|
Laisvės kovų dalyviai įpareigoja
Vytautas GULIOKAS
Nepriklausomybės atkūrimo dieną per Lietuvos nacionalinį kanalą parodytas Švedijos režisieriaus Jono Ohmano dokumentinis filmas Smogikai kelia abejonių, ar tokią reikšmingą mūsų tautai dieną buvo pati palankiausia proga visuomenei pateikti šį filmą ir ar šis filmas be papildomų komentarų neiškreipia požiūrio į pokario ginkluotą pasipriešinimą. Filmas kalba apie sovietų saugumo organų naudotą brutalios klastos metodą likviduojant pokario ginkluoto pasipriešinimo dalyvius. Kad ir kaip būtų skaudu, tai, ko nesugebėjo padaryti į Lietuvą atsiųsti reguliariosios kariuomenės daliniai, padėjo atlikti kai kurie mūsų tautiečiai, užverbuoti smogikais ir įslaptintais agentais. Nepakankamai susipažinęs su pokario laisvės kovų subtilybėmis filmo žiūrovas tikrai smogikus gali palaikyti teisėtais nugalėtojais, kurie filme pasirodo neslėpdami pasitenkinimo Judo praeitimi. Jeigu filmą pristatytų objektyvus komentaras, kaip buvo platinant Jono Vaitkaus meninį filmą apie pokario pasipriešinimą Vienui vieni, dokumentinio filmo Smogikai turinys galėjo būti suprastas taip, kaip suprato autorius. Režisierius Jonas Ohmanas, gerai kalbantis lietuviškai, apie dramatiškus pokario įvykius Lietuvoje žino ne iš nuogirdų jis į švedų kalbą yra išvertęs Juozo Lukšos-Daumanto knygą Partizanai.
Ruošiant filmą Smogikai pirmą kartą demonstruoti per Lietuvos komercinį TV6 kanalą, jis buvo parodytas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) aktyvui Kaune ir jam buvo išsakyta daug kritikos dėl smogikų asmenybių sureikšminimo, dėl neatskleistos realios rezistencinės kovos situacijos ir jos dalyvių siekių. Aptarime buvo išsakyta mintis, kad šis filmas toks, koks yra dabar, gali būti rodomas tik uždaram žiūrovų ratui. Filmo režisieriaus nuomone, užsieniečiui kurti filmą tokia tema lengviau nei lietuviui: Kurdamas filmą, stengiausi nieko nesukurti, bet kartu ir neslėpti. Manau, kad šis filmas padės daugiau suprasti pačią sovietų saugumo sistemą, taip pat ką jie padarė su žmonėmis. Deja, be papildomų komentarų plati visuomenė gali ir nesuprasti tikrųjų autoriaus siekių. Lietuvoje stokojant gerų dokumentinių filmų apie pokario ginkluotos rezistencijos kovas užsieniečių siekis užpildyti šią spragą tikrai būtų sveikintinas. Tai pirmas rimtesnis bandymas atsigręžti į šią temą Vakaruose, tik ar mūsų lūkesčiai šį kartą buvo pasiteisinti?
Lietuvoje iki šiol yra mažai kam žinoma, kad užsienyje buvo sukurtas dokumentinis filmas apie 19441953 metais vykusį ginkluotą pasipriešinimą sovietų valdžiai. Maskvoje gyvenanti režisierė Lilija Vjugina 2004 metais pastatė dokumentinį filmą Miško broliai ir tų pačių metų balandžio 24-25 naktį jis buvo parodytas per Rusijos RTR kanalą. Tai, regis, pirmas pakankamai objektyvus bandymas Rusijos visuomenei atskleisti faktą, kad po karo Lietuvoje dar beveik 10 metų vyko daugumai nežinomas karas.
Filmas Miško broliai, pastatytas dabar jau įteisinto ketvirtojo Lietuvos prezidento Jono Žemaičio-Vytauto gyvenimo ir kovos kelio pagrindu, pasakoja apie mažos šalies, tapusios įkaitu didžiųjų valstybių žaidime Antrojo pasaulinio karo audroje, dramatiškus įvykius. Filme dalyvauja istorikai Dalia Kuodytė ir Arvydas Anušauskas, buvęs Laisvės kovų dalyvis Jonas Čeponis, savo išgyvenimais ypač sunkiomis kalinimo sąlygomis dalijasi Jono Žemaičio ryšininkė Nina Nausėdaitė-Rasa, kuria pastarasis nedvejodamas pasitikėjo ir po jos arešto nepakeitė dislokacijos vietos.
Šių eilučių autorius, atsitiktinai pastebėjęs šio demonstruoti numatyto filmo pavadinimą Miško broliai Lietuvos skilimas (taip jis buvo pavadintas TV programų tinklelyje), kitą dieną susisiekė su Nina Nausėdaite. Ji papasakojo, kad ne iš karto sutiko filmuotis, nes žinodama šalį, kuriai kuriamas filmas, bijojo iškreiptų istorinių faktų bei provokacijos. Sutiko tik režisierei užtikrinus, kad nieko tokio nebus. Lilija Vjugina, kaip ir buvo žadėjusi, jai atsiuntė CD su filmo įrašu. Tuo metu, kai kalbėjomės, nebuvo galimybės persirašyti disko sutarėme vėlesniam laikui. Tačiau likimas taip sutvarkė, kad to vėlesnio laiko neliko: tų pačių metų rugpjūčio 5 dieną Niną Nausėdaitę kukliai palydėjome amžinam poilsiui Eigulių kapinėse Kaune.
Apie šį dokumentinį filmą žurnale publicistas Pranas Morkus straipsnyje Miško broliai (Veidas, 2004 04 29) rašė: ...ne vienas, nugirdęs apie filmavimą, krūpčiojo, jog galiausiai išvys dar vieną paskvilį apie klasių kovą, banditus arba, neduokdie, teroristus. (...) Priešingai. Maskvietės režisierės Lilės Vjuginos kūrinys deklaruoja rytinių kaimynų iki šiol nereikštą pagarbą tam, kad politikų išduota ir aklos jėgos priblokšta tauta pakilo į kovą...
Pranas Morkus, pats dalyvavęs statant filmą, tiksliai pastebėjo, kad bebaimė Nina Nausėdaitė-Rasa, nieko neišdavusi ir neišsižadėjusi, filmo kūrėjams buvo moralinis etalonas. Nina buvo ne tik Jono Žemaičio patikima ryšininkė, bet ir jo sūnaus Laimučio, po mamos mirties likusio vos penkerių metų našlaičio, tolimesnio likimo tvarkytoja: ji surado patikimus žmones, kad vaikas ne tik turėtų kur gyventi, bet ir netaptų įkaitu saugumo organams. Ją pačią metus kalino vienutėje ypač žiauriomis sąlygomis ir nuolat tardė, tačiau ji nesuteikė saugumiečiams geidžiamos informacijos tai patvirtina jos asmeninė baudžiamoji byla, susidedanti tik iš keliolikos lapų.
Režisierė Lilija Vjugina, sukūrusi apie 20 dokumentinių filmų, neatsitiktinai atsigręžė į Lietuvos įvykius. Ji gimė 1966 metais Vilniuje, čia aukso medaliu baigė vidurinę mokyklą, įstojo į Maskvos kinematografijos institutą ir ten pasiliko. Ji yra sukūrusi dokumentinį filmą Vilniaus geto paslaptis (2006 m.), kuriame pasakojama apie tragišką Vilniaus geto gyventojų likimą 19411944 metais. Jame bandoma atsakyti į klausimą, ar pagrindinis personažas geto judenrato pirmininkas žydas Jakobas Gensas, buvęs Lietuvos karininkas, bandydamas išgelbėti nors dalį tautiečių nuo sunaikinimo buvo išdavikas ar aplinkybių auka. Jo bandymas laviruoti tarp budelių ir savo tautiečių pastariesiems ir jam pačiam baigėsi tragiškai: iš 38000 geto gyventojų gyvų liko tik 20003000, o jis pats 1944 metais buvo sušaudytas. Režisierei Rusijos Europos žydų federacija 2005 metais įteikė Metų žmogaus premiją. Ne su visais L. Vjuginos filme Miško broliai išsakytais teiginiais galima sutikti, pavyzdžiui, kad dvasininkai buvo partizanų būriuose ir kovojo su ginklu rankose. Apskritai filmas, neprasilenkdamas su pagrindine to meto istorine tiesa, patvirtina, kad SSRS, ketverius metus kariavusi ir atšventusi pergalę prieš fašistinę Vokietiją, dar beveik dešimt metų kariavo vidinį karą maištaujančioje respublikoje ir, kaip sako filmo komentatoriai, gadino socializmo statybos statistiką šioje respublikoje.
Dokumentinio filmo apie karą Lietuvoje po karo atsiradimas Rusijoje yra ne eilinis reiškinys, juolab kad čia be užuolankų tvirtinama, kad dėl RibentropoMolotovo slaptų susitarimų Lietuva buvo okupuota, sovietų okupacija prilyginama nacių okupacijai. Pagrindinis filmo komentatorius Anatolijus Sudoplatovas, slaptųjų spec. archyvų istorikas, įvertindamas lietuvių siekius atgauti nepriklausomybę, teigia: nei tarybinė, nei vokiečių okupacija nepakeičia Lietuvos nepriklausomybės. L. Vjugina, pristatydama savo filmą apie Vilniaus getą, interviu Lietuvos radijui pripažino, kad anksčiau sukurtą filmą Miško broliai ne iš karto priėmė centrinis Maskvos kanalas.
