2009 m. gegužės 8 d.
Nr. 36
(1728)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Gyvenimas tvarte

Pranciška Regina LIUBERTAITĖ

Visai nenorėčiau gyventi tvarte, bet esu priversta. Tokia tikrovė. Sakysite, kad galiu iš tvarto išeiti, jei nenoriu jame būti. Ne, išeiti negaliu, nes tai beveik mano namai. Gal tą tvartą aš kitaip įsivaizduoju? Gal kitiems gyventi tvarte yra gerai? Kai tas tvartas kolektyvinis, pasirinkti negali, tiesiog nuo jo priklausai – esi priverstas jame būti.

Tik ar gerai būti verčiamam gyventi tokioje vietoje, kuri tinka tik gyvuliams? Bet mes visi esame kai kurių mūsų kaimynų mylimų gyvuliukų įkaitai. Įkaitai lauke, tame viešame visų mūsų tvarte, kurio kvapų ir vaizdų nepadorus žavumas atsiskleidžia pavasarį ėmus tirpti sniegui, kuris būna tarsi užkonservavęs mylimų gyvūnėlių nešvarumus. O į gyvūnėlių pamestą mėšlą visi esame priversti žiūrėti ir nusipurtyti išėję vakarais pasivaikščioti, jų ekskrementų kvapus priverstinai įkvėpti kartu su rytais ar pavakarėmis kylančiu rūku. O kiek bakterijų, virusų priauga tuose gyvūnėlių paliktuose nešvarumuose!

Mėgstu daiktus vadinti tikraisiais jų vardais. Tad nenustebkite dėl tokio atvirumo. Būtume kultūringa tauta, gyvūnėlių mylėtojai, vedžiojantys savo draugus už pavadėlių, mūvėtų pirštines ir nešiotųsi maišelius, į kuriuos surinktų tas visiems aplinkiniams veltui dovanojamas dvokiančias negrožybes. Bet kur tau jie lenksis ir rinks: tegul kvėpuoja visi lauke vaikštantys, aikštelėse žaidžiantys – galbūt net jų pačių vaikai ir anūkai. O jei dar užsižiopsojęs į tą mėšlą įlipi ir ant padų jo prisineši į butą... Įspūdinga, ar ne? Ir tas gresia kiekvienam iš mūsų: ir labiausiai pasitikinčiam savimi, užtikrintam, kad taip neatsitiks, ir žioplam, ir juolab išsiblaškiusiam... Išimčių nėra, nes vaikštome tais pačiais takais, takeliais ir šaligatviais.

Būna vajai, raginimai, net reklaminiai skydai, skatinantys surinkti gyvūnų išmatas. Bet vajai ir raginimai praeina, reklaminiai skydai išdaužomi, kažkas pasideda pliusą, jog darbas vykdomas, ir vėl visi gyvename kolektyviniame tvarte. Susitinki kartais tokį gyvūnų mylėtoją, už pavadėlio reguliuojantį savo globotinį, ir graudu pasidaro pasižiūrėjus į jo tyras akis, kurios tarsi lauktų pasmerkimo, bet... kaip drįsi tokiam tyruoliui priekaištauti ar jį mokyti: kaip sakoma, nepagautas – ne vagis. Nestovėsi ir nelauksi, kol to žmogėno globotinis ką nors padarys. Jei taip viešai elgtumėmės mes, bemat iškviestų policiją, visi pasipiktinę rėktų, kad nepadoru viešai rodyti užpakalį. Užtat gyvūnėliams galima, nes jų užpakalis padengtas plaukais ir tipena jis paskui šeimininką, kuris tingi pasilenkti ir surinkti savo augintinio išmatas. Gal lietus nulis arba laukiniai paukščiai nules – rinkti nereikės.

Tvarte gyventi taip įprasta. Gerai taip, kaip yra. Argi svarbu, kad kam nors negerai? Juk esame gili provincija, Europos užkampis. Tegul dvokia ir bado akis. Ar ne?

Redakcijos prierašas. Dėl sumažintos laikraščio apimties šios mintys spausdinamos pavėluotai. Tikimės, kad straipsnyje minimi gyvūnėlių „užkonservuoti“ nešvarumai švaros šeštadienį buvo surinkti bent didmiesčiuose iš žmonių susibūrimo vietų, parkų ir gatvių.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija