Pirmasis puslapis
Aktualijos
Credo
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Nenuilstančio monsinjoro veikla

Daugailių klebonas mons. Petras Baltuška

Šventoriuje – simbolinis arkivyskupo Mečislovo Reinio kapas. Jame užkasta žemės sauja iš Vladimiro kalėjimo kapinių

Daugailių šv. Antano Paduviečio bažnyčia

„Pas mane rasi tik trupinių – kaip ir pas vargetą. Niekada jo terboje nebuvo duonos kepalo, vien riekutės ar trupinėliai, tačiau ir tuo galima truputį užkąsti“, – šmaikštavo Daugailių klebonas monsinjoras Petras BALTUŠKA, čia dirbantis 39-uosius metus. Šiandien spausdiname interviu su šiuo iškiliu kunigu.

A. Paulausko, laikinai ėjusio Lietuvos Prezidento pareigas, 2004 m. birželio 25-osios dekretu Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos proga už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už pagalbą mūsų šaliai integruojantis į Europos Sąjungos struktūras buvote apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Vienas kilniausių jūsų darbų – surinkta medžiaga apie Vladimiro kalėjime nukankintą Vilniaus arkivyskupą Mečislovą Reinį. Kas skatino imtis tokios užduoties?

Šią mintį pakišo buvęs ilgametis Kaišiadorių vyskupijos kancleris prelatas Stanislovas Kiškis. Jis sakė, jog negalima leisti, kad būtų pamiršti daugiausia nusipelnę žmonės. Kitaip jaunoji karta apie juos nieko nežinos. Prel. S. Kiškis supažindino su rašytoju Antanu Vienuoliu, kuris patarė man, tada jaunam kunigui, per pamokslus dėstyti ne tik tikėjimo tiesas, bet ir priminti Lietuvos istoriją, nes mūsų žmonės visai nežino savo tautos praeities.

Kaip pradėjote veikti?

Daugailių parapijoje gyveno arkivyskupo M. Reinio sesers dukra Elena Vanagienė, buvusi mokytoja, jau senyvo amžiaus moteris. Prieš didžiąsias katalikiškas šventes – šv. Kalėdas ir šv. Velykas kviesdavosi mane atlikti išpažintį. Sykį pasiteiravau, ar ji, kaip artima arkivyskupo giminaitė, neturinti ko nors, kas primintų jos dėdę. Atsargiai apsidairiusi senutė ištarė: „Turiu“. Atnešė kažką į skudurėlį suvyniotą. Išvyniojęs matau iš Vladimiro kalėjimo rusiškai rašytus ganytojo laiškus. Leido „lobį“ parsinešti namo, prašydama niekam jo nerodyti. Perskaitęs laiškus supratau, kad tai didžiulė vertybė. Fotoaparatu „Kijev 4“, nelabai geru, veikiančiu nuo metro atstumo, ėmiau juos  perfotografuoti.

Grąžinęs arkivyskupo laiškus vėl teiraujuosi, gal dar ką nors turinti. Atnešė irgi skudure suvyniotą  didžiulį albumą. Parsinešęs radau per 100 nuotraukų. Jas irgi perfotografavau. Bet įvyko tikra tragedija. Mirus E. Vanagienei, jos marti, dora katalikė, bijodama, kad su arkivyskupu M. Reiniu susiję daiktai nepatektų į bedievių rankas, juos sudegino. O būčiau galėjęs išsaugoti ganytojo relikvijas. Dabar nieko neturiu. Nebežinau, kur yra ir mano perfotografuotos arkivyskupo nuotraukos.

Kaip pavyko išleisti knygą?

