|
Apyaušrio dalia ar patekanti putinizmo saulė?
Praėjusį penktadienį pradėtas publikuoti V. Radžvilo straipsnis apie kandidatės į prezidentus Dalios Grybauskaitės nuostatas susilaukė skaitytojų susidomėjimo. Tęsiame filosofo įžvalgas šiuo aktualiu klausimu. Dėl vietos trūkumo tolesnes straipsnio dalis spausdiname sutrumpintai. (Atsiprašome skaitytojų, jei dėl trumpinimų ne visada bus aiški autoriaus mintis.)
Vytautas Radžvilas
Asmenybės žavesio kerai
Ne mažiau pastangų dedama ir siekiant rinkėjų sąmonėje įtvirtinti kuo patrauklesnį kandidatės į prezidentus asmenybės įvaizdį. Kuriamas gabios, darbščios, tik savo pastangomis prasiskynusios kelią į Europos Sąjungos viršūnes ir plačiai pripažintos, gerbiamos bei autoritetingos politikės įvaizdis.
Subtilaus klausimo, kiek šios savybės iš tiesų būdingos eurokomisarei, čia nesvarstysime. Kur kas svarbiau atkreipti dėmesį į pagrindinės šios reklamos strategijos tikslą: norima įtvirtinti visuotinį įsitikinimą, jog D. Grybauskaitę ES pasirinko pati, kaip geriausiai tikusią, taigi ir vienintelę galėjusią atstovauti Lietuvai kandidatę, vertą užimti aukštą eurokomisarės postą. Ši strategija neabejotinai buvo ir yra labai vykusi: daugybė pretendente nuoširdžiai besižavinčių žmonių visiškai nenutuokia arba pamiršta, kaip tampama eurokomisarais.
Jiems net nešauna į galvą, kad ES šio rango pareigūnus ne išsirenka pati, bet juos deleguoja valstybės-narės. Koks menkas rinkimosi veiksnys, liudija vien tai, kad Lietuvos atstovui iš pradžių buvo siūloma užimti švietimo reikalų komisaro postą. Iš tiesų ES komisarų skyrimas iš esmės yra tik postų dalybų ir pasiskirstymo tarp bendrijai priklausančių šalių klausimas, todėl vertinant asmenines ir dalykines kandidatų savybes Sąjungos institucijų, pirmiausia Europarlamento, vaidmuo yra gana ribotas ir menkas. Griežtai kalbant, iš principo iki skyrimo Europa net nežino, kas bus siunčiamas į Briuselį eiti eurokomisaro pareigų ir negali daryti jokios esminės įtakos pačios valstybės pasirinkimui. Klausimas, kas taps eurokomisaru, buvo sprendžiamas Lietuvoje, ir sprendė jį ne kas kitas, o būtent A. M. Brazauskas, kurio budri ir išranki akis keleto kandidatų sąraše užkliuvo už būsimosios eurokomisarės pavardės./.../
Niekam nepakenktų gauti ir tikslesnių žinių, kaip vis dėlto komisarei iš tiesų sekėsi vykdyti savo atsakingas pareigas. Net ir prasidėjus pasaulinei ekonomikos ir finansų krizei apie kokias nors drąsias ir originalias idėjas bei pasiūlymus, kuriuos pastebėtų bei įsimintų visa Europa ir, pavyzdžiui, vadintų tai Grybauskaitės iniciatyvomis, neteko girdėti. O apskritai užimamas aukštas postas savaime nelaiduoja ir nėra joks dalykinės ir profesinės kompetencijos rodiklis. Nors iš pirmo žvilgsnio tai skamba kiek keistai, visai įmanoma, kad tvarkyti visos Europos Sąjungos finansus gali būti gerokai lengviau, negu būti nedidukės šalies šios srities ministru.
