| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Visuomet renkuosi labiau žinomą, patikrintą kandidatą
Apie Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų ypatumus su politikos mokslų katedros vedėju doc. dr. Antanu KULAKAUSKU kalbasi XXI amžiaus žurnalistas Gintaras Visockas. Politika domiuosi seniai. Kad ir kur būčiau, seku pagrindinius šalies ir užsienio įvykius. Bet šiais, 2009 metais, susiklostė tokia padėtis, kad, atvirai sakant, net nežinau, kokį kandidatą paremti šalies Prezidento rinkimuose. Tarp tų, kurie balotiruojasi, nėra nė vieno, kuris man būtų absoliučiai priimtinas. Tačiau balsuoti vis tiek reikia. Kaip Jūs patartumėte elgtis tokiems rinkėjams, kurie dar neapsisprendė? Man, viešam žmogui, būtų ne itin korektiška nurodinėti, už ką konkrečiai reikėtų balsuoti Prezidento ar Europos Parlamento rinkimų metu. Tačiau šiandieniniai Lietuvos Prezidento rinkimai skiriasi nuo ankstesniųjų tuo, kad preliminariai jau aiškus jų nugalėtojas. Per 2009-ųjų kampaniją galbūt net nebus antrojo rinkimų turo, kuris, kaip rodo lietuviškoji patirtis, situaciją visuomet, jei ir neapverčia aukštyn kojomis, tai bent jau smarkiai komplikuoja. Dalia Grybauskaitė akivaizdi favoritė, ji pirmauja, jai greičiausiai niekas nesutrukdys tapti šalies prezidente. Bus ar nebus antrasis turas, priklauso nuo to, ar gausus būrys rinkėjų dalyvaus pirmajame ture. Dėl ko Dalia Grybauskaitė tapo tokia populiari? Kur jos nuopelnai Europos Sąjungai, Lietuvai? Ar viską žinome apie jos praeitį bei paskutiniuosius darbus? Ar jos populiarumas susiklostė natūraliai ar šią visuomenės nuostatą kažkas sumaniai skatina? Šį reiškinį inspiravo visų pirma Lietuvos rinkėjų mentalitetas ir kultūra. Kai egzistuoja didelis, masinis nusivylimas beveik visomis partijomis (tiek parlamentinėmis, tiek neparlamentinėmis, tiek tradicinėmis, tiek netradicinėmis) rinkėjai vadovaujasi specifiniais kriterijais. Jiems imponuoja tai, kad kandidatas ilgokai dirbo svetur, užsienyje, ten užėmė aukštas pareigas. Tad rinkėjai per daug nesigilindami renkasi tą kandidatą, kuris nenusibodęs, kuris užsienyje padarė neblogą karjerą, kuris nėra priskaldęs malkų Lietuvoje. Per paskutiniuosius pusantrų metų eurokomisarė D. Grybauskaitė nuolat grįždavo į Lietuvą. Nežinau, ar tie sugrįžimai buvo specialūs ar atsitiktiniai. Tačiau akivaizdu, kad žiniasklaida jos vizitus į Lietuvą išsamiai nušviesdavo, paviešindavo ir sakomą kritiką. Jos kritinės pastabos visuomenei įsiminė. Be to, kandidatė turi ekonomistės diplomą, Lietuvoje vadovavo Finansų ministerijai, o Europos Sąjungos struktūrose ėjo net komisarės pareigas. Krizės metu tokios biografijos detalės negali neimponuoti. Žmonės mano, kad būtent tokią patirtį turintis kandidatas gali padėti krizę įveikti su mažiausiais nuostoliais. Štai čia ir įžvelgiu dviprasmybę. Gili ekonominė krizė apėmusi ir Europos Sąjungą, vadinasi, dėl to, kad ES neišvengė liūdnų krizės padarinių bent šiek tiek kalta ir išgirtoji D. Grybauskaitė. Ar ji už tai neatsakinga? Gal toks mano požiūris absoliučiai neteisingas? Nereikia pamiršti, jog krizė pasaulinė. Ir ji prasidėjo ne kur kitur, o Amerikoje, kuri šiame globaliame pasaulyje vaidina vieną pagrindinių ir svarbiausių vaidmenų. Beje, krizė buvo prognozuojama. Tik čia privalau pastebėti, jog apie ateinančius finansinius sunkumus pasaulį pirmieji informavo ne ekonomistai. Apie besiartinančią pasaulinę ekonominę krizę 2002 metais savo knygoje prakalbo etnologo, antropologo