Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Kokia nauda iš pustuštėse salėse rengiamų seminarų?

VPU Socialinių mokslų fakulteto prodekanas, ekonomikos dėstytojas, docentas Raimundas Dužinskas Autoriaus nuotrauka

Su Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinių mokslų fakulteto prodekanu Raimundu Dužinsku susipažinau neseniai Seime surengtame pasitarime-seminare „Kaip išsaugoti kaimo dvasinį potencialą“. Renginyje buvo kalbėta tikrai svarbiomis temomis, iškelta daug negerovių. Deja, tų minčių negirdėjo nei valdžia, nei žiniasklaida, nei visuomenė. Žodžiu, tokie renginiai – tarsi žirniai į sieną. Po renginio ekonomikos dėstytojas, docentas Raimundas DUŽINSKAS sutiko atsakyti į „XXI amžiaus“  žurnalisto Gintaro Visocko klausimus.

Kokia nauda iš pustuštėse salėse rengiamų seminarų? Nesigailiu atėjęs į šį renginį, nes sužinojau naujų faktų, išgirdau aktualių minčių, prognozių. Gaila, kad plačioji Lietuvos visuomenė neišgirdo seminaro pranešėjų kalbų, neišgirdo tų kalbų ir parlamentarai, kuriems, beje, ir buvo adresuoti priekaištai. Žodžiu, saujelė bendraminčių tarpusavyje pasiguodė ir išsiskirstė.

Manyčiau, kad nuomonės išsakymas skatina ir pačių kalbėtojų aktyvumą. Ir tai nėra blogai. Kartu reikia pripažinti, jog tokie renginiai dažniausiai vyksta uždarame žmonių rate ir, be abejo, nepasiekia adresato, nepasiekia ir plačiosios visuomenės. Tai – tiesa.  Bet nieko nedaryti, nesiburti į bendraminčių gretas, klubus, visai nekalbėti – taip pat blogai. Dar blogiau, jei tokie susitikimai iš viso nebūtų rengiami. Nurašyti jų negalima. Kita vertus, žinau pakankamai daug faktų, kai tokie renginiai tampa savotišku verslu. Jų rengimui panaudojami kai kurių fondų pinigai, tiek europiniai, tiek savi, lietuviški, iš anksto žinant, kad iš kalbėjimo visuomenei nebus jokios naudos.

Tačiau akivaizdžią naudą patirs seminaro organizatoriai ir sumanytojai?

Visiškai sutinku. Naudą patirs tik jų rengėjai, gaudami už seminaro ar konferencijos organizavimą honorarą, premiją. Tokie renginiai, vaizdžiai tariant, naudingi tiems, kurie surado neišsenkančią finansinę gyslą. Esu pastebėjęs, kad šiuo verslu užsiima ir kai kurios mūsų politinės jėgos. Jos surengia konferenciją, apie kurią plačioji Lietuvos visuomenė mažai ką žino, ir siauram bendraminčių ratui kalba apie svarbius, aktualius dalykus. Jiems daugiau nieko ir nereikia – savo tikslą jie pasiekė: įsirašė riebų pliusą ir visiems giriasi, jog štai tada ir tada surengė net keletą svarbių seminarų, kuriuose gvildentos rimtos problemos. Tai nėra blogas aktyvumas, bet tokie renginiai turi savo kainą. Kad ir nedidelius pinigus, bet kainuoja: juk reikia mokėti ir už patalpų nuomą, ir už kavą ar sausainius, kuriais vaišinami pranešėjai bei svečiai, reikia mokėti organizatoriui už sugaištą laiką. Tokie seminarai nėra beprasmiai, tačiau jų efektyvumas bei poveikis valdžiai ir visuomenei – menkas. Bet taip esama visame pasaulyje. Nereikia norėti, kad po vieno seminaro valdžia sureaguotų į pastabas, imtųsi taisyti įstatymus ar poįstatyminius aktus.

Ką reikėtų daryti, kad tokios diskusijos taptų efektyvesnės? Tikriausiai pirmoji sąlyga – tai spaudos palankumas? Juk apie tokius seminarus žiniasklaida turi pranešti.

Taip, spaudos pranešimai šį reikalą neabejotinai pagyvintų. Bet konferencijų rengėjai iš anksto privalėtų pristatyti renginį kaip potencialiai patrauklų, vertą dėmesio, nes kitokiu atveju žurnalistai, atstovaudami leidinio interesams, nerašys apie jį. Juk žurnalistai pirmiausiai griebiasi tų temų, kurios labiausiai perkamos. Tiksliau sakant, griebiasi tų temų, kurios labiausiai skaitomos. Taigi konferencijos rengėjai turėtų dar prieš seminarą nuveikti nemenką agitacinį darbą, bandydami sudominti kuo daugiau žiniasklaidos atstovų. Na ir, be abejo, kuo plačiau išplatinti savo nutarimus.

Tačiau reikšmingi, aktualūs renginiai dažnai visai nėra įdomūs masiniam skaitytojui. Masiniam skaitytojui pirmiausiai rūpi nusikaltimų suvestinės, sekso skandalai ir panašios temos. Žiniasklaida, kuri galvoja tik apie pelną, greičiau pasirinks interviu su prostitute, aptarnavusia Seimo narį, nei pokalbį su parlamentaru, kuris sielojasi dėl lietuvių kalbos nykimo. Čia įžvelgiu tik vieną išeitį: rimtos konferencijos rengėjai privalėtų finansiškai remti padoriąją žiniasklaidą, nes ši, rašydama apie rimtus dalykus, palyginti su bulvarine žiniasklaida, patiria finansinių nuostolių. Ji sąmoningai atsisako masinio skaitytojo ir sąmoningai pasirenka mažesnius tiražus, bet be paramos nepajėgia atlaikyti konkurencinės kovos su geltonąja, bulvarine, spauda.

Nesu didelis žiniasklaidos virtuvės žinovas. Esu daugiau vartotojas. Galiu konstatuoti: leidiniui išsilaikyti rinkoje arba į žiniasklaidos rinką prasibrauti naujam leidiniui – labai brangus dalykas. Konkurencija milžiniška, visos pelningiausios nišos seniai užimtos bei perpildytos. Ypač tokioje nedidelėje šalyje kaip Lietuva. Be finansinių injekcijų įeiti į rinką ir joje išsilaikyti – ganėtinai sunku. Tiek spausdintai, tiek internetinei, tiek vaizdinei žiniasklaidai. Todėl nieko nuostabaus, kad žiniasklaida ieško paramos – bičiuliaujasi su verslo magnatais ir politinėmis partijomis. Šiuo atveju čia nematau nieko labai smerktino. Čia svarbus tik vienas niuansas: nuo kada žurnalistai, priimdami paramą iš verslininkų ar politinių partijų, tampa priklausomi? Čia svarbūs santykiai tarp to, kuris prašo pinigų, ir to, kuris duoda pinigus. Jei išlaikoma pusiausvyra – puiku. Prisiminkime gerai žinomo Lietuvos verslo banginio įspėjimą jo remiamo laikraščio žurnalistams ir vadovams: manęs girti nebūtina, o kritikuoti – tai jau tikrai negalima. Įdėmesnis skaitytojas, žinoma, supras, apie ką aš kalbu. Aš ir pats savęs klausiu: ar tokios nustatytos taisyklės yra blogos?

Jei tame dienraštyje saikingai atstovaujama to verslininko interesams, jei tai neužgožia laikraščio visumos, jei laikraščiui leidžiama imtis visai šaliai svarbių temų, jei ten pateikiama daug nepriklausomos analitikos tiek politiniais, tiek ekonominiais, tiek kultūriniais klausimais, – tokį bendradarbiavimą reikėtų sveikinti. Galų gale kitos išeities neturime. Ir neturėsime. Vargu ar rasime verslininką, kuris į laikraštį investuotų milijonus ir tam leidiniui dar leistų peikti savo įmones ar bendroves. Protingesnis, įžvalgesnis, labiau išprusęs skaitytojas paslėptą reklamą atmes kaip nereikalingą, tačiau neišvengiamą demokratijos balastą. Taigi čia svarbiausias santykis tarp to, kuris duoda, ir to, kuris ima. Vienas kito neturi užgožti.

Beje, esu iš tų, kurie skeptiškai žiūri į žodžių junginį „nepriklausoma žiniasklaida“. Dabartiniame pasaulyje vargu ar įmanoma visiškai nepriklausoma žiniasklaida. Vieni leidiniai labiau simpatizuoja kairiesiems, kiti – dešiniesiems, treti – liberalams. Dar kiti pasirinkę bulvarinę, geltonąją kryptį. Natūralu, kad susiklostė tokia įvairovė. Kitaip ir negali būti šalyse, kur esama bent minimalių demokratijos pagrindų.

O valstybė neturėtų remti padoriosios žiniasklaidos?

Parama padoriajai žiniasklaidai turi būti. Čia prisidėti privalo ir valstybė, jei valstybei svarbi moralė, tautiškumas, tvarka. Galima pritraukti ir užsienio fondų lėšų. Tie pinigai turėtų pirmiausiai skatinti vieną itin svarbų, pasakyčiau, šventą dalyką – teisingą konkurenciją. Valstybė pinigais turėtų remti ne vieną ar kitą leidinį, o privalėtų sudaryti daugmaž vienodas sąlygas darbuotis tiek bulvarinei, tiek rimtajai žiniasklaidai, turint omenyje, kad vadinamoji geltonoji visuomet bus populiaresnė už, sakykim, tautinę kultūrą propaguojantį leidinį. Beje, ta parama turi ateiti be diktato, be politinės nuorodos, ką kritikuoti, o ką liaupsinti. Visi žymiausi pasaulio ekonomistai nesiliauja pabrėžti: sąžiningos konkurencijos principų sudarymas – būtinas ekonomiškai klestinčios demokratinės valstybės pamatas.