Priežastis labai paprasta: dalinti ir skirstyti milžiniškas lėšas, kurias mažos valstybės vyriausiam finansininkui sunku išvysti net sapnuose, ko gero, yra paprasčiau ir lengviau, negu nuolatos laužyti galvą, kaip užkamšyti varganos šalies biudžeto skyles. Pažymėtina, kad šis paradoksas nėra laužtas iš piršto jį gyvai patvirtina to paties V. Putino pavyzdys. Kol pliaupė naftos dolerių lietus ir nuolatos buvo valstybės biudžeto perteklius, Rusijos prezidentas atrodė nuostabus politikas ir vadybininkas, tačiau tereikėjo išsekti lengvų pinigų šaltiniams, ir jį gaubusi kone visagalio ir išmintingo vadovo aureolė akimirksniu išblėso.
/.../ Prisiminti šiuos dalykus ir nors kiek apie juos pamąstyti renkant Lietuvos prezidentą taip pat nepakenktų.
Eurokomisarė išsilavinimu visa galva pranoksta kitus kandidatus tai dar vienas asmenybės bruožas, kurį mėgsta nurodyti ir pabrėžti jos gerbėjai bei rėmėjai. Tai yra itin keista, nes kaip tik šį teiginį vertėtų kruopščiai tikrinti. Formalus kandidatės išsilavinimas tikrai nebyloja jo naudai juk sovietmečiu studijuota politinė ekonomija niekaip negali būti laikoma rimtu ir visaverčiu šiuolaikinės ekonomikos žinių šaltiniu. Apgintos disertacijos tema net skatina manyti priešingai. Net ir labiausiai ideologizuotose sovietinių socialinių mokslų srityse vis dėlto egzistavo tam tikri tyrinėjimų lygmenys ir pakopos formaliai nedeklaruojama, tačiau gana pastebima atliekamų tyrinėjimų ir intelektualinių rangų hierarchija.
Pavyzdžiui, kompartijos istorikas galėjo disertacijoje nagrinėti LKP indėlį į 1940 m. socialistinę revoliuciją Lietuvoje arba kokio nors rajono partinės organizacijos veiklą plėtojant to rajono žemės ūkį. Kad ir kokie apgailėtini ir pasibjaurėtini būtų tokie tyrinėjimai, neįmanoma paneigti, jog istorikas, įrodinėjantis, jog Lietuvoje įvyko socialistinė revoliucija, o ne paprasčiausia okupacija, tam tikra prasme privalėjo būti intelektualiai išradingesnis ir apsukresnis negu toks pat ideologinis rašeiva, dėstęs tik apie kokio nors rajonėlio partinės organizacijos laimėjimus didinant vietos žemės ūkio našumą.
Šis skirtumas buvo gyvai juntamas: ideologinės kovos baruose plušėję rafinuotesni intelektualai laikė save tikrais teoretikais ir pernelyg neslėpė atsainaus požiūrio į pilkus, antraeiles ir siauras temeles gvildenusius savo gizelius. Šį skirtumą taip pat verta turėti omenyje. D. Grybauskaitės apginta disertacija, net vertinant ją vien socializmo politinės ekonomijos masteliu, veikiau priskirtina prie kuklesnių šios srities darbų. Ir jeigu nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje panašių darbų vertinimo procedūra nebūtų tapusi gryna parodija, disertacijos autorės įgytas mokslinis laipsnis vargu ar būtų buvęs pripažintas.
Žinoma, galima įrodinėti, kad ideologizuotos buvo visos to metu aukštosios mokyklos, o ypač socialinių mokslų studijos ir tyrinėjimai. Iš dalies tai tiesa. Tačiau ne visiška. Krimsti socializmo politinę ekonomiją vis dėlto nebuvo tas pat, kas studijuoti paprastą ekonomiką, o aukštoji partinė mokykla ir Visuomenės mokslų akademija prie SSKP CK, šiaip ar taip, skyrėsi nuo kitų universitetų. /.../
Tai buvo uždaros, nuo visų kenksmingų pašalinių įtakų maksimaliai izoliuotos mokymo įstaigos. Jose dirbę ir mokęsi asmenys buvo patikimai apsaugoti nuo nepageidautinų intelektualinių skersvėjų, todėl ideologiškai indoktrinuojami būdavo nepalyginamai stipriau, negu kitų aukštųjų mokyklų darbuotojai ir studentai. Šį skirtumą gerai suvokia ir tyliai pripažįsta pati kandidatė: ne veltui visose oficialiai skelbiamose jos biografijose išsilavinimą turintis parodyti skirsnis retušuojamas taip smarkiai, kad jį galima vertinti ne tik kaip paprastą pagražinimą, bet kaip neatpažįstamai tikrąjį vaizdą iškreipiančią klastotę.
