|
Rinkimai ir tautos likimo klausimai
Verčia net tik sunerimti, bet net skambinti aliarmo varpais, nes pagal emigracijos lygį (tuo galima įsitikinti peržiūrėjus naujausius demografinius pokyčius) iš 27 ES šalių mes lenkiame visas (!). Įstojus į Europos Sąjungą ir atsivėrus sienoms tapo ne tik lengviau siekti išsvajotos laisvės (pasirinkti gyvenimo ir geresnio uždarbio ar darbo šalį), bet tapti ir didžiulio demografinio pavojaus ateityje šaukliu. Jeigu prieš 58 metus pirmieji lietuviai (jūreiviai J. Grišmanauskas, L. Kublickas ir E. Paulauskas), pro geležinę uždangą prasiveržę į laisvąjį pasaulį bėgo nuo okupacijos siekdami pakvėpuoti laisvės oru, tai dabartiniai emigrantai, paliekantys tėvynę, ieško ekonominio gerbūvio ir laisvės nuo mus vis dar smelkiančio komunistinio tvaiko. Tačiau kokį nuostolį mes patiriame taip atsivėrus sienoms ir iš tėvynės išvijus darbo nerandančius šimtus tūkstančių tautiečių! Mūsų laisvos šalies piliečiai vis labiau nusivilia savo politika, praranda bendrų politinių veiksmų patirtį. ES institucijos tiesiogiai ar netiesiogiai perša mintį, kad to ir nereikia. Svarbiausia esą yra geras biurokratijos funkcionavimas administravimas, valdymas, teismai ir kelių nesudėtingų politinių principų laikymasis. ES piliečiams kišama mintis, kad visos politinės ir moralinės problemos gali būti paverstos technologinėmis. Bet svarbiausias mums pavojus didėjantys emigracijos ir imigracijos mastai. Pavojų kelia ir mažėjantys įsipareigojimai gynybos srityje, kas gali skaudžiai atsiliepti mūsų santykiuose su NATO. Krašto gynybos išlaidoms patikslintas biudžetas nurėžė net 12,7 proc. (teliko 1,186 mlrd. litų). Tai labai daug. Ne tiek valstybei, kiek tarptautiniams valstybės reikalams. Iškyla realus pavojus prarasti narystę NATO per biudžeto krašto gynybai sumažintą dalį (1 proc. BVP vietoj reikalingų 2 proc.) ir negalint įvykdyti tarptautinių NATO įsipareigojimų. Kieno valia vykdomas šitoks drastiškas būtinų išlaidų mažinimas? Kodėl šių klausimų nesvarsto kandidatai į prezidentus, ypač kai kurių jėgų aktyviai keliama eurokomisarė?..
Kai kandidatai, atsakydami į klausimą apie Lietuvos ir Rusijos santykius, sutartinai protingai teigia, kad reikia šiuos santykius gerinti, išlaikant savo orumą, faktiškai daugiau nieko nepasakydami (išskyrus vieną kandidatą, kuris mano, kad klausimą sprendžiant reikia turėti galvoje tai, kad lietuvių ir rusų nuostatos dėl pokario okupacijos - visiškai priešingos ir todėl būtina reikalauti kompensacijos už patirtą žalą), tada imi galvoti kam tokie kandidatai išvis eina į politiką?! Nors, tiesą sakant, gal net prieš dvejus metus paskelbtoji favoritė net nėra politikė (tikrąja to žodžio prasme) A. Brazausko vyriausybėje ji buvo ne kaip politikė, bet kaip finansų žinovė, ir į Europos Komisiją buvo jo paskirta, kaip finansų specialistė. Taigi politikos ji ir negali suprasti tą rodo ir jos dabartinis nepartiškumas, t.y. nepriklausymas jokiai partijai (ką ji pabrėžia), išskyrus - komunistų partijai, kuriai labai atsidavusiai dirbo Rusijoje baigė aukštąją partinę mokyklą ir iki 1991 metų dėstė Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje.