Įsiminė konferencijoje apie kaimo bėdas kalbėjusio Miroslavo seniūno Jono Juravičiaus žodžiai apie baimę. Jis apgailestavo, kad žmonės Lietuvoje vis dar bijo pareikšti savo nuomonę. Kaip žurnalistas su šiuo keistu reiškiniu susiduriu vos ne kasdien. Atviriau kalbėti bijo ne tik provincijoje gyvenantys mokytojai, bet ir sostinėje veikiantys politikai. Iš kur ta baimė? Juk Lietuva – lyg ir demokratinė šalis? Už kritiką niekas į kalėjimą nesodina...

Jonas Juravičius – vienas šviesiausių mūsų žmonių kaime. Klausydamas jo kalbos konferencijoje prisiminiau prancūzų filosofą Albertą Kamiu, kuris sakė, jog ankstesnieji amžiai buvo chemijos, fizikos, o štai dabartinis – bus baimės amžius. Iš tiesų XXI amžiuje baimės dar labai daug. Niūrios A. Kamiu prognozės, išsakytos prieš keliasdešimt metų, pasitvirtino. Baimė – ne tik vyresniosios kartos žmonių palydovas. Kad mūsų tėvai ir seneliai įtarūs, atsargūs – nieko nuostabaus. Tačiau keisčiausia, kad ir jaunimas nenori atvirai kalbėti. Galėčiau pateikti daug pavyzdžių, kaip žmonės bijo neįtikti valdininkams ministerijose, departamentuose, savivaldybėse. Todėl į kiekvieną konkretesnį klausimą dažnai atsako: „tyla – gera byla“. Kodėl taip atsitiko? Ar tai tik lietuviams būdinga? Ar tai tik šių kartų bruožas? Prisimenu filosofo Arvydo Juozaičio kadaise išsakytus žodžius: „pirmiausiai nugalėkime baime savyje...“ Deja, baimė yra nuolatinis mūsų palydovas. Norint atsikratyti baime, reikia sukurti aplinką, kuri padėtų žmonėms atsikratyti savo atsargumų. O tai atsitiks tik tuomet, kai žmonės taps turtingesni.

Jei mano sąskaitoje gulėtų milijonas, aš, žinoma, būčiau drąsesnis, principingesnis, atviresnis žurnalistas. O jei mano sąskaitoje vos keli litai, man dažnai tenka prikąsti liežuvį... Jūs tą norėjote pasakyti?

Pinigai – puikus žmonijos išradimas. Jų reikia turėti bent jau tiek, kad apie juos galėtum negalvoti. Be abejo, pinigai žmogui suteikia pasitikėjimo savimi, suteikia drąsos.

Kita vertus, dažnai svarstau, ar mūsų baimė – tik pereinamojo laikotarpio išdava? Omenyje turiu ir šešėlinę ekonomiką, ir korupcijos apraiškas. Prisimenu, kaip 1992 metais ginčijausi su žymiu, itin išsilavinusiu estu, su kuriuo susipažinau JAV. Aš sakiau, jog baimė ir korupcija ilgainiui išnyks kaip sovietinio laikotarpio palikimas, jis tvirtino, jog korupcija ir baimė niekur neišnyks. Buvau apipiltas lyg šaltu dušu. Jis manęs atvirai paklausė: o kodėl tu manai, kad ir baimė, ir korupcija išnyks, Lietuvai visiškai išsivadavus iš sovietinės praeities? Jo nuostata buvo tokia: „korupcijos ir baimės gali ir nelikti, bet ji gali tapti ir nuolatiniu mūsų palydovu“. Ir pateikė ne Lotynų Amerikos, bet Italijos pavyzdį. Pats Europos centras, o mafija, korupcija, politinės žmogžudystės, papirkinėjimai tiesiog klesti.

Gal Jūsų studentai drąsesni, atviresni? Ar ir jaunoji karta supančiota baimės?

Universitete dėstau tik ketverius metus, todėl plačių apibendrinimų negalėčiau daryti. Galiu lyginti tik su tuo laikotarpiu, kai dėsčiau ekonomiką Vilniaus universitete 1985–1989 metais, ir savo studijų laikus. Žinoma, anie laikotarpiai buvo paženklinti sovietinės santvarkos ypatumų, tačiau šiandien aš tikrai pasigendu noro diskutuoti. Greičiausiai dėl to, kad saldus tik tas vaisius, kuris draudžiamas. Tada, sovietmečiu, mes norėjome kuo aštriau kalbėti, nes tada šie dalykai buvo draudžiami. O dabar mes lyg ir nenorime, nes drąsiai kalbėti niekas lyg ir nedraudžia. Šiandieniniai studentai labai pragmatiški, jie puikiai žino, kad jais niekas nepasirūpins – nei tėvai, nei valstybė, nei dėstytojai. Jie supranta, kad pernelyg drąsūs jų pasisakymai gali nepatikti tiems, kurie jiems įteikia diplomą, suteikia paskolą ar įdarbina prestižinėje kontoroje, todėl prieš ką nors sakydami jie gerai pamąsto. Pokyčių atvirumo link esama, tačiau jie dar nėra labai pastebimi, akivaizdūs.

Dėkoju už pokalbį!

© 2009 „XXI amžius“