Trumpi kursai iš tiesų gerame JAV universitete vargu ar galėjo pašalinti tikėtinas rimtas išsilavinimo spragas, kurių niekaip neįmanoma visiškai kompensuoti finansų srityje darbuojantis sukaupta praktine patirtimi ir žiniomis. Paprasčiausias ir įtikinamiausias įrodymas, kad eurokomisarė išmano bent jau šiuolaikinę ekonominę mintį, būtų mokslinės publikacijos šia tema, tačiau tokių tekstų ji, atrodo, nėra paskelbusi. Todėl kokie iš tikrųjų yra jos išsilavinimas bei erudicija, intelektualiniai ir kultūriniai horizontai, kol kas taip pat sunku pasakyti. /.../
Nėra jokių garantijų, kad nuoširdžiai Europos kultūrą mėgstantis ir ja besižavintis asmuo savaime jaus pagarbą ir europinei politinei kultūrai, grindžiamai liberalios demokratijos, žmogaus teisių ir teisinės valstybės principais. Europietiškai išsilavinusi ir net susirašinėjusi su prancūzų švietėjais Rusijos imperatorė Jekaterina II despotiškai valdė savo didžiulę šalį. Imperinėmis ir revanšistinėmis kategorijomis mąstantis vienas aršiausių šių dienų tos pačios Rusijos vyriausybės vanagų I. Ivanovas taip pat gali pasigirti geru vakarietišku išsilavinimu ir yra ne tik V. Šekspyro kūrybos gerbėjas, bet ir rimtas jos žinovas. Tokių pavyzdžių, rodančių, kad asmens kultūrinė orientacija tiesiogiai nelemia jo politinių pažiūrų, galima pririnkti begales.
Deja, Europos oras ir jos kultūros aplinka savaime neįkvepia europinės laisvės dvasios ir nepaverčia žmogaus europiečiu politine šio žodžio prasme. Tai lengva suprasti prisiminus, jog visai tikėtina, kad netrukus Europos paramentarais taps tokie Lietuvos politikai kaip R. Paksas ir V. Uspaskich. Bet ar posėdžiaudami Europarlamente jie taps europietiškais politikais nežinia. Dėl tų pačių priežasčių niekaip negalima laikyti savaime suprantamais ir aiškinimų, kad eurokomisarės pareigos iš esmės pakeitė toli gražu ne vakarietiškos ir ne asmens laisvę bei orumą gerbiančios ideologijos formuotas D. Grybauskaitės politines vertybes ir pažiūras. Kokios jos yra iš tiesų be galo svarbus, tačiau kol kas visiškai neatsakytas klausimas. Mat savo tikrąsias pažiūras arba jų nebuvimą paslėpti labai lengva tereikia perimti ES politikų ir valdininkų naujakalbę ir pramokti manipuliuoti politkorektišku eurokratų žodynu bei retorika. Į šį klausimą bus mėginama nors iš dalies atsakyti kiek vėliau.
O kol kas pažymėsime, jog išsklaidyti kandidatės asmenybės žavesio kerus anaiptol nėra vienintelis ar juo labiau svarbiausias šiame skirsnyje išdėstytų pastabų tikslas.