Nerandame dabar jokio taip protingai ir viltingai kalbančio kandidato į prezidentus, kuris nors kiek atsilieptų į esminius tautos lūkesčius kultūrinius, dvasinius, religinius, likiminius. Išties, mums, kaip tautai, gresia didžiulis pavojus pradingti tautų maišalynėje. Bet apie tai tylima. Iš viso ar mūsų kandidatai, tarp jų labiausiai giriama eurokomisarė, nors kiek yra susirūpinę spręsti esminius tautos klausimus?.. Pavyzdžiui, ką jie pasirengę daryti tuomet, kai pagal tarptautinius duomenis Lietuvoje 2060 metais gyvens tik 2,5 mln. žmonių?! Ne mažiau svarbus klausimas kiek lietuvių liks tarp jų?.. Sprendžiant pagal didėjančią emigraciją, tautos nukraujavimą, žymiai viršijantį net okupacijos metais patirtas netektis, ir didėjančią imigraciją, ypač iš Rytų šalių (Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, net Kinijos), ne tik mažės mūsų valstybės gyventojų skaičius, bet jis bus atmiešiamas kitų tautų atstovais. Kai kuriais duomenimis, po 75 metų mes, Lietuvos valstybės atstovai, nekontroliuosime nei savo teritorijos, nei savo kalbos.
Ar ne puikus nutautėjimo ir okupacinio sindromo pavyzdys mūsų tautai svarbiose Antakalnio kapinėse gegužės 9-ąją pranešimai skambėję ne lietuvių kalba? Buvo vaidinami ir spektakliai, garbinantys nesenus mūsų okupantus, pervadintus išvaduotojais. Šitaip triukšmingai paminėtos didžiojo tėvynės karo pabaigos metinės. Atrodo, kad Lietuvoje užgimė nauja karta, pamiršusi, ką atnešė Lietuvai, Latvijai ir Estijai didžiojo tėvynės karo pergalė. Tai, kad pasaulis buvo dalijamas pagal dviejų totalitarinių sistemų (ne vadų!) planus, pamiršta. Tai, kad pergalė vieno prieš kitą suponavo daugelio Europos tautų pavergimą, nė neužsiminta.
Triukšmingai paminint pergales Lietuvos teismuose teisiama ir į kalėjimą sodinama savanorė, atsakiusi į įžeidimą, kai jos draugai pavadinami nacistais, nes jie ant rankovių turėjo trispalves juosteles. Teisėjas (beje, ne lietuvis) tokiuose savanorės veiksmuose įžiūrėjo rasistinį išpuolį ar ksenofobiją. Bet argi tai naujiena? Netgi oficialus mūsų valstybės atstovas, užsienio reikalų ministras V. Ušackas, išgirdęs, kad žydų bendruomenės atstovas skundžiasi ksenofobais lietuviais, taip užsirūstina ant bjaurių tautiečių, kad net ragina politikus netylėti, kai esą prieš kitataučius ar kitų įsitikinimų žmones nukreipiami antisemitiniai pareiškimai. Nors jokių įrodymų apie kitus antisemitinius pareiškimus, išskyrus vieno žydo pagraudenimą, ministras nepateikia, tačiau jau daro išvadą, kad krizės sąlygomis radikalizmo apraiškos stiprėja visame pasaulyje, ir ragina tūkstantmetį švenčiančiai Lietuvai prisiminti kunigaikščio Gedimino laikais vyravusią tolerancijos dvasią. Ministrui atrodo, kad lietuviai sugalvojo būdą kenkti patys sau: Be abejonės, tai kerta mūsų įvaizdžiui, kaip ir bet kokie ksenofobiniai, antisemitiniai pareiškimai bet kurioje kitoje šalyje. Ministras moko lietuvius, kaip svarbu didinti savo konkurencinius gebėjimus: ugdyti savo talentus, puoselėti toleranciją kitataučiams, kitų šalių piliečių atžvilgiu, sudaryti jiems galimybes atvykti į mūsų universitetus ir susidomėti darbo rinkos galimybėmis Lietuvoje.
Su dideliu pasididžiavimu ir triukšmu buvo paminėta Europos dienos šventė. Jau galime pasidžiaugti, kad esame Europos tauta, esame apsaugoti nuo galimų karinių pavojų. Bet ar mes apsaugoti nuo vidaus pavojų?! Štai Vilniuje per šventę matytas vaizdas: vienos mokyklos mokiniai scenoje dainuoja dainas, ne lietuviškas, ne tautines. Trys dainos - rusų kalba, keturios - anglų kalba. Kodėl nėra lietuvių dainų? Lietuviškos mokyklos mokytoja, rengusi dvi mokinių grupes, paklausta tik suspiegia: Koks fanatizmas! O jums negerai rusų ar anglų dainos?! Mums negerai, kai nėra lietuviškų dainų. Mūsų nacionalinės mokyklos mokytoja dar parodo ženklą, gestų kalba reiškiantį: pusgalviai!
Taigi esame Europoje... Ir renkame prezidentą... Viskas lyg ir gerai. Tik ar neapsigausime, po dvidešimties nepriklausomybės metų išrinkdami galbūt ir Rytų kaimyninei šaliai tinkantį kandidatą?..
© 2009 XXI amžius
|