|
Dvasinės traukos centras
Dr. Aldona Kačerauskienė
Retas vilnietis, besidomintis dvasine kultūra, nežino Šv. Kryžiaus namų, esančių šalia Arkikatedros Bazilikos, pačiame sostinės centre. Šios sakralios vietos istoriją pasakoja Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos sesuo Onutė. Istorija siekia XIIIXIV amžius, kai į Lietuvą atvyko pirmieji pranciškonai. Nesupratę jų misijos pagonys septynis vienuolius nužudė ant Trijų kryžių kalno, o kitus septynis būtent šioje vietoje. Pasakojama, kad toje vietoje ištryško šaltinėlis. Kankinių atminimui buvo pastatytas kryžius, medinė koplytėlė, o 1543 metais ją pakeitė mūrinė. Į Vilnių buvo pakviesti vienuoliai bonifratrai, pagarsėję ligonių gydymu. Jiems buvo atiduota pranciškonų krauju aplaistyta vieta. XVII a. viduryje bonifratrai čia įkūrė bažnyčią ir ligoninę. Tarp jų buvo išsilavinusių medikų, kurie priglausdavo net psichikos negalią turinčius žmones. Manyta, kad trykštantis šaltinėlis yra stebuklingas, jo vanduo turi gydomąją galią, ypač padeda sergant akių ligomis. Gailestingieji broliai ne tik gydė jie rūpinosi vargšais. Prieš Antrąjį pasaulinį karą vienuoliai iš Lietuvos pasitraukė. Bažnyčia buvo uždaryta, vienuolyno ir ligoninės pastatuose apsigyveno žmonės. Pastatų niekas neprižiūrėjo ir ilgainiui ten nebebuvo galima gyventi, tada ansamblis buvo paverstas sandėliu. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę bažnyčios ir vienuolyno atstatymo darbais ėmė rūpintis Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserys. Daug sumanumo, energijos ir pasišventimo parodė ses. Ignė Marijošiūtė, atvykusi iš JAV.
Dabar vienuolyno patalpose kiekvieną mėnesį vyksta įvairūs renginiai. Renginių datos skelbiamos iš anksto, primenamos per Lietuvos radiją. Norinčių nemokamai dalyvauti renginiuose netrūksta.
Kovo 12 dieną čia buvo atidaryta trijų tautodailininkių Onos Vitienės, Irenos Beresnevičiūtės ir Ingos Lukošiūnaitės darbų paroda. Per 20 paveikslų parodoje eksponuojanti gydytoja O. Vitienė sakė: Per keturiasdešimt metų dirbau vaikų gydytoja. Dešimt metų esu pensininkė. Man patinka posakis, kad išėjęs į pensiją gali dirbti tai, kas patinka. Lankau trečiojo amžiaus universitetą, tautodailininkų sekciją, išmokau piešti. Man svarbiausia ne rezultatas, o pats procesas. Tai meno terapija. Piešiant tarsi sustoja laikas, užsimiršta kasdieniniai rūpesčiai. Toks užsiėmimas gydo lengvas depresijas.
Paroda veikė visą mėnesį. Paveikslais turėjo galimybę grožėtis visi atėję į Lietuvos muzikų sąjungos organizuojamą kamerinės muzikos obojų kvarteto valandą, į Lietuvos dailės istorikų draugijos paskaitą iš ciklo Lietuvos dailės istorijos eskizai, taip pat tie, kurie panorėjo dalyvauti priešvelykiniame susikaupime rekolekcijose.
Ketvirti metai čia vykdoma socialinio užimtumo programa senjorams. Pasakoja Zenona Bružienė: Mes renkamės rytais. Išmokau naudotis kompiuteriu, pagilinau kulinarijos žinias, dabar mokausi anglų kalbos. Esame draugiški, vieni kitiems stengiamės padėti, prasiplečia pažįstamų, bičiulių ratas. Nuobodžiauti nelieka laiko. Nepamirškite parašyti, kad už nieką čia mokėti nereikia.
Šv. Kryžiaus namai iš tiesų yra dvasinės traukos centras.
Vilnius
© 2009 XXI amžius
|