išsilavinimą turintis prancūzas. Tas pats, kuris užtektinai tiksliai numatė SSRS griūtį bei įžvelgė, jog Pakistanas, norim ar nenorim, ilgainiui taps naujuoju terorizmo šaltiniu. Omenyje turiu prancūzą Emanuelį Todą. Kalbant apie ES valdymo institucijas tai jos nėra pagrindinės, visagalės. Tų institucijų, kuriose darbavosi D. Grybauskaitė, pagrindinė misija pinigų perskirstymas. Ne kūrimas, o biurokratinis iš ES šalių surinktų lėšų administravimas. Jokiu būdu nesakau, kad čia nesama kūrybos, kad šios funkcijos nėra svarbios, kad čia negalima įdiegti naujovių. Ir vis dėlto ES institucijų veikla susijusi su biurokratizmu, kuris ne visais atvejais daro įtaką Lietuvai. Juk Lietuvos ekonomika vis dar glaudžiai susijusi pirmiausiai su Rytų rinkomis. Visos Lietuvos valdžios žinojo, jog artinasi finansiškai sunkūs laikai. Gal tik nenorėjo žinoti arba nenorėjo aiškiau informuoti savo piliečių. Be abejo, labai blogai, kad Lietuvos valdžios neinformavo visuomenės apie galimus finansinius sunkumus. Blogai ir tai, kad D. Grybauskaitė taip pat elgėsi labai panašiai. Man kai kas gali priekaištauti, kad ši kandidatė kiekviena proga drąsiai ir atvirai bardavo Lietuvos valdininkus dėl per didelio išlaidavimo. Taip, ji kritikavo, sakykim, Gedimino Kirkilo Vyriausybę. Ji kalbėjo apie niūrias tendencijas. Bet čia dar labai svarbu, kaip ji kalbėjo apie būsimus sunkumus. Ogi kalbėjo taip, kad jos žodžiai būtų suprantami tik specialistams, bet ne plačiosioms masėms. Galų gale mūsų rinkėjai taip pat yra specifiniai. Greičiausiai net jei jiems būtų labai aiškiai ir suprantamai pasakyta apie artėjančią krizę, jie vis tiek nebūtų patikėję. Masinis rinkėjas tuo ir įdomus, kad žaibą pastebi tik tada, kai ima griaudėti bei žaibuoti. Sinoptikų prognozės apie galimą audrą jam nė motais. Juolab kad prabangių automobilių, gyvenamųjų namų ar kelionių pirkimas visuomet malonesnis užsiėmimas nei taupymas. Ar mūsų rinkimai jau netampa panašūs į Rusijos, Baltarusijos rinkimus, kai visiems visiškai aišku, kas ir kodėl taps šalies prezidentu? Kam tada iš viso rengti rinkimus, mesti milijonus litų, jei laimingasis kaip ant delno? Žinoma, taip sakydamas šaržuoju. Ir vis dėlto padėtis tikriausiai nėra gera, jei nugalėtojai akivaizdūs dar net neprasidėjus rinkiminei kampanijai? Kol kas mūsų rinkimų tikrai negalima lyginti su rinkimais Rusijoje ar Baltarusijoje. Panašumai tik paviršutiniški. Rusijoje ir Baltarusijoje rinkimų visai nėra. Ten belikęs tik balsavimas. Ten ne rinkėjai, o valdžią turintys žmonės sprendžia, ką ir kelioms kadencijoms iš eilės reikia išrinkti prezidentu. Ten rinkėjai tik statistai. Jie balsuoja tik už tuos kandidatus, už kuriuos jiems leidžia balsuoti Kremlius. Lietuvoje visai kas kita. Lietuvoje šiandien neįmanoma įvardinti jėgų, kurios, sakykim, galimai susitarė dėl D. Grybauskaitės kandidatūros. Kol kas negalima. Kokia padėtis klostysis po šių rinkimų sunku pasakyti. Čia norėčiau priminti filosofo Vytauto Radžvilo perspėjimus, kad jau po šių rinkimų esminių skirtumų tarp Rusijos ir Lietuvos rinkimų gali nebelikti. Aš neatmetu galimybės, kad niūrios V. Radžvilo prognozės gali išsipildyti. Valdomai demokratijai susiklostyti pas mus sudarytos visos sąlygos. Ir, be jokios abejonės, valdoma demokratija yra blogas dalykas. Tačiau aš turiu vilties, kad šitaip neatsitiks, nes mes priklausome ir NATO aljansui, ir ES. Šios organizacijos savo nares priverčia laikytis bent jau minimalių reikalavimų, keliamų