² ² ²
Tokie ir panašūs filmai kaip Miško broliai negali pakeisti Rusijos daugumos piliečių požiūrio į savo naujausių laikų istoriją, kaip ir A. Solženycino romanas Viena Ivano Denisovičiaus diena bei Rusijoje veikianti visuomeninė patriotinė organizacija Memorialas, skelbiantis faktus apie stalinines represijas ir nukentėjusių sąrašus.
Rusijoje paskutiniu metu viršų ima imperiniai siekiai: perrašoma naujausių laikų istorija ir stalininių represijų mastai bandomi pateisinti neišvengiama būtinybe, vykdant šalies industrializaciją. Kartu atsiribojama nuo istorinės tiesos, kaip buvo okupuotos Baltijos šalys. Požiūrį į savo šalies istoriją iliustruoja neseniai Rusijoje vykęs forumas, kurio tikslas nustatyti, kokia istorinė asmenybė šiuo metu geriausiai simbolizuoja Rusijos vardą. Įdomu, kad trečiuoju buvo įvardintas Stalinas, o pirmą vietą užėmė Aleksandras Nevskis. Šiomis dienomis Rusijoje pasirodė dokumentinis filmas Baltija: tariama okupacija, kuriame įžūliai klastojami istoriniai faktai, o buvęs SSRS ministras pirmininkas N. Ryžkovas teigia, kad SSRS Baltijos šalis rėmė, nuplėšdami nuo savęs. Neprasilenkiant su tiesa, jeigu kas papildomai ir nubyrėdavo iš bendro aruodo, tai buvo kaltos lietuviškos dešros ir trauktinė Palanga bei to paties pavadinimo mūsų pajūrio kurortas, kurių išskėstomis rankomis laukė to paties ministro pirmininko pavaldiniai.
Tendencija ne tik iškreipti pokario ginkluoto pasipriešinimo mastą ir tikslus, bet ir atvirai šmeižti rezistencijos dalyvius paskutiniu metu atranda vietos interneto puslapiuose ir Lietuvoje. Kovo mėnesį Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) valdyba paskelbė pareiškimą Dėl Lietuvos partizano vardo žeminimo. Pareiškimo tekste išsakomas pasipiktinimas interneto svetainėse platinama niekinančia ir žeminančia pokario ginkluoto pasipriešinimo dalyvius informacija: Čia, remiantis sovietinių laikų publikacijomis, mėginama įteigti, kad Lietuvos partizanai buvo ne Laisvės kovotojai, o tik civilių gyventojų žudikai. LPKTS valdyba kreipiasi į Seimą, kad būtų vykdomi LR įstatymai ir neleidžiama viešai propaguoti komunistinių simbolių ir šmeižti už mūsų visų laisvę žuvusių partizanų. Kadangi pagrindinę interneto svetainių vartotojų dalį sudaro jaunoji karta, kurios dauguma tiesiog mažai žino apie pokario įvykius Lietuvoje, sunku patikėti, kad jie galės įvertinti dokumentinį filmą Smogikai taip, kaip norėtųsi šio filmo autoriui, ir ypač jei šie jaunuoliai bus pamaitinti aukščiau paminėtų interneto portalų informacija.
Teisingai G. Visockas savo straipsnyje Agentai smogikai tarsi teigiami herojai rašo, kad Lietuvoje būtina sukurti dokumentinį arba meninį filmą apie pokario ginkluotą pasipriešinimą, kuris būtų ne mažiau populiarus ir reikšmingas kaip latvių režisieriaus Edvino Šnuorės Sovietų istorija, kuris tapo populiarus Vakaruose. Jeigu tokia juosta apie mūsų istorinius pokario įvykius būtų parodyta per History tarptautinį kanalą ar kitur, visas pasaulis sužinotų, kad Lietuvoje dešimt metų vyko karas po pasaulinio karo, kaip dabar pasaulio visuomenė iš paties šaltinio žino apie Solidarumą Lenkijoje, apie sukilimus to meto socialistinėse Vengrijoje arba Čekoslovakijoje.
Nors apie pokario įvykius Lietuvoje yra išleista daug literatūros, bet, įvertinant interneto sklaidą būtina ir čia turėti patrauklius portalus šiomis temomis. Pirma kregždė šioje srityje Ričardo Čekučio ir Daliaus Žygelio laidos Laisvės kryžkelės. Šiuolaikinės informacijos priemonės sudaro galimybes šiuos įvykius įamžinti bei pateikti naujoms mūsų tautiečių kartoms ne tik knygų puslapiuose, bet ir kitose priemonėse. To reikalauja Laisvės kovotojų atminimas jų pasiaukojančioje kovoje už Lietuvos išlikimą pasaulio žemėlapyje.
© 2009 XXI amžius
|