Prel. S. Kiškio planas buvo parengti knygą apie arkiv. M. Reinį. Gal po mėnesio jis atsisakė šio ketinimo, pareikšdamas norįs parašyti apie  vyskupą Teofilį Matulionį. Medžiagai apie arkiv. M. Reinį parengti surado Vilkaviškio vyskupijos kunigą Juozapą Šalčių. Aš jo nepažinojau. Jis kaip altaristas gyveno Marijampolėje. Vieną dieną įsuko į kiemą automobilis su vaikinu ir pagyvenusiu ponu, kuris prisistatė kunigu J. Šalčiumi. Šviesaus proto vyresniosios kartos kunigas ir parašė tą knygą. Po kurio laiko per Vatikano radiją išgirdau, kad ji išleista. Vėliau iš kun. J. Šalčiaus gavau laiškelį, kuriame buvo minima liga ir vaistai. Supratau, kad jis jau turi knygą. Pasiskolinęs per naktį perskaičiau. Galvojom, kaip knygą padauginti. Tuo metu daugindavo tik ant vienos pusės. Kun. Stasys Lidys padaugino 20 egzempliorių, o juos įrišo senukas rokiškėnas. Pusę nuvežiau į Marijampolę, kitą pusę pasilikau sau. Tebeturiu vieną knygos egzempliorių.

Jūs, galima sakyti, „prikėlėte“ kun. dr. Juozapą Čepėną, prelatą Juozą Prunskį, kitus didingus Lietuvos žmones, išvertėte ne vieną knygą. Vėl įtemptai dirbate prie rašomojo stalo. Kas jus tai verčia daryti?

Nesu rašytojas. Padėdavau surinkti medžiagą ir paskui atspausdindavau mašinėle, kas būdavo kitų parašyta. Meilę knygai jaučiu nuo mažens. Mama bardavosi, kad valgydamas vis stengiuosi įkišti nosį į knygą. Tačiau neseniai man pačiam buvo užsakyta parašyti 100 puslapių apie Daugailių bažnyčią, joje dirbusius dvasininkus ir apie save, ką esu nuveikęs per 39 metus. Visa tai sudėta į storą knygą.

Gyvenime jums teko sutikti rašytojų, meno žmonių. Kokį įspūdį paliko Antanas Vienuolis-Žukauskas, su kuriuo ne kartą buvote susitikę?

Mūsų pažinties metu Vienuolis rašė atsiminimus. Sakė, kad jie nebus išspausdinti tokie, kokių norėtų pats. „Rašiau, kaip gimtojo Ažuožerio kaimo žmonės susirinkdavo į gegužines pamaldas, vadinamas „mojavomis“, kiek tai būdavo dvasinės stiprybės, paguodos tikinčiojo žmogaus sielai, bet visa tai išbrauks“, – su širdgėla kalbėjo jis.

Kuriant paminklą Antanui Baranauskui, rašytojas finansavo jo statybą (vysk. A. Baranauskas buvo A. Vienuolio dėdė). Prie paminklo dirbo kaunietis skulptorius. Tuo metu prisistatė saugumiečiai. „Labai jau kunigiškas, vyskupiškas Baranauskas atrodo“, – piktinosi nekviesti svečiai. „Kad jis ir buvo vyskupas“, – nebeištvėrė Anykščių klebonas kun. Vincas Arlauskas. Bažnyčioje paminklą įmontavo prie pirmosios kolonos. Tuo metu Vienuolį apkaltino bendrininkavimu su kunigais, išbildino gyventi į Vilnių. Yra išleista Rapolo Šaltenio knyga „Tikras ir netikras Vienuolis“. Jis buvo rašytojo sesers sūnus.

Teko matytis ir bendrauti su broliais Antanu bei Motiejumi Miškiniais. Antanas lageryje kalėjo kartu su Ramygalos klebonu kun. Antanu Juška. Poetą mačiau, kai jis atėjo pakviesti į savo brolio Motiejaus laidotuves. Sakydamas pamokslą pasakiau: „Degu kaip žvakė vidury nakties ir nežinau, kada ateisi, Viešpatie, tu jos užpūsti, vidury nakties Tavo meilė švies, ir užgesins manyje ir sopulį, ir rūstį“. Jaučiau, kaip Antanas krūptelėjo ir pasižiūrėjo į mane. Pasirodo, tai buvo Kazio Inčiūros žodžiai, o aš maniau, kad tai A. Miškinio.

Remontuojant Miškinių sodybą, po jos klėtimi buvo rasta dėžutė su A. Miškinio kūryba. Sodyba dabar rūpinasi Anykščių rajono savivaldybė. Utenos meras Antanas Katinas – irgi kilęs iš Juknėnų.

M. Miškinis ir jo žmona buvo prisiekę pypkoriai. Kaimo žmonėms buvo keista, kad moteris traukia dūmą. Motiejus pasakojo, kad yra išvertęs L. Tolstojaus „Kreicerio sonatą“.

Buvau pažįstamas su rašytoja Brone Buivydaite, kuri pirmoji sukritikavo mano pamokslus už tai, kad sakau juos panevėžiečių tarme. Dirbti į Anykščius atvykau 1956 metais. Tuo metu B. Buivydaitė sunkiai vertėsi.

Turėjau progos vienus pietus valgyti su buvusiu Lietuvos prezidentu Aleksandru Stulginsiu. Neakivaizdžią draugystę užmezgiau su prof. Antanu Liuima. Dirbant Zarasuose, šeimininkavo jo sesuo, žinojau, kad du jos broliai – kunigai profesoriai jėzuitai. A. Liuimai siųsdavau knygų lietuvių kalba. Jo kvietimu tris savaites viešėjau Italijoje.

Jūsų asmeninėje bibliotekoje – Getės, Lesingo, Tolstojaus, Dostojevskio, kitų autorių knygos. Be medžiagos apie žymius žmones rinkimo, jos spausdinimo, jūs mėgote fotografuoti.

Kai įkūrė A. Baranausko muziejų, jo direktorė prašydavo senų nuotraukų. Pas kan. Joną Andrijauską mačiau albumą, kuriame užfiksuoti žmonės, ariantys medinėmis žagrėmis, susijuosę pančiais ir vilkintys baltus marškinius. Paprašius jis davė apie 30 senų nuotraukų. Nunešiau jas į muziejų, ten perfotografavo, o man atidavė jų negatyvus. Tada pats nusipirkau fotoaparatą, pasidariau viso dekanato bažnyčių, jų kunigų nuotraukas. Įamžinau, kaip atrodo bažnyčios iš vidaus ir iš išorės. Toks pomėgis labai pravertė gavus arkiv. M. Reinio palikimą. Šiuo metu nebefotografuoju.

Kokie buvo pirmieji metai Daugailiuose?

Paskutinį kartą bažnyčia buvo dekoruota 1940 metais. Joje karo metu sprogo aštuoni sviediniai. Stoge buvo 240 kulkosvaidžiu išvarpytų skylių. Nuo sienų byrėjo glaistas. Pirmiausia pasirūpinau remontui reikalingomis medžiagomis. Tuo metu kolūkyje pirmininku dirbęs žmogus neišleisdavo saviškių talkininkauti, todėl pats viską turėjau daryti. Susikaliau pastolius, geležiniu šepečiu skutau visą bažnyčią. Kartą vos neįvyko nelaimė. Dažyti prisiprašiau rokiškėnus – tėvą ir sūnų. Pats jėgų nebeturėjau. Valdžia bandė prikibti, kad dirbau tam negavęs leidimo. Vos išsisukau nenubaustas.

Turbūt valdžia į jus žvelgė, kaip į jos kūną įsisiurbusią erkę?

Taip, į mane ji žiūrėjo kaip į reakcingą kunigą, netgi norėjo atimti kunigo pažymėjimą, nes neprašydavau leidimo į atlaidus. Dabar žinau, kaip mane „vertino“: „Esant ypatingai situacijai Utenos rajone, izoliuoti kun. Zenoną Navicką, Joną Zubrų ir Petrą Baltušką“. Tai reiškė arba kulką į kaktą, arba kitokį fizinį sunaikinimą. Pridėjo aptarnauti Baltriškes, esančias už 23 kilometrų. Pašlapus ten negalėdavai be guminių, visur balos, užklimpdavo ratiniai traktoriai. Be aulinių žmogų kapinėse nepalaidosi.

