kur tokia neapykanta rankoms? Kodėl taip jų bijoma?
Rankos viena išraiškingiausių ir kilniausių žmogaus kūno dalių. Popiežiai ar tėvai palaiminimą teikia rankos ženklu. Maldai žmogus sudeda rankas arba jas kelia į Dangų. Kai norime parodyti valdžią, į rankas įduodame skeptrą, kai jėgą kalaviją. Gydytojas ranka paduoda vaistus, gailestingas žmogus ištiesia pagalbos ranką vargšams, seneliams ar vaikams. Žmogus bučiuoja rankas tiems, kurie daro gera, ir suriša rankas tų, kurie daro blogį.
O Tavo rankos, Viešpatie, ką jos padarė? Kodėl jas surišo?
* * *
Kas galėtų pasakyti, o Viešpatie, kokios tos rankos, dabar kraujuojančios, sužalotos, bet tokios gražios ir kilnios, kurios nuo pirmųjų Tavo kūdikystės dienų garbino Dievą, kai jas bučiavo Švenčiausioji Mergelė ir šventasis Juozapas? Kas galėtų pasakyti, kaip švelniai jos glostė švenčiausiąją Motiną? Kaip nuoširdžiai jos buvo sudedamos maldai? Ir su kokia jėga, kokiu uolumu ir nusižeminimu jos dirbo šv. Juozapo dirbtuvėje?
Tobulo sūnaus rankos, ką bloga jos padarė šioje žemėje?
* * *
Prasidėjus Tavo viešajam gyvenimui, Tu buvai Mokytojas, mokęs žmones eiti keliu, vedančiu į Dangų. Tavo rankos judėjo, kad nurodytų kelią į dangiškąją buveinę arba kad sudraustų nuo blogio. Tavo rankos praturtindavo Tavo kalbas, Tavo žodžiai nuo rankų gestų tapdavo aiškesni. Apaštalai ir žmonių minios patikėjo Tavimi, Viešpatie.
* * *
Mokytojo rankos ir Ganytojo rankos. Tu ne tik mokei, bet ir buvai vadovu bei gyvenimo pavyzdžiu. Vadovo uždavinys paveikti valią, o mokytojo protą. O valią pirmiausia galima paveikti meile. Tavo rankos buvo apdovanotos paslaptingomis, antgamtiškomis galiomis, kad paglostytų mažuosius, kad priimtų atgailą darančiuosius ir kad gydytų ligonius.
Bet šitos rankos tokios stebuklingai galingos, jog joms pakluso gamtos dėsniai, joms davus ženklą atsitraukdavo skausmas, mirtis, neviltis, jos turėjo ir kitą užduotį. Ar Tu nekalbėjai apie pavojingąjį vilką? Ar Tu galėjai būti Ganytoju, nenuvijusiu vilko? Vilką taip, bet pirmiausia velnią.
Viešpatie, Tu savo galia išvarydavai velnią, o nuo Tavo žodžių, skambančių rimtai ir valdingai kaip griausmas, kilniau ir šventiškiau kaip angelų giedojimas, sprukdavo išsigandusios ir suglumusios piktosios dvasios.
Ganytojau, Tavo dieviškosios rankos kėlė lazdą ne tik prieš mums nematomas dvasines galybes, plevenančias ore ir siekiančias pražudyti žmones, kaip sako šv. Povilas, tačiau ir prieš velnią, bandydamos įveikti blogį, pasireiškiantį regimomis ar kitaip suprantamomis formomis.
Blogis pirmiausia suvokiamas abstrakčiai. Bet nėra nė vienos ydos, kurios, Viešpatie, nebūtum įvardinęs. Konkretus blogis pasireiškia žmonėse. Ir ne tik žmonėse, bet ir tam tikruose visuomenės sluoksniuose, pavyzdžiui, fariziejų. Ir ne tik atskiruose sluoksniuose, bet ir konkrečiuose žmonėse, kaip prekeiviuose šventykloje, įamžintuose Evangelijoje tuo, kad juos išvaikė. Čia kalbama ne tik apie žmonių teises, bet ir apie Dievo dalykus. Tarnaujant Dievui būna akimirkų, kai tylėti negalima, kai tylėjimas reiškia išdavystę.
* * *
O šitos rankos tokios švelnios teisiesiems: šv. Jonui nekaltajam, šv. Magdelenai atgailautojai. Šitos rankos, keliančios baimę blogiui, velniui, kūniškiesiems geiduliams, kodėl jos dabar surištos ir kraujuojančios?
Ar dėl nekaltųjų darbų, ar dėl atgailautojų? O gal dėl tų, kurie dėl savo išdidumo nepriėmė Tavo meilės ir Tavo gailestingumo ir nuo Tavęs nusigręžė?
Bet iš kur tokia neapykanta, iš kur tokia baimė, kad nusprendžia Tavo rankas surišti, nutildyti Tavo balsą, atimti Tau gyvybę?
* * *
O Viešpatie, norint šią visą baisybę suprasti, reikia tikėti, kad egzistuoja blogis. Reikia pripažinti, kad žmonės pagal savo prigimtį atmeta aukojimąsi, ir jei jau pasuko priešinimosi Dievui keliu, nėra niekšybės ir nedorybės, kurių negalėtų padaryti. Būtina pasakyti, kad Tavo Įstatymas reikalauja pasiaukojimo, kad nėra lengva išlikti skaisčiu, nusižeminusiu ir garbingu. Ir apskritai, nėra lengva ir paprasta sekti Tavuoju Įstatymu. Bet vis dėlto Tavo valdžia švelni, Tavo našta lengva. Ne todėl, kad būtų lengva atsisakyti to, kas mumyse gyvuliška, kas nedorovinga, bet todėl, kad Tu pats mums padedi.
Jei kas nors Tau pasako ne, tuoj pat pradeda Tave neigti, o kartu neapkęsti gėrio, tiesos, tobulybės viso to, ką Tu įkūniji. O kadangi toks žmogus regimu būdu negali Tavęs pasiekti, kad Tau išlietų savo pyktį, tai jis užsipuola Tavo Bažnyčią, niekina Ostiją, nuodėmiauja, skleidžia amoralumą, kelia revoliuciją.
* * *
Mano Jėzau, Tu surištas. Kur yra tie luošieji, raupsuotieji, aklieji, kurtieji, kuriuos Tu pagydei? Kur tie apsėstieji, kuriuos Tu išlaisvinai, tie nuodėmingieji, kuriems Tu atleidai, kur tie teisieji, kuriems Tu atvėrei amžinąjį gyvenimą? Kodėl jie visi neateina, kad sutraukytų pančius, kuriais surišo Tavo rankas?
* * *
Ir koks paradoksas Tavo priešai vis dar bijo Tavo surištų rankų. Dėl to jie Tave ir nužudys. Tavo draugai, greičiausiai, nesuvokia Tavo galios. Ir kadangi tvirtai Tavimi nepasitiki, jie pabėga nuo žmonių, persekiojančių Tave.
Kodėl? Akivaizdi blogio jėga. Tavo priešai taip stipriai pamilo blogį, bet jie, nors Tu esi pažemintas, surištas pančiais, suvokia visą Tavo galios jėgą... Ir bijo! Kad jaustųsi saugesniais, ruošiasi visą Tavo kūną nusėti žaizdomis, išlieti paskutinį Tavo kraujo lašą ir pamatyti Tave paskutinį kartą iškvepiant. Net po to jie nenurimsta. Ir miręs keli jiems baimę. Tavo kapas užritinamas, o Tavo kūną saugo ginkluoti sargybiniai. Neapykanta Tau verčia juos būti budriais, jie suvokė, kad Tu nesunaikinamas.
Gaila, kad gerieji viso to taip aiškiai nemato. Jiems atrodo, kad Tu nugalėtas, pražuvęs... Jie bėga, norėdami patys išsigelbėti. Jie turi akis, jie turi ausis, bet tik tam, kad suvoktų sau pavojų. Taip jau yra, kad žmogus labiausiai jautrus tiems dalykams, kuriuos jis myli. Ir jei žmogus greičiau pastebi pavojų sau negu Tavo galią, tai todėl, kad jam sava gyvybė svarbiau nei Tavo garbė.
O Viešpatie, dažnai Tavo priešai dreba iš baimės prieš Tavo Bažnyčią, o aš, matydamas ją surištą, puolu į neviltį!
* * *
Ir vis dėlto Tavo priešai ne be reikalo baiminosi! Tu prisikėlei! Nei pančiai, nei vinys, nei kapo akmuo, nei mirties galios nesulaikė Tavęs. Taip, Tu prisikėlei! Aleliuja!
Mano Viešpatie, pamokyk, ką aš galėčiau nuveikti Tavo Bažnyčiai, nuo kurios nutolo dalis jos vaikų, pasidavę amoraliems įpročiams ar neteisingų mokymų suklaidinti. Kaip apsaugoti Bažnyčią nuo išorės pavojų ir nuo vidaus blogybių, kurias sukelia nuolaidžiaujantys velniui ar nesąmoningai jam tarnaujantieji? Ar aš tik laukiu, bijausi, ar nemanau, kad viskas prarasta?
Mano Viešpatie, tūkstantį kartų Ne! Savo galia Tu prisikėlei! Raiščius, kuriais Tavo priešai norėjo išlaikyti Tave mirties šešėlyje, Tu sutraukei! Tavo Bažnyčia iš Tavo prisikėlimo gauna jėgos įveikti visas kliūtis. Mūsų viltis ne nuolaidžiavimas ar prisitaikymas prie mūsų epochos klaidų, mūsų viltis Tavyje, o Viešpatie!
Išklausyk mūsų prašymus, kuriais kreipiamės į Tave, užtariant Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Atsiųsk, Jėzau, savo Dvasios ir Tu atnaujinsi Žemės veidą!
Straipsnis parašytas 1952 metais
ir skirtas Gavėnios susikaupimui.
Iš vokiečių kalbos vertė Antanas Račas
© 2009 XXI amžius
|