Kelionė laiko mašina: prisiminimai apie ateitį
/.../ Išsami eurokomisarės savybių aptartis reikalinga ne tam, kad norima ją sumaišyti su žemėmis, bet siekiant išryškinti šią prarają, kuri čia vienintelė yra svarbi. O svarbi todėl, kad padeda geriau suprasti, kokioje Lietuvoje vis dėlto gyvename. Kalbant dar aiškiau kandidatės bruožų apžvalga yra būtina sąlyga norint atlikti mintinį eksperimentą ir sukurti tai, ką žaismingai, bet kartu rimtai pavadinkime laiko mašinos efektu.
Eksperimento tikslas paskatinti susimąstyti pažadinant be reikalo prisnūdusią atmintį. Jį pradėkime paprastu klausimu: kada dar būta panašios prarajos tarp regimybės ir tikrovės? Vyresnis šalies gyventojas greičiausiai atsakys, jog kažką panašaus patyrė tik sovietmečiu. Ir gerokai apsiriks, nes tokį atsakymą dera konkretinti bei tikslinti. Ne šiaip sovietmečiu, bet iki gorbačiovinės perestroikos brangaus, gerbiamo ir mylimo Leonido Iljičiaus Brežnevo paskutiniaisiais valdymo metais. Tik tada sovietinė liaudis pagaliau sužinojo, kas yra genialusis karvedys, iš tikrųjų laimėjęs Antrąjį pasaulinį karą, neprilygstamas vadybininkas, atstatęs karo sugriautą pramonę, nepailstamas darbštuolis, išaręs plėšinius ir pagaliau sočiai pamaitinęs didžiulės šalies žmones.
Dabartinė Lietuva ir Brežnevo laikai? Nesunku įsivaizduoti, kokią sumaištį skaitytojo galvoje ir nepasitikėjimą gali sukelti tokios laiko kelionės metu atgyjantys prisiminimai. Jis mano ir jaučiasi gyvenąs išsivadavusioje ir laisvoje šalyje, todėl nebūtų nieko nuostabaus, jeigu jį glumintų ir piktintų mintis vien apie tikėtiną eurokomisarės ir šiandieninio Rusijos lyderio politinę giminystę. /.../
Deja, ši laiko kelionė ne sapnas. Rusijoje ją galima laikyti baigta. V. Putinui tapus prezidentu šalis iš esmės grįžo į ikiperestroikinius laikus. Tiesa, sovietinė politinė santvarka mechaniškai nebuvo atkurta to net nebuvo siekiama ir mėginama daryti. Tačiau, kaip puikiai žinome, ji atgimė kiek pakeistu suverenios demokratijos pavidalu. M. Gorbačiovo ir B. Jelcino epochoje prasiskleidusios demokratijos ir viešumo užuomazgos buvo sunaikintos. Tad savaip natūralu, kad įvykus ankstesniojo režimo restauracijai atgijo bei suvešėjo ir sovietmečiu išrastas asmenybės kultas paprotys liaupsinti ir šlovinti vadus. /.../
Skeptiškai nusiteikęs skaitytojas turbūt pasakys: gerai, Rusijoje tokie imituojamos demokratijos spektakliai iš tiesų vyksta. Tačiau kuo čia dėta Lietuva demokratinių Vakarų pasaulio valstybių bendrijai priklausanti laisva šalis? Į šį klausimą būtina atsakyti ne tik todėl, kad jis pagrįstas ir svarbus savaime, bet ir todėl, kad Lietuvoje kažkodėl itin jautriai ir nervingai reaguojama į bet kokias užuominas apie galimai rusišką artėjančių Prezidento rinkimų pobūdį.
Štai visai neseniai, turbūt siekdamas duoti atkirtį šio straipsnio autoriui ir paneigti išsakytą prielaidą apie greičiausiai įvykusį arba vykstantį Lietuvos ir Rusijos politinių sistemų supanašėjimą, žinomas šalies viešųjų ryšių specialistas trumpam tapo politologu ir savo duotame interviu tokius palyginimus drąsiai pavadino mažų mažiausiai nekorektiškais. Kad būtų išvengta nesusipratimų, kritiko išsakytas mintis verta pacituoti: Čia tik bandymas kritikuoti bet ką ir bet kaip.
