| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Evangelijos žinia didžiausias turtas Vilkaviškio vyskupo velykinis sveikinimas
Skleidžiantis pavasariui, Lietuvą pasiekė didžiausia metų krikščioniška šventė Velykos, Kristaus Prisikėlimo skelbėja. Nesirinkdama ji vienodai dosniai apdovanoja skaidria vidine šviesa ir džiaugsmu visus geros valios žmones: jaunus ir vyresnius, mokytus ir mažiau išprususius, pasiturinčius ir gyvenančius nepritekliuose. Visiems Velykos neša tą pačią prisikėlimo ir amžinybės viltį. Sveikinu visus, sulaukusius šios džiaugsmingos šventės. Kokius mus šiemet aplanko šv. Velykų iškilmės? Kokie esame mes, jas pasitinkantys? Šie 2009 metai Lietuvoje siejami ne tik su ekonominiais, socialiniais iššūkiais, apie kuriuos jau pavargome kalbėti bei girdėti, bet ir su Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiu. Šis garbingas jubiliejus yra susijęs su mūsų protėvių kristianizacijos pradžia, kurią savo ruožtu žymi šv. Brunono Kverfurtiečio kankinystė. Prieš tūkstantį metų Kvedlinburgo analuose pateiktoje žinioje apie šv. Brunono žūtį pirmą kartą įrašytas Lietuvos vardas, todėl amžių būvyje, o ypač mūsų dienomis, jo gyvybės auka tapo ir Lietuvos garsintoja. Šv. vyskupo Brunono kankinystė taip pat byloja apie priežastis, kurios atvedė jį į mūsų protėvių žemes. Visų pirma tai troškimas skelbti Gerąją Naujieną, nešti tikėjimą ir prisikėlimo viltį, skleisti vertybes, kurias žmonijai patikėjo Jėzus Kristus, Žmogumi tapęs Dievas. Nors ne iš karto priėmę, vis dėlto jau daugiau nei šeši šimtai metų savo etninę, kultūrinę, religinę tradiciją grindžiame ir maitiname evangelinėmis vertybėmis. Krikščioniškasis tikėjimas mums ypač svarbus, nes juo priimame Dievo Kūrėjo Apreiškimą, Atpirkimo malonę, vedančią į amžinąjį gyvenimą. Išganymo viltis ir asmeninė bendrystė su Dievu yra dalykai, kurių niekas negali atstoti ir be kurių žmogus visada jausis nepilnas, stokojantis to, kas jam yra esmingai svarbu. Todėl negalime išsižadėti Evangelijos, Atpirkimo, paties Dievo, nes tik Jis yra mūsų amžinoji laimė, kurios visi ilgimės. Tad Evangelijos žinia šiandien ne kokia nors atgyvena, bet didžiausias mūsų turtas, savastis, tapatumas. Negalime Lietuvos vesti atgal, prarasdami tai, kas pasiekta, užgyventa mūsų protėvių daugiau nei per šešis amžius. Turime branginti tikėjimo paveldą, kurio nesuardo rūdys, nesunaikina sunkmečiai, kuris visada yra tikra ir nepamainoma atrama. Vykdydamas Kristaus pasiuntinybę, skelbdamas Evangelines vertybes mūsų protėviams, šv. Brunonas tapo kankiniu. Su šia kankinyste susijęs Lietuvos vardo paminėjimas skatina naujai atrasti, ginti krikščioniškąsias vertybes, giliai įsišaknijusias mūsų krašto kultūroje, tradicijose, gyvensenoje, žmonių mąstysenoje. Labai nuskurstume visa tai atmesdami ar kaip nors prarasdami. Tad Lietuvos vardo tūkstantmečio Velykų rytas, nuskaidrintas prisikėlimo viltimi, tegul atneša kiekvienam iš mūsų didesnį Evangelinės žinios vertinimą, tepadeda atsirinkti, kas gyvenime vertingiausia. Tepaskatina vidinį gyvybingumą ir brandina nepalaužiamą tikėjimą amžinuoju gyvenimu, kuris pasiekiamas per Jėzų Kristų.
Vilkaviškio vyskupas
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |