Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Pavėluotas išdavysčių ir persekiojimų viešinimas

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas konservatorius Arvydas Anušauskas ir jo partijos kolegė Agnė Bilotaitė įregistravo įstatymo pataisą, numatančią paskelbti buvusių kadrinių KGB darbuotojų pavardes. Pagal galiojantį įstatymą buvo paviešintos slaptųjų sovietų saugumo bendradarbių, neprisipažinusių pagal Liustracijos įstatymą, pavardės, todėl apeiti kadrinių KGB darbuotojų pavardžių paviešinimo klausimą yra nekorektiška. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) būtų įpareigotas per pusę metų sudaryti ir viešai paskelbti asmenų, buvusių kadriniais KGB darbuotojais sąrašą, kuriame būtų nurodoma asmens vardas, pavardė, laipsnis, buvusios pareigos ir darbo KGB laikotarpis. Minėtame sąraše galėtų būti apie 6000 pavardžių. Pasak A. Anušausko, maždaug tiek asmenų dirbo sovietų saugumo padalinyje Lietuvoje per visą okupacijos laikotarpį. Kadangi archyve yra buvusių darbuotojų asmens darbo kortelės, didelių sunkumų sudaryti sąrašą neturėtų kilti.

Kodėl vis dėlto sugalvota po beveik 20 metų nepriklausomybės skelbti sovietinių saugumiečių, oficialiai dirbusių KGB, pavardes? A. Anušauskas ir A. Bilotaitė teigia, kad 2009 m. sausio 1 dieną baigė galioti įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ numatyti darbo ribojimai buvusiems kadriniams SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB) darbuotojams, bet, pasibaigus ribojimų laikotarpiui, visuomenė taip ir neturėjo galimybės susipažinti su KGB, pripažinto nusikalstama organizacija, darbuotojų sąrašais. Tuo tarpu slaptieji KGB bendradarbiai buvo viešinami. (Kiek jų buvo paviešinta ir kaip tai vyko – kitas klausimas.)

Be abejonės, tokie sąrašai yra svarbūs visuomenei – juk pagaliau turėtume „galimybę sužinoti apie buvusius KGB kadrinius darbuotojus, kurie savo laiku ne tik ištikimai tarnavo Lietuvą okupavusiai valstybei, bet ir asmeniškai buvo atsakingi už vykdytą persekiojimą, terorą, represijas, žmogaus teisių paminimą“ (A. Anušauskas). Toks buvusių KGB darbuotojų paviešinimas padėtų ir atitinkamų institucijų vadovams sprendžiant vieno ar kito asmens paskyrimą į svarbias pareigas. „Vadovai turi atsižvelgti į tokių žmonių reputaciją“, – sakė A. Anušauskas.

A. Bilotaitė išsakė ir praktinę tokio įstatymo pusę: „KGB karininkai nė kiek neapgailestaudami dėl praeities naudojasi demokratijos privalumais ir bylinėjasi su Lietuva tarptautiniuose teismuose“, nes 1999 metais priimtame labai aptakiame įstatyme Seimas apribojo buvusių okupacinių specialiųjų tarnybų bendradarbių ir kadrinių darbuotojų teises dirbti ne tik valstybės tarnyboje, bet ir privačioje ryšių sistemoje, saugos tarnybose, bankuose, teikti privačių detektyvų paslaugas, dirbti su vaikais švietimo srityje. O juk Europos Žmogaus Teisių teismas būtent atsižvelgė į šią įstatymo pusę – keliose bylose, iškeltose prieš Lietuvą, yra pareikšta, kad ribojimas buvusiems KGB kadriniams darbuotojams įsidarbinti privačiame sektoriuje yra diskriminacinė priemonė ir dėl to besikreipiantys kagėbistai laimi bylas, o Lietuvos valstybė turi mokėti pinigines baudas.