Jeigu yra akivaizdus rinkimų favoritas, jeigu tauta yra apsisprendusi, kad jo nori, tai visai nereiškia, kad rinkimai ne demokratiški. Ne Vyriausybė sugalvojo, kas bus Lietuvos Prezidentas, o D. Grybauskaitė tapo lydere pati, dėl savo veiklos. <
> Daug kur pasaulyje vyksta rinkimai su vienu ryškiu kandidatu. Rusiški rinkimai išsiskiria tuo, kad valdžia labai kišasi į rinkimų agitaciją, formuoja žmonių sprendimą, apribojamas kitų kandidatų iškėlimas ir agitacija.
Tuo tarpu Lietuvoje turime 7 kandidatus, už jų stovi gana stiprios partijos. Nedraudžiama jiems pasisakyti, neribojamos jų teisės. Labai gaila, bet citatos autorius smarkiai apsirinka ir labai klaidina savo interviu skaitytojus. Dabartinę padėtį Rusijoje jis apibūdina ir vertina teisingai. Tačiau pamiršta vieną esminę aplinkybę: V. Putinas pirmą kartą į valstybės prezidento krėslą atsisėdo visai kitaip negu po ketverių metų, kai antrąją kadenciją užsitikrino jau spėjęs iš esmės pakeisti politinio žaidimo taisykles.
Pirmą kartą jį pasirinko Rusijos visuomenei menkai žinomi ir permatomi valdžios klanai, kuriems būsimasis kandidatas iš pradžių sugebėjo įtikti ir tik šitaip įgijo jų palankumą ir paramą. Jam tampant prezidentu ne mažiau svarbų vaidmenį suvaidino tada dar iš tiesų savotiškai laisva oligarchams priklausiusi žiniasklaida. Kaip žinome, vėliau jiems teko karčiai apgailėti savo nevykusį pasirinkimą. Įsigalėjus V. Putinui visi oligarchai prarado turėtą politinę įtaką, o kai kuriems buvo atsilyginta dar dosniau jiems buvo dovanota daug laisvo laiko apmąstyti savo neapdairios meilės būsimajam šalies valdovui pamokas kalėjime arba emigracijoje.
Taigi vien valdžios režisuojami ir kontroliuojami rinkimų spektakliai Rusijoje prasidėjo vėliau į šią lemtingai svarbią aplinkybę oponentas kaip tik ir neatkreipė dėmesio paskubėdamas samprotavimus apie lietuviškų ir rusiškų rinkimų panašumus įvertinti kaip nekorektiškus. Iš tikrųjų panašumai bado akis tereikia panorėti juos pamatyti. Konservatorių partijos viršūnės net nemėgina slėpti, kad jų sluoksniuose eurokomisarės kandidatūra pradėta svarstyti dar prieš dvejus metus.
Galimybėmis iškelti savo kandidatą netikėta ir jų rimtai net neieškota akivaizdu, kad partijos skyriuose vykę kandidatų kėlimai tebuvo paprastiems jos nariams apraminti skirtas žaidimas. Dar akivaizdesnis įrodymas, jog D. Grybauskaitės iškėlimas kandidate į prezidentus buvo iš anksto kruopščiai parengta ir nuosekliai vykdyta operacija, yra faktas, jog praėjusių metų lapkričio 11 d. Seimas tyliai, kad niekas neatkreiptų dėmesio, priėmė LR Prezidento įstatymo pataisas. Žvelgiant iš laiko perspektyvos aiškėja, kad jos buvo specialiai skirtos dabartinei kandidatei ir turėjo iš anksto pašalinti galinčius kilti tam tikrus nepatogumus, jeigu ji taptų valstybės vadove. Apie oligarchų vaidmenį neverta net kalbėti: pakanka pasidomėti, kam priklauso kandidatę rusišku ir net sovietiniu stiliumi garbstančios žiniasklaidos priemonės. /.../
nepriklausomybe.lt
Trečiadienio numeryje spausdinsime oponuojančio šiam rašiniui E. Simanaičio mintis
© 2009 XXI amžius
|