|
Šakelės. Ar gyvos?
Jėzus, šio sekmadienio Evangelijos palyginimo (apie vynmedį ir šakeles) pradžioje, save pavadinęs tikruoju vynmedžiu, o Tėvą vynininku (plg. Jn 15, 1), iškart prabyla apie neduodančias jokių vaisių šakeles, kurios nuo vynmedžio kamieno yra atskiriamos - išpjaunamos. Tos šakelės tai asmenys, kurie neturi Dievo Sūnaus (1 Jn 5, 12), ir dėl to juos gali ištikti Jo išsižadėjusiųjų lemtis (2 Tim 2, 12). Taigi, kurie nepasilieka Viešpatyje, tie vis tolsta nuo Jo, ir, būdami be Kristaus, savo gyvenimą tiktai barsto (Mt 12, 30).
Visai kitaip esti su tais, kurie kaip išdžiūvusi kempinė sugeria visus Viešpaties žodžius ir savo kūniškumo atsižadėjimu (Kol 2, 11) pripažįsta vidinio atsinaujinimo būtinybę. Tokie žmonės yra kaip tos vaisingos šakelės, kurios, tiesa, kartais dar išleidžia, pavyzdžiui, pavydo nuodėmės dygliuotus ūglelius, tačiau kadangi jos (pirmiausia per Krikštą) yra neatskiriamai įaugusios į vynmedį ir, nebepriklausydamos pačios sau, taip artimai vienijasi su Kristumi (ypač Eucharistijos šventimo metu), jog iš šios vienybės krikščionių gyvenime uždera dar didesni vieni kitais pasitikėjimo, bendradarbiavimo bei apaštalavimo vaisiai, liudijantys, jog Jis tikrai mumyse pasilieka.
Tačiau kad gyvybingos šakelės, pasilikdamos vynmedyje, Dievo numatymu, duotų gausiausių vaisių, joms neretai reikės dar labiau dėl kitų gerovės užmiršti save ir elgtis panašiai ryžtingai, kaip tai sykį darė vienas kareivis. Jis savo vadui tarė: Mano draugas negrįžo iš mūšio lauko, sere. Prašau man leisti jį surasti. Neduosiu leidimo, atsakė karininkas. Nenorėčiau, kad dėl to, kuris greičiausiai jau miręs, rizikuotum savo gyvybe. Kareivis vis tiek leidosi ieškoti ir po valandos grįžo mirtinai sužeistas, nešinas draugo lavonu. Karininkas įtūžo: Sakiau, kad jis žuvo. O dabar prarandu jus abu. Ar buvo verta eiti, kad partemptum lavoną? Mirštantysis atsakė: O taip, buvo verta, sere. Kai jį suradau, jis dar buvo gyvas ir tarė man: Džekai, buvau tikras, kad ateisi.
Paskutinės vakarienės metu Jėzus, toliau kalbėdamas apie savo ištikimų sekėjų gausius vaisius, prabyla apie meilę, kuriai nėra lygių. Jis sakė: Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 15, 13). To kareivio meilės draugui auka teskatina mus susimąstyti: kadangi šiame pasaulyje mūsų gyvenimo piligrimystė diena iš dienos negrįžtamai trumpėja, todėl turėtume ne tik visiškai atsisakyti bet kokio mūsų vidų darkančio klystkelio, bet (krikščioniškai motyvuotai ir valingai) vis labiau bei dažniau stengtis pirmenybę teikti Dievo Sūnaus mums dovanotoms vertybėms. Jei neprilygstamas turtas Jis Pats tolydžio tampa mūsų kasdienio gyvenimo sprendimų ir poelgių šerdimi, tada neperdėsime sakydami, jog ir mes, turime laimę bei garbę atsistoti po ta bevardžio kareivio (artimo meile plevėsuojančia) vėliava, idant amžinybėje, kai bus atversta mūsų gyvenimo knyga (Apr 20, 12), galėtume joje perskaityti to kareivio, savo ir kitų vardus.
Artėjant Sekminėms, garbinkime Šventąją Dvasią - Dievą Gaivintoją, kuri mums padeda suvokti Kristaus išminties lobius (Kol 2, 3) ir skatina jų visu savo gyvenimu nenuilstamai ieškoti. Prisiminkime, kad, pasak kardinolo Newmano, Šventoji Dvasia atėjo specialiai šlovinti Kristaus. Ji atspindi pasaulio Išganytoją su visu Jo tobulumu, visomis funkcijomis, visais darbais.
Šventoji Dvasia, paimk nelaisvėn kiekvieną protą, kad paklustų Kristui (2 Kor 10, 5). Tuomet ne tik žmonių protai iš nedorybių svaigulio išblaivės, bet jiems ir naujo gyvenimo Vynmedyje horizontai sužėrės.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2009 XXI amžius
|