|
Tikrosios laisvės kaina
Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS
Sekmadienį įvykę prezidento rinkimai neatnešė staigmenų. Dalia Grybauskaitė surinko 68,21 procentus dalyvavusių rinkėjų balsų ir pasiekė pergalę jau pirmajame rinkimų ture. Atsižvelgiant į tai, kad rinkimuose dalyvavo apie 51,71 proc. rinkėjų, už D. Grybauskaitę pasisakė apie 35 proc. visų Lietuvos rinkėjų. Kiti kandidatai gavo kur kas mažiau balsų: A. Butkevičius surinko 11,68 proc., V. Mazuronis 6,08 proc., kiti pretendentai gavo kur kas mažesnį rinkėjų palaikymą. Dėl to, kad socialdemokratų partijos kandidatas A. Butkevičius užims antrąją vietą, abejonių nebuvo. Pats A. Butkevičius pareiškė, kad rezultatus lėmė rinkėjų nuvylimas politikais. Tai, kad K. Prunskienė surinko ne ką daugiau balsų (3,91 proc.) nei L. Graužinienė (3,61 proc.), nebuvo netikėta. K. Prunskienės populiarumas jau gerokai nukritęs. Apžvalgininko Vladimiro Laučiaus teigimu, viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl D. Grybauskaitė laimėjo jau pirmajame ture tai, kad daugelis rinkėjų nesiejo D. Grybauskaitės su kova tarp įvairių politinių grupių. D. Grybauskaitė pareiškė, kad planuoja kalbėtis su kai kuriais ministrais pirmiausia finansų, socialinės apsaugos ir darbo, energetikos ir sveikatos apsaugos ministrais.
Gegužės 15 dieną Lietuvos Konstitucinis Teismas priėmė nutartį dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (AT) pirmininko skyrimo tvarkos. Nutartyje skelbiama, kad Seimas privalo atleisti AT vadovą, kai pasibaigia jo kadencija. Šis sprendimas buvo kiek netikėtas. Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja I. Degutienė pareiškė: Kai jau yra priimtas toks Konstitucinio Teismo sprendimas, mes turėsime jį vykdyti, tarsimės, kaip tai padaryti. Bet mane asmeniškai toks išaiškinimas kiek nustebino. Tuo tarpu didelė vadinamosios teisėjų partijos (su J. Prapiesčiu bei kitais įtakingais teisėjais susijusios teisininkų ir politikų grupuotės) įtaka kelia nerimą daugeliui demokratinės krypties politikų ir visuomeninėms organizacijoms.
Per dvidešimt metų Lietuvos politinės partijos nuėjo permainingą raidos kelią. Gerai tai, kad partijos jau linkę jungtis su artimomis partijomis. Ko gero, jau pasukome link normalios, kelių konkuruojančių partijų sistemos susiformavimo. Gal ne už kalnų ta diena, kai rinkimuose konkuruos 3-4 partijos. Blogai tai, kad partijų viršūnėse ir vadovaujančiose struktūrose, o ir Seime, yra nedaug jaunų politikų. Politikai, kuriems 2540 metų, sudaro ryškią mažumą. Tiesiog daugelio partijų lyderiai, jausdami konkurenciją, nenori, kad daugiau jaunų, iniciatyvių politikų patektų į partijų vadovybę. Partijų silpnumą įrodo ir tai, kad šalyje klesti nežabojami energetikų klanai. Energetikų reketo šalis taip vis dažniau įvardijama Lietuva. Leo LT antrinės įmonės RST praktikuojamos 150 litų rinkliavos tapo labai populiarios. Užtenka tik atjungti elektrą ir pinigai jau gula į energetikų kišenes. Nors šių rinkliavų teisėtumas abejotinas, bet energetikų pasipinigavimui kelias dar neužkirstas. Galima teigti, kad energetikai jau pasijuto nebaudžiami tarsi valstybė valstybėje.
Valdžių atskyrimo ir galios klausimai įgyja vis didesnę prasmę šiuo permainų laikotarpiu. Tariamai mažos prezidento galios vienas iš tipiškų politinių mitų. Kaimyninėje Lenkijoje prezidento įgaliojimai beveik tokie pat kaip ir Lietuvoje, bet prezidentas L. Kačynskis savo galias panaudoja beveik šimtu procentu, tuo tarpu mūsų krašte prezidentūros neryžtingumas paskutinius dvejus metus buvo valstybės Achilo kulnas. Dažnai iškyla politinės valios klausimas. Štai kad ir kuro kainų problema. Kuro kainos Lietuvoje yra pačios didžiausios visame regione. Nors šią problemą žadėjo spręsti kai kurie į valdžią patekę politikai ir ministrai, tačiau kol kas nepajudėta iš mirties taško. Kitos ryškios problemos aukštojo mokslo reformos. Nors daug politikų lyg ir pritaria, kad negerai studijuojančius žmones klampinti į skolų liūną, tačiau kol kas dar nepavyko pasipriešinti ministro G. Steponavičiaus stumiamai žalingai reformai. Bet yla lenda iš maišo už tariamai puikios paskolų sistemos kyšo įtakingo banko interesai. Kai kurių valdininkų pasvarstymai apie tai, kad milijonui gyventojų turi būti skirtas vienas universitetas, o tokiu atveju Lietuvai užtenka keturių universitetų, yra tiesiog nesuprantami. Regioniniai Klaipėdos ir Šiaulių universitetai, virš kurių jau yra pakibusi likvidavimo grėsmė, yra ne tik mokslo, bet ir kultūros židiniai, daug prisidedantys prie kultūros ir meno puoselėjimo.
Šiuo metu oligarchijos tema yra labai populiari. Kai kas teigia, kad ja yra spekuliuojama. Tuo metu, kai oligarchija stiprėjo ir įgijo vis didesnę įtaką, apie ją buvo mažai kalbama. Tiesa kartais neteisingai vartojamas pats oligarcho terminas. Oligarchais tikrąja prasme galima vadinti tik stambius ir korupciniais ryšiais su valdžia susijusius verslininkus. Tokių veikėjų rankose yra verslo, politikos ir žiniasklaidos kontrolė. Kai kurie stambaus verslo atstovai į šią kategoriją nepatenka. Tai yra tiesiog įtakingi verslininkai, kurie viską pasiekė savo darbu. Oligarchai tai žmonės, kurie nedirbdami gauna didžiulius pinigus, naudodamiesi korupciniais ryšiais užvaldo valstybinį turtą, gauna pelningus valstybinius užsakymus fiktyviuose konkursuose. 19921996 metais grupė su tuometine valdžia susijusių veikėjų pusvelčiui perėmė daug valstybinio turto, vykdė stambias aferas, tyčinius bankų bankrotus. Tuomet iškilę A. Bosas, M. Gusiatinas, R. Stonys, A. Pašukevičius, V. Uspaskichas, V. Gustainis, V. Gelašvilis, V. Bieliauskas bei kiti veikėjai sudarė lietuviškosios oligarchijos branduolį. Tam, kad iškiltų, jiems reikėjