|
Gulago archipelago recidyvai
Ričardas KALYTIS
Mes praturtėjome Sigita Papečkienė šiemet išvertė rusų rašytojo Aleksandro Solženicyno Gulago archipelagą (tris tomus po 600 puslapių). Įdomus faktas: turintį dešimtis milijonų gyventojų archipelagą nesunkiai suvaldė lojalūs vadovybei kaliniai, turintys aukštesnį pridurkų statusą. Pridurkai tai tie, kurie nesidalijo su kitais likimo broliais pražūtinga lemtimi: pridurkai sėdi juodanugariams ant sprando, juos valgo, išlieka juos engdami... Kas sverdamas nusuka nuo Ivano Denisovičiaus duoną? Kas nusuka sudrėkinęs cukrų? Kas neleidžia riebalams, mėsai ir kruopoms byrėti į bendrą katilą? Pridurkai solidarūs, vieningai dirba savo juodą darbą, engia zekus. Tačiau ir tarpusavyje kovoja, rezga intrigas, nuverčia vienas kitą ir išaukština, kivirčijasi dėl bobų, bet dažniausiai gyvena laikydami bendrą frontą prieš juodanugarius, sudarydami klestinčias viršūnes, kurioms nėra ko dalytis, nes viskas vieną sykį padalyta.
Sakykite, ar nesusidūrėme su tokiais mūsų Nepriklausomybės keliuose, pakelėse ir klystkeliuose? Ar mes, juodanugariai, neturėjome ir neturime savų pridurkų, neleidžiančių geroms kruopoms byrėti į bendrą katilą? Pradėkime nuo kolchozų griovimo. Kas privatizavęs mašinų parką, susipirko bevertes žemes (ko jos vertos, jei neturi technikos?) ar ne šauniosios partijos statytiniai, buvę kolchozų vadovai? Dabar jie, jau išmetę tas sovietines geležis, labai sėkmingai ūkininkauja. Tai būtų gerai, bet tik vargšo kolūkiečio vaikams tėvynėje neatsirado vietos, todėl jie dabar pas Europos fermerius bernauja.
O kaip su pramone? Procesas panašus, tiktai rezultatai kur kas blogesni. Visos įmonės pirmučiausiai buvo direktorių apiplėštos: išvogtos medžiagos, geresni įrengimai išparduoti, sunkesni atiduoti į metalo laužą. Reta įmonė išliko darbinga.
Prisiminkime lito įvedimą. Litas buvo įvestas rublio pagrindu, tačiau ne be mūsų vietinių pridurkų svarios rankos. Pridurkais tapo tie, kurie turėdami gerus ryšius su Rusija spėjo prisivežti (kartais net su šarvuočiu kaip antai į Naująją Vilnią) beverčių medinių rublių. Visi jie pasikeitė juos į litus. O mūsų rubliai, laikyti taupkasėse?.. Pasinaudojusi mūsų bejėgiškumu, valstybė juos nuvertino šimtą kartų. Per vieną naktį tauta buvo padalyta į milijonierius ir vargšus.
Taip pasisavinti milijonai pasklido Kaune, Kėdainiuose, Alytuje. Vaidinami teismo procesai praktiškai neatneša rezultatų, tad įtariamieji vaikšto šypsodamiesi.
Privatizuojant butus buvo įtvirtinta sovietinė lygybė. Sovietinei nomenklatūrai atiteko prabangūs butai, o kartais ir namai, anksčiau priklausę buržujams, o juodanugariai sukišti į tekančiais stogais chruščiovinius blokinius daugiabučius.
Sukaupus turtus, prabangių butų dabartiniams pridurkams jau nebeužteko prisireikė ir prabangaus vasarnamio prie ežero. Ir jis atsirado! Atsirado nežiūrint visokių propagandinių apribojimų ir reikalavimų. Taip kaip atsirado supermarketai, nušlavę mažas krautuvėles (pagal Solženicyną viršūnės solidarizuojasi. Jiems pažadėta ir nuosavybė į energetiką).
Giliau pasižvalgę neteisybę pamatysime visur. Štai kad ir mano kaimynas. Baigė institutą, pradėjo dirbti skaitiklių gamykloje. Per trejetą metų jis tapo geru konstruktoriumi, sukūrė keletą naujų našių technologinių įrengimų. Tačiau per privatizaciją buvo išvarytas kaip stovi. Gabesni dėdės išsikovojo ir patalpas, ir įrengimus. Dažnai sutinku jį, o varge, verslininką, nudaužytais krumpliais, vežiojantį geležis. Jis neturi nei patalpų, nei įrengimų juos pas dėdę už 2000 litų nuomojasi. Šiaip taip iki krizės vertėsi, dabar net dėdei nebeišsimoka. Tai dar ne viskas. Jie iš užsakovo neatgauna už atliktą darbą keliasdešimt tūkstančių rangos. Pasirodo, vieno ir to paties savininko yra bent kelios Rangos. Toji, kuriai atliko darbą, nieko neturi net pastatytų namų. Iš jos net ir reikalauti nepridera. Tai štai kaip pridurkai supainiojo savo naudai įstatymus! (Pagal Solženicyną zekai privalo aptarnauti pridurkus.) O mes norime atgaivinti verslą. Tam reikia įstatymus ruošti, pridurkus naikinti. Kitaip pinigai, skirti verslui gaivinti, atsidurs pas pridurkus.
Ar ilgai taip bus, ar ilgai dar vilksimės Europos uodegoje, o mūsų žmonės klajos pavargėliais ieškodami bet kokio darbo? Artėja prezidento rinkimai. Mes dar neturėjome tokio prezidento, kokio troškome. Nesakykit, kad mūsų prezidentas neturi įgaliojimų, kad jis nieko nepakeis. Tai nevilties skleidimas tų, kurie nori, kad viskas pasiliktų, kaip buvo.
Sakykite, ko eina šunybių pridirbusių partijų atstovai į prezidentus? Ko tikisi? Jie tikisi pasinaudoti mūsų liaudies tamsumu, jie nori plonu liežuviu prisivilioti rinkėjus, nes bijo prarasti tą, ką ilgus metus krovėsi, jie bijo atsakomybės.
© 2009 XXI amžius
|