Ar tokia įstatymo pataisa nepavėlavo 10–15 metų?.. Ir gal ji net padarys daugiau painiavos visiems nusibodusiame vadinamajame liustracijos procese? Kadriniai KGB darbuotojai visi faktiškai žinomi (nors jų pavardės Lietuvoje ir nebuvo paviešintos), pirmaisiais metais jie dažniausiai patys nėjo į aukštas valstybines pareigas. Bet praėjus pirmajai baimei jie tapdavo ir ministrais, ir premjerų patarėjais (vyriausiais patarėjais ar padėjėjais), aukšto rango diplomatais (tokių ir dabar yra, ir ne tik tarp KGB rezervistų). Už „tarnavimą nepriklausomai Lietuvai“ jie (kartu ir aukšti nusikaltėliškos komunistų partijos pareigūnai) būdavo apdovanojami ordinais, jiems suteikiamos pirmojo ar antrojo laipsnio valstybinės pensijos. Kitaip sakant, kagėbistams buvo sudaromos puikiausios sąlygos dirbti nepriklausomoje Lietuvoje. Ir prie visų valdžių – ne tik prie vadinamųjų kairiųjų (komunistų). Net posakis atsirado: „manęs  į valstybinę tarnybą, juo labiau diplomatinę, tikrai nepriims dirbti, nes nebuvau komunistu ir nedirbau KGB“. Liūdna, bet taip yra.

Taigi NSGK pirmininkas A. Anušauskas pasirengęs „tobulinti“ Liustracijos įstatymą. Užregistruotame naujos redakcijos Liustracijos įstatyme (jo pilnas pavadinimas yra „Lietuvos Respublikos asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymas“) siūloma keisti Liustracijos komisijos sudarymo tvarką ir numatyti Komisijos veiklos finansavimą iš valstybės biudžeto lėšų, tiksliau – reglamentuoti jos įgaliojimus bei Komisiją aptarnaujančios darbo grupės sudarymo tvarką bei funkcijas. Numatoma, jog asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, paviešinimas – svarbiausias Komisijos veiklos tikslas. Taip pat numatoma atsisakyti jau pripažintų slaptųjų bendradarbių darbinės veiklos apribojimų privataus sektoriaus srityse (dėl šių apribojamų ir būdavo baudžiama Lietuva). Siūlomas konkretus liustracijos proceso baigimo terminas – 2012 metų liepos 1 diena.

A. Anušauskas užregistravo ir Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo pataisas, kuriomis siekiama palengvinti sąlygas susipažinti su KGB ir kitų buvusios SSRS specialiųjų tarnybų rezervo karininkų bylomis. Priėmus šią pataisą, esą susipažinti su KGB ir kitų buvusios SSRS specialiųjų tarnybų rezervo karininkų bylomis galės istorikai, žurnalistai, kiti asmenys, bus galima paskelbti šių asmenų sąrašą. Tačiau reikia pasakyti aiškiai, kad vis dėlto ne viskas bus prieinama visuomenei, ne visi KGB archyvai bus atidaryti.

Visai panašu, kad A. Anušausko (ir Bilotaitės?) patobulintas liustracijos įstatymas archyvus ne kažkėk daugiau atvers. Pagal A. Anušausko pataisą, paviešinti numatoma tik KGB kadrinių ir rezervo karininkų sąrašus. Savo interviu apie naująją knygą „ir KGB“ jis dviprasmiškai sako: „Aš pasisakau už absoliutų šių archyvų atvirumą visuomenei. Ir pasiūlytos įstatymų pataisos leis susipažinti ir su kadrinių, ir su KGB rezervo karininkų bylomis“. Taip ir lieka dar labiau supainiota: ar jis pasisako už visišką archyvų atidarymą, ar tik kai kurių KGB karininkų, jau ir taip nesunkiai prieinamų visuomenei, paviešinimą? Aišku, gal ir teisybė, kad, kaip teigia A. Anušauskas, naują liustracijos įstatymo redakciją sudėtinga įgyvendinti. Bet juk tai priklauso nuo dabar valdančios (ir 1996–2000 metais valdžiusios) dešiniosios pusės. Matyt, teisingai galvoja tie, kurie teigia, kad KGB agentūrą atskleisti jau 20 metų ne mažiau už kairiuosius bijo ir dešinieji – matyt, daug „įmerkusių  uodegas“ tarp vadovaujančių buvo (o tikriausiai yra ir dabar), todėl taip greitai nutyla kalbos apie agentų pavardžių paviešinimą. Kai A. Anušauskas sakosi pagal naująsias įstatymų pataisas atskleisiąs apie 6000 KGB karininkų, tarp jų ir 2000 dar gyvų, tai skamba neblogai. Bet kai jis sako, kad agentais žmonės sutikdavo tapti tik dėl karjeros ar dėl galimybės išvykti į užsienį, o tarp išeivių agentais esą sutikdavo dirbti tik norintys plėsti verslą Lietuvoje ar norėdami atvykti į tėvynę, tai yra išdavystės teisinimas. Ir ne tik išdavystės, bet ir niekšystės teisinimas. Nepasakoma nusikalstamas tokio „bendradarbiavimo“ pobūdis: būdavo išduodami bendraminčiai, draugai, giminės, o svarbiausia – tauta. Ne karjera ar noras išvykti „darbui“ į užsienį būdavo svarbiausia. Šitaip būdavo vykdomas nusikaltimas tautos atžvilgiu. O dar svarbiau – nebuvo padaryta kompartijos aukščiausiųjų kadrų liustracija ir į visus valdžios ešelonus, net premjerus, prezidentus, jų patarėjus ir padėjėjus pateko ir aukšti kompartijos veikėjai, ir KGB agentai (gavę indulgencijas, o gal ir varu suvaryti).

Kalbant tik apie kai kurių KGB darbuotojų pavardžių paviešinimą svarbesnis yra kitas klausimas – ar ir toliau bus slepiami slaptieji KGB bendradarbiai? Jie tikrai žinomi, nes KGB archyve galima surasti kai kurių valstybinių institucijų kruopščiai slepiamas pavardes. Bėda ta, kad slaptuosius KGB agentus, išdavusius savo draugus, artimuosius, pogrindžio pasipriešinimo dalyvius, nuo visuomenės ir Liustracijos komisijos slepia Valstybės saugumo departamentas. Tai jis „dozuotai“, pagal kažkokius savo vidaus nuostatus pateikia tik kai kuriuos norimus liustruoti KGB agentus, tai jis sprendžia, kokias bylas su žinomais KGB agentais, tapusiais nepriklausomoje Lietuvoje politikais ar diplomatais, nuslėpti nuo visuomenės, neleidžiant prieiti prie jų bylų. Apgailėtina, kad tai vyksta dvidešimtaisiais nepriklausomybės metais. Dar labiau apgailėtina, kad į valdžią jau prieš šešis mėnesius atėjusi dešinioji valdžia, nors ir keisdama kai kurias Liustracijos ar Archyvų įstatymų nuostatas, nesistengi ką nors keisti okupacijos tarnų demaskavimo byloje. Apmaudu, kad Lietuvos ypatingajame archyve neišduodamos KGB bylos, kuriose nors menku žodeliu paminimas slapyvardžiu pavadintas KGB agentas. Apgailėtina, kad nėra uždrausta kandidatuoti į Seimą, tapti atsakingais Vyriausybės valdininkais (patarėjais, padėjėjais ir kt.) bet kuriems su KGB struktūra susijusiam asmenims bei buvusiems aukštiems komunistų partijos, kontroliavusios KGB represinį aparatą ir davusios jam nurodymus persekiojant pasipriešinimo dalyvius, pareigūnams. Be to, pagal priimtus įstatymus „prisipažinę“ agentai slepiami nuo visuomenės, jiems leidžiama užimti bet kokias, net ir aukščiausias, valstybines pareigas.

Taigi atidžiau panagrinėjus šias įstatymų pataisas, matyti tik noras „dekoruoti“ Liustracijos įstatymą. Todėl netgi galima manyti, kad jau visiškai prarastas laikas išaiškinti ir paskelbti Lietuvos visuomenei pavardes asmenų, slapta skatinusių sekti patriotinio pasipriešinimo dalyvius. Žinant, kaip buvo delsiama priimti liustracijos įstatymą 1996–2000 metais (buvo tik imitacija), kai valdžia buvo dešiniųjų rankose, ir matant, kaip šio klausimo baidosi vėl į valdžią atėjusi dešinioji valdžia, kyla mintis: kodėl ir patriotiškai nusiteikusių rinkėjų balsais išrinkta dešiniųjų valdžia taip nenoriai sprendžia stipriai pavėlavusį liustracijos klausimą? Akivaizdu, kad Lietuvoje, skirtingai nuo, pavyzdžiui, Slovakijos, Lenkijos, Čekijos, Rytų Vokietijos, kur komunistinių represinių tarnybų archyvai buvo perduoti visuomenei, Lietuvoje dirbantys kagėbistų palikuonys viską sutvarkė taip, kad KGB agentų ir kadrinių darbuotojų sąrašai ir dokumentai liko VSD žinioje, t. y. paslėpti nuo visuomenės. Ar neturėtų dešinioji valdžia atsakingai ir pilnai imtis spręsti šį skausmingą ir įsisenėjusį klausimą?..

Linas ŠALNA

© 2009 „XXI amžius“