Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Pozicija
Švietimas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Sentikių istorija saugoma Degučiuose 

Jonas PETRONIS

Rygos sentikių šventiko Lazerio Kasakovskio amžinojo poilsio vieta

Degučių kapinių kryžius primins visus išėjusius amžinybėn sentikius

Šventinamas kryžius

Degučių sentikių koplyčios viduje

Prisikėlusi naujam gyvenimui Zarasų rajono Degučių koplyčia

Apie gerus bendruomenės darbus kalbėjosi doc. dr. Grigorijus Potašenka ir zarasiškis rašytojas Vasilijus Baranovskis

Zarasų sentikių bendruomenės tarybos pirmininkė Fotinija Kurakina

Sentikiai – religinė bendruomenė, kuri nepripažino XVII amžiuje Rusijos Stačiatikių Bažnyčios patriarcho Nikono įvykdytos reformos.  XVIII  a.  antrasis ir trečiasis dešimtmetis buvo masinės rusų emigracijos pradžia. Emigravo sentikiai dėl religinio persekiojimo ir sentikių diskriminavimo Rusijoje. Sentikių emigraciją į Lietuvą skatino šio krašto dvarininkų ir Katalikų Bažnyčios pakantumas. Zarasų  krašte sentikių centras 1755 metais įsikūrė  Degučiuose, bendruomenė traukė tikinčiuosius iš kaimyninių miestelių ir kaimų. Degučių sentikiai gerai žinojo apie Lietuvos ir Rusijos sentikių bažnytinį gyvenimą. Palaikydami glaudžius ryšius su kitomis bendruomenėmis, jie padarė daug gerų darbų. 1819 metais naujam Degučių šventikui Avtonomui Myšniakovui atiteko „Bendro senųjų stačiatikių  krikščionių Lietuvoje ir Kurše ganytojo“ vardas. Šventiko didelis autoritetas leido jam žengti drąsų žingsnį: 1822 metais Degučiuose pirmą kartą buvo sudaryta santuokos apeigų tvarka, o po metų priimtos metrikų knygos (krikšto, santuokos, mirties).

Degučių metraštis byloja, kad kapinės čia įkurtos 1780 metais. Šiose kapinėse palaidota daug žymių žmonių, čia ilsisi daug garsių sentikių šventikų, yra išlikę retų ir  įdomių paminklų. Degučių žemė tapo Vilniaus sentikių bažnyčios giesmininkų  vadovo ir Rygos sentikių bažnyčios šventiko Lazerio Kasakovskio amžinojo poilsio vieta. 1806 metais Degučių kapinėse pastatyta koplyčia, joje palaidotas šventikas Titas Tanajevas, kuriam 1807 metais buvo suteiktas Lietuvos ir Kurliandijos  bendro šventiko garbės vardas.  

Degučiuose palaipsniui nyko kapinės, koplyčia. Bet atsirado aktyvių žmonių, kurie pakvietė sentikius atgaivinti bendruomenę. 2006 metais šio krašto sentikiai susibūrė į bendruomeninę „Degučių rimtis“. Prieš porą metų buvo restauruota ir pašventinta koplyčia Degučių kapinėse. Neatpažįstamai pasikeitė ir kapinės. Pernai čia apsilankė Lietuvos senovės Pomorų  Bažnyčios aukščiausiosios tarybos pirmininkas Grigorijus Bojarovas, Lietuvos sentikių kultūros švietimo asociacijos  delegacija. Degučių sentikių istorija domėjosi ir Vilniaus universiteto docentas Grigorijus Potašenka. Svarbią vietą Degučių sentikių istorija užima šio mokslininko ir zarasiškio rašytojo Vasilijaus Baranovskio išleistame enciklopediniame žodyne „Baltijos ir Lenkijos sentikystė“. Rašytojas V. Baranovkis apie šio krašto sentikius išleido kelias knygas, kuriose surinkta gausi kraštotyrinė medžiaga apie šio tikėjimo žmones, jų tradicijas, papročius,  parašė dešimtis  straipsnių, kurie buvo paskelbti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio spaudoje.  

Visą savaitę pagal tradiciją sentikiai švenčia šv. Velykas, šių švenčių  paskutiniai renginiai įspūdingai įvyko ir Degučiuose. Tą dieną į Degučius sugužėjo sentikiai ne tik iš Zarasų krašto, bet ir iš aplinkinių vietovių, Vilniaus, Kauno. Atvažiavo ne tik aplinkinių sentikių parapijų šventikai, bet ir iš Latvijos.  

Iš pradžių Degučių koplyčioje vyko šv. Velykų pamaldos, jų metu skambėjo kelių šimtų metų senumo giesmės.  Po pamaldų maldininkai ėjo Kryžiaus žygį aplink kapines. Procesija sustojo prie naujo kryžiaus, kurį pastatė bendruomenė „Degučių rimtis“, kad primintų visus išėjusius amžinybėn sentikius, įamžintų daugiau kaip trijų šimtmečių sentikių istoriją Lietuvoje. Prie kryžiaus skambėjo giesmės, šventikai pašventino kryžių.

Zarasų rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2009 „XXI amžius“