demokratinėms šalims. Tikiu, kad NATO ir ES neleis mums pažeisti pagrindinių, svarbiausių demokratijos principų. Jei šalį keliolika metų iš eilės valdo ta pati partija, tai dar nereiškia, kad valstybėje įvesta diktatūra. Omenyje turiu Švediją. Ten be didesnių pertraukų šeimininkavo socialdemokratai, beje, ištrinkti demokratiniuose rinkimuose. Jie ilgai išsilaikė valdžios viršūnėje tik todėl, kad daugumai švedų jų vadovavimas buvo priimtinas bei patrauklus. Omenyje turiu ir Japoniją, kurioje ilgus metus be didesnių pertraukų valdžioje išsilaikė liberalai. Bet Japoniją lyginti su Rusija niekam net mintis nekyla. Kadangi japonų liberalai rinkimus laimėdavo demokratiniuose rinkimuose, kur, be jų, dalyvaudavo dar kelios ar net keliolika partijų. Tokių politinių pavyzdžių esama ir daugiau. Viena kandidatė į Lietuvos prezidento postą pareiškė, jog Lietuvai iš viso nereikalinga ši institucija. Kitas kandidatas pareiškė, kad Lietuvai reikėtų prezidento, kuris turėtų didesnius įgaliojimus bei teises nei šiandien. Ar tikrai mums reikalingi tokie pasikeitimai? Lietuvoje populiari idėja, jog šaliai reikalingas prezidentas, turintis svarius įgaliojimus. Ši idėja kur kas gyvybingesnė už tą, kuri sako, jog mums prezidentas visai nebūtinas. Tačiau patirtis sako, kad visose posovietinėse valstybėse, kurios pasirinkdavo stipraus prezidento variantą, anksčiau ar vėliau įsigalėdavo autoritarizmas. Posovietinėse šalyse, kuriose prezidentui būdavo suteikiamos didelės teisės, demokratija neišsilaikydavo net pagal pačius minimaliausius reikalavimus. Kai kas teigia, kad didelis D. Grybauskaitės privalumas tai jos ekonominės žinios. Bet juk Lietuvos prezidentui pirmiausiai priskirtina ne vidaus, bet užsienio politika. Ekonominiai dalykai pagal lietuviškuosius įstatymus tai premjero galvos skausmas. Taip, Lietuvos prezidentas pirmiausiai yra diplomatas, kuriam pats svarbiausiais dalykas palaikyti draugiškus, pragmatiškus santykius su artimiausiais kaimynais bei strateginiais partneriais. Prezidentas gali išsiversti ir be specialių ekonominių žinių. Tačiau prezidentui nekenkia bet kokios žinios. Kas čia blogo, jei prezidentas, be diplomatinių sugebėjimų, dar puikiai išmano ir ekonomines taisykles. Čia svarbu, kad domėjimasis ekonomika nenusvertų domėjimosi tarptautiniais reikalais. Ar sutinkate, kad Lietuvos rinkėjai labai mažai ką žino apie kandidatus į Prezidento postą? Mes žinome tik tiek, kiek patys kandidatai apie save pasako nuobodžiuose TV debatuose. Pasirodo, išnarplioti visų kandidatų biografijų neprivalu nė vienai Lietuvos institucijai nei Liustracijos komisijai, nei Vyriausiajai rinkimų komisijai... Kandidatai apie save visuomenei pateikia žinių tiek, kiek reikalauja mūsų įstatymai, o mūsų įstatymai reikalauja ne tiek jau daug. Tiesa, mūsų įstatymai nedraudžia rinkėjams įkyriau klausinėti kandidatų apie mažai žinomas biografijos detales ar asmenines silpnybes. Bet šia teise mūsų rinkėjai naudojasi labai vangiai, beje, čia ir žurnalistai galėtų būti principingesni, atkaklesni. Tačiau sutinku ir su tuo, kad mūsų įstatymai neįpareigoja kandidatų išsamiai bei smulkiai atsakyti į visus rinkėjų klausimus. Prezidento posto siekiantis asmuo gali atsakyti į jam nemalonų klausimą labai paviršutiniškai, o į žurnalisto ar rinkėjo pageidavimą smulkiau detalizuoti visas aplinkybes gali atkirsti: Pasakiau tai, ką norėjau pasakyti. Susiklosčius tokiai konfliktinei situacijai rinkėjas neturi jokių svertų