Įšventintas kunigas
Klier. Andrius TARVIDAS
|
Telšių Šv. Antano Paduviečio Katedroje
kovo 18 dieną į kunigo šventimus
susirinko vyskupijos kunigai
|
|
Ką tik įšventintas
kun. Viktoras Dirvonskis
|
Kovo 18 dieną Telšių Šv. Antano Paduviečio Katedroje iškilmingų šv. Mišių metu kunigu įšventintas diakonas, Telšių vyskupijos kurijos sekretorius Viktoras Dirvonskis, kuriam šventimus suteikė Telšių vyskupas Jonas Boruta, SJ. Tą dieną Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje vyko vyskupijos kunigų susirinkimas.
Tarnauti žmonėms ir telkti Dievo tautą
Kunigystės esmė telkti Dievo šeimą kaip viena dvasia gyvenančią broliją ir per Kristų Dvasioje vesti pas Tėvą. Tapus kunigu taip pat tampama vyskupų luomo bendradarbiu, padėjėju ir įrankiu tarnavime Dievo tautai. Taip kunigystę apibūdina dogminė Bažnyčios konstitucija Lumen gentium. Tokias ir panašias mintis prieš esminę šventimų dalį ganytojo rankų uždėjimą ant diakono galvos dėstė vyskupas J. Boruta, SJ.
Ganytojas minėjo, jog iš tiesų visa Dievo tauta Kristuje tampa karališkąja kunigyste, tačiau vyriausiasis kunigas Jėzus Kristus išsirinko ir pasiuntė į pasaulį apaštalus, kad per juos ir jų įpėdinius vyskupus nepaliaujamai tęstų savo Mokytojo, Kunigo ir Ganytojo darbą. Vyskupas pabrėžė, jog diakonas V. Dirvonskis bus įšventintas tikru Naujojo Testamento kunigu, kad tapęs panašiu į Kristų, vyriausiąjį ir amžinąjį kunigą, bei suvienytas su vyskupų kunigyste skelbtų Evangeliją, ganytų Dievo tautą ir garbintų Dievą, visų pirma atnašaudamas šv. Mišių auką.
Vyskupas ragino būsimą kunigą, kad šis, atlikdamas Kristaus Galvos ir Ganytojo pareigą, būtų vieningas su vyskupu ir jam paklustų; kad visuomet prieš akis turėtų pavyzdį Gerojo Ganytojo, kuris atėjo tarnauti, o ne tam, kad jam tarnautų, kuris atėjo ieškoti ir gelbėti to, kas buvo pražuvę.
Iškart po vyskupo žodžio diakonas V. Dirvonskis pažadėjo paklusnumą. Taip jis parodė savo atsidavimą vyskupui kaip Apaštalų įpėdiniui, pasiryždamas vyskupo klausyti nelyginant paties Kristaus, iš kurio vyskupas gavo galią valdyti ir ganyti Dievo tautą. Tai buvo antrasis diakono įžadas. Pirmasis pasižadėjimas gyventi celibate duotas priimant diakono šventimus.
Po Visų Šventųjų litanijos, kurios metu galutinai apsisprendžiama aukai ir kunigo tarnystei, prasidėjo esminė šventimų dalis. Kaip apaštalui Pauliui kunigystės malonė ir galios buvo suteiktos apaštalų rankų uždėjimu, taip vyskupo J. Borutos, SJ, rankų uždėjimu diakonas Viktoras buvo pašventintas kunigu. Patepdamas rankas šventąja Chrizma, ganytojas įspaudė neišdildomą žymę charakterį. Kartu tai ir simbolis, jog nuo šiol kunigas V. Dirvonskis dalins Dievo malones. Jam įteikta taurė su vynu ir patena (lėkštutė) su ostija, simbolizuojantys, jog kunigas turi ne tik supanašėti su Kristumi, bet ir tapti auka.
Mišių pabaigoje vyskupas sveikino kunigą, ką tik aukojusį pirmąsias savo gyvenime šv. Mišias, ir linkėjo, kad Dievas jame gerą darbą pradėjęs jį ir užbaigtų, lydėdamas savo malonėmis; kad padarytų tikruoju ganytoju, tikintiesiems teikiančiu gyvąją duoną ir gyvenimo žodį, idant jie vis labiau augtų Kristaus kūno vienybėje.
Kaip ir kiekvieną mėnesį po šv. Mišių visi kunigai, tarp jų ir neopresbiteris, meldėsi Katedros kriptoje prie vyskupo kankinio Vincento Borisevičiaus palaikų, prašydami, kad jis kuo greičiau būtų iškeltas į altorių garbę. Šis iškilus vyskupas tikras pavyzdys kunigystės keliu pradedančiam eiti Viktorui.
Grįžus į Katedrą naująjį kunigą pasveikino jo artimieji, draugai bei broliai kunigai, kurių gretas papildė dar vienas Kristaus tarnas ir Jo meilės pasauliui liudytojas.
Haroldo ŠNEIDERAIČIO nuotraukos
© 2009 XXI amžius
|