Beveik keturi dešimtmečiai tolokai nuo savo gimtinės. Ar jos nepasiilgstate?

Mano gimtasis Užkalnių kaimas yra netoli Barklainių gyvenvietės, beveik kilometras nuo plento važiuojant į Ėriškius. Mama buvo kilusi iš Krekenavos parapijos. Maironis ją mokė katekizmo. Tėtis mirė anksti, palikęs mamą su trim mažais vaikais. Paskui ji ištekėjo už nerūkančio ir negeriančio, taip pat iš Krekenavos parapijos kilusio, lenkiškai kalbėjusio, susikalbėjusio ir vokiškai vyro. Tai buvo bažnyčios žmogus, giesmininkas. Gimtinėje išliko sodyba, tik ji perstatyta kitoje vietoje jau man kunigaujant. Ten stovi Kazimiero Nemanio koplytstulpis.

Anksčiau dažniau nuvykdavau į Ramygalą, kai joje kunigavo kun. Antanas Rameikis. Jo tėviškė – Daugailių kraštas. Dabar amžius nebe tas. Ilgesnė kelionė prie vairo išvargina. Esu nuolat kviečiamas dalyvauti Ramygaloje švenčiant šv. Joną. O juk iš Ramygalos parapijos išėjo šešiolika kunigų.

Kas šiuo metu kelia rūpestį?

Į tai atsakysiu S. Nėries žodžiais, kad be tėviškės, be motinos, be savo praeities, čia svetimas jauties. Poetės žodžiai pildosi. Į Daugailius susikėlė atvykėliai, žmonės be šaknų. Tradiciškai išpažinusieji katalikišką tikėjimą vienas po kito išeina į amžinybę. Suseno, išmirė gerieji. Kitų jėgos nebeleidžia. Mielai eitų, bet nebegali. Tapo per platus užsivilktas bažnytinis rūbas. Skauda kojos, kolūkinio darbo išklaipyti rankų sąnariai. Tenka atsisakyti iškilmingų procesijų.

Nuo seno daugailiškiai nebuvo karšti katalikai. Vyskupas Kazimieras Paltarokas, 1927 metais lankydamas pirmąją savo parapiją vyskupijoje ir taip norėdamas pagerbti arkivyskupą M. Reinį, savo bendradarbį, rašė, kad nuvykęs nesulaukė sutikimo, nematė jokio „bromo“, nebuvo jokio sveikinimo. Suteikė Sutvirtinimo sakramentą, pasakė du pamokslus, o žmonės patvoryje abejingi stovi. Užkalbinti nekalba, nedrąsūs atrodo. Nuvažiavus į Vajasiškį, – visiškai kitoks sutikimas. Panašūs sutikimai buvo Salake, Zarasuose, Aleksandravėlėje. Arkivyskupas M. Reinys apie daugailiškius atsiliepė, jog jie nėra skubūs kažką daryti.

Kada atėjo patogus metas pervardyti miestelio gatves, norėjau, jog Daugailiuose būtų ir Mečislovo Reinio, Broniaus Kviklio, kunigo Juozapo Čepėno, prelato Juozo Prunskio gatvės. Balsuojant už M. Reinį, buvo tik vienas mano balsas.

Ar nustebote sužinojęs, kad jums suteiktas monsinjoro titulas?

Stengiuosi ką nors prakapstyti. Kiek galiu ir kiek sugebu, tiek ir darau.  

Malonu, kad esu įvertintas. Norisi iškelti, išryškinti gerus darbus. Bet skaudu, kad neliko to patriotizmo ir tikėjimo. Štai prašo palaidoti žmogų su Bažnyčia, nors jis ten kojos nekėlė. Kam iš to daryti farsą, jeigu Dievo nereikėjo visą gyvenimą.

Linkiu sveikatos ir nepritrūkti kūrybinės ugnelės. Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Bronius VERTELKA

Daugailiai, Utenos rajonas

© 2009 „XXI amžius“