priversti būsimąjį prezidentą būti atviru. Lietuvoje labiausiai pasigendu rimtų debatų. Tos televizinės laidos, apmokėtos iš VRK kišenės, itin neinformatyvios. Kiekvienam kandidatui atseikėjama laiko vos po kelias minutes, ir per tas minutes jis pažeria dažniausiai tik keletą abstrakčių, nieko nesakančių frazių. Šiuo atveju pritariu politologo Kęstučio Girniaus išsakytai nuomonei, kad mūsų rinkiminiai debatai nuobodūs ir neleidžiantys nieko giliau bei išsamiau išsiaiškinti. Štai D. Grybauskaitė labai teisingai sako, jog Lietuvoje būtina deoligarchizacija. Jos nuostatai, jog būtina sutramdyti oligarchus, pritariu be jokių išimčių. Tačiau ji nepasako, kokius mechanizmus naudos, tramdydama oligarchus. Ji neįrodo, kodėl aš privalau tikėti jos žodžiais, esą ji nuoširdžiai šalins visus korupcijos židinius. Štai Artūras Zuokas siekė politikoje skaidrumo bei viešumo net savo darbo kabinete pakabino vadinamąją slaptąją kamerą. Esą tegul visa šalis žiūri, stebi, mato, ką jis veikia darbo metu savo kabinete. O ką pamatėme? Tik tuščią kabinetą. Išsamiai patikrinti kandidatų biografijų neįpareigoja nei VRK, nei Liustracijos komisijos veiklą reglamentuojantys potvarkiai. O ar į mūsų kandidatų praeitį užtektinai rimtai įsigilino mūsų specialiosios bei slaptosios tarnybos? Omenyje pirmiausiai turiu VSD. Manau, kad mūsų slaptosios tarnybos įsigilino į kandidatų biografijas. Tikiu, kad kandidatų praeitis buvo išnagrinėta. Turiu vilties, kad VSD garantuoja, jog visi kandidatai yra lojalūs Lietuvos valstybei. Bent jau priešingų faktų neturiu. Neturiu konkrečių argumentų nei už, nei prieš. Kaip vertinate Kovo 11-osios akto signataro Zigmo Vaišvilos iniciatyvas dar sykį išnagrinėti kandidatų į Prezidento postą praeitį? Čia jis siekia asmeninio politinio populiarumo ar nuoširdžiai nori aiškumo? Negaliu žinoti, kodėl jis taip daro. Galiu tik spėlioti. Manau, kad galima paaiškinti ir vienaip, ir antraip. Jis siekė dalyvauti prezidento rinkimų kampanijoje, bet nesurinko užtektinai jį remiančių rinkėjų parašų. Todėl visai galimas dalykas, kad tie jo reikalavimai tėra noras atkeršyti. Juk tokiais atvejais susierzinimas neišvengiamas. Tačiau prisiminkime, kaip Z.Vaišvila elgėsi Atgimimo pradžioje. Jau tada kai kurie jo žingsniai atrodė perdėm radikalūs. Todėl nenuostabu, kad panašiai jis elgtis gali ir dabar, ir ateityje. Rinkimai į Europos Parlamentą bus dar nykesni, jais bus dar mažiau domimasi nei Prezidento rinkimais? Jei nebus antrojo prezidentinių rinkimų turo, tai į EP rinkimus ateis išties labai mažai žmonių. Taip gali atsitikti. Bet nepamirškime, kad panašiai situacija klostosi ir kitose ES šalyse. Nesakau, kad šie rinkimai nėra svarbūs, tačiau turime prisipažinti, jog masinį rinkėją domina tik tai, kas susiję su juo konkrečiai. Rinkėjai mano šitaip: keliolika parlamentarų nieko negalės pakeisti tame per 700 vietų turinčiame EP darinyje. Toks mąstymas yra klaidingas, bet jis egzistuoja ir jį pakeisti labai sunku. Ir Prezidento rinkimuose, ir rinkimuose į EP dalyvauja nemažai visai nežinomų arba beveik nežinomų partijų. Kodėl jos dalyvauja rinkimuose, sunku pasakyti. Greičiausiai jas vilioja solidūs europarlamentarų atlyginimai bei privilegijos. Bet tokios partijos turi labai mažai šansų laimėti. Kai man iškyla dilema, už ką balsuoti, aš visuomet renkuosi labiau žinomą, išmėgintą, labiau patikrintą kandidatą. Šitaip elgdamasis mažiau suklysiu.
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |