|
Kada kritika virsta priešingybe
Edmundas SIMANAITIS
Esame posovietinė visuomenė, gerokai vėluojant besikeičianti į Vakarų demokratijos principais besitvarkančią piliečių visuomenę. Skirtumų priežastį paaiškina okupacijos trukmė: danams ketveri metai, mums pusė amžiaus. O iki okupacijos Lietuva pasiekimais lygiavosi su Danija.
Pagal šiuo metu galiojančias nacionalinės teisės normas atsirado septyni kandidatai į prezidentus. Gegužės 17 dieną rinkėjai nulems, kas iš septyneto taps Lietuvos valstybės vadovu, ir ar prireiks antrojo rinkimų turo.
Kodėl visais atžvilgiais peikiama tik viena kandidatė?
Tik vienam iš šio septyneto atiteks garbingos pareigos, didžiulė atsakomybė už pirmtakų teigiamos patirties perimamumą bei tęstinumą ir, svarbiausia, už užsienio politikos raidą narystės ES ir NATO sąlygomis.
Beliko visai nedaug dienų iki rinkimų. Gausėja įvairių vertinimų apie kandidatų tinkamumą eiti Valstybės prezidento pareigas. Skaitytojų dėmesį atkreipia filosofo ir politologo habil. dr. Vytauto Radžvilo ilgas neigiamas straipsnis apie kandidatę D. Grybauskaitę. Straipsnio autorius nesvarsto kitų kandidatų galimybių laimėti rinkimus, jis vengia pareikšti tiesiogiai, kuris iš jų labiausiai vertas tapti valstybės vadovu. Garbusis politologas, negailėdamas bendro pobūdžio samprotavimų, peikia kandidatės savybes, nuveiktus darbus ir galimybes. Kodėl peikia?
Tačiau vienas palyginimas verčia suklusti: Prezidento rinkimai Rusijoje, atvedę į valdžią V. Putiną. Netrukus įvyksiantys Lietuvos prezidento rinkimai panašūs kaip du vandens lašai pirmiausia tuo, kad grindžiami ne kokiu nors kitu, o Deus ex machina principu.
Rusijoje represinės tarnybos tampa valdžia
Matyt, norėta pasakyti, kad Rusijoje įvyko, o Lietuvoje tuojau įvyks staigus valstybės vadovų pa(si)keitimas.
Kai sovietijoje galutinai bankrutavo miglotoji amžino deficito kamuojama komunizmo statyba ir dūmais išsisklaidė pseudomoksliniai paistalai apie brandaus socializmo ekonomikos pranašumus, lyginant su Vakaruose praktikuojama rinkos ekonomika, apsišaukėlis kompartijos CK prarado sau pačiam prisiskirtą visagalybės ir neklystamumo statusą. Mat pagal Leniną ekonomika yra gerovės pamatas, o valdžia, t. y. CK, tėra valdantis antstatas. M. Gorbačiovo propaguotoji perestrojka iš tiesų buvo sėkmingas propagandinis triukas, skirtas Vakarams. Sovietų užgrobtoms tautoms tuo metu rūpėjo ne kokie nors fasadiniai imperijos persitvarkymai, o kaip susigrąžinti sutryptą valstybingumą.
Ekonomikos savarankiškumas, smulkmeniškai kontroliuojamas to paties SSKP CK, buvo neįgyvendinamas iš principo. Komunistų valdžios pats tikrasis, beje, ir vienintelis realusis ramstis buvo tik represinės tarnybos: KGB, FSB ir kitos. Viena iš labiausiai netikėtų perestrojkos pasekmių Rusijoje buvo esminiai pasikeitimai imperijos valdyme: visą valdžią iš CK perėmė KGB struktūrų grietinėlė, o kompartija, kaip vadovaujanti sovietinės visuomenės jėga, buvo nustumta į tolimą užribį.
Ką slepia autokratijos ir despotizmo baubas?
Lietuvoje nieko panašaus nėra, negali būti ir nebus. Lietuvos VSD sąsajos su kitų šalių specialiosiomis tarnybomis neduoda pagrindo manyti, kad ši tarnyba ar kitos neįvardytos jėgos uždės vainiką ant stogo, nes, pasak gerbiamo politologo V. Radžvilo, autokratijos ir despotizmo rūmas beveik baigtas statyti. Galbūt toks gąsdinimas slepia netiesioginį raginimą rinkėjams išrinkti prezidentu itin palankų Kremliui kandidatą?.. Juk kai kurie kandidatai neseniai kas savaitę lakstė konsultacijų į Maskvą.
V. Radžvilas, peikdamas D. Grybauskaitę, o apie kitus kandidatus neužsimindamas, faktiškai pripažįsta ją esant pranašesne už jos kolegas moraliniu, pilietiniu ir profesinės patirties atžvilgiu. Be to, kitų kandidatų biografijos nelyginamai spalvingesnės, o valstybinio darbo patirties turinys itin kuklus.
O gal prezidentas visai nereikalingas?
Teko girdėti jau atgautos nepriklausomybės metais tapusio turčiumi samprotavimus, kad tokiai mažai valstybei kaip Lietuva apskritai nereikia jokio prezidento. Mat nuvorišas ir jo kolegos verslininkai uždirba pinigus, kuriais išlaikomas prezidentas ir gausus būrys dykaduonių svitos. Tad reikia rinkti tą kandidatą, kuris viešai įsipareigoja po rinkimų tuojau pat atsistatydinti. O toliau rasis, kas patartų kam ir kaip dera valdyti valstybę.
Matyt, kalbos apie oligarchinės valdžios su(si)darymo pavojų nėra tuščios. Juk nepamiršome, kad nuvorišų kasta bemaž be išimties radosi prichvatizavimo eros metais. Šiame vajuje pirmaisiais smuikais grojo buvusieji komsovietinės nomenklatūros tūzai, bet ne devynakės. Eiliniai piliečiai, Sibiro tremtiniai ir sugrįžėliai iš Gulago neturėjo jokių šansų dalyvauti valstybės turto dalybose. Tokia prichvatizacijos eiga tenkino ir artimojo užsienio emisarus. Tikriausiai naujajam prezidentui teks užsiimti ir oligarchų įtakos problemomis.
Konstitucija ir Prezidentas patikimi stabilumo garantai
Lietuvos Respublikos Konstitucija 1992 metais buvo priimta piliečių referendumu. Pagrindiniame įstatyme Seimo, Prezidento ir Vyriausybės teisės, galios ir pareigos buvo paskirstytos tokiu būdu, kad nė viena iš šių valdžių negalėtų veikti nederindama savo veiksmų su kitomis. Tai yra svarbus dalykas posovietinės visuomenės sąlygomis, verčiantis ieškoti sprendimų, geriau atitinkančių viešąjį interesą. Tai vienas iš esminių argumentų, kad Lietuvai iš tikrųjų reikia Valstybės vadovo, palaikančio darnų tarpusavio sąveikavimą su Seimu ir Vyriausybe.
Kandidatė į prezidentus D. Grybauskaitė visą savo politinės veiklos laikotarpį nuosekliai ir aiškiai daug kartų parodė, kaip turi būti ginami valstybės ir visuomenės interesai ekonomikoje. Tai duoda pagrindo tikėtis, kad nacionalinio saugumo užtikrinimo ir brandžios pilietinės visuomenės kūrimo problemos susilauktų tokio pat dėmesio. Tad belieka palinkėti sėkmės rinkimuose.
© 2009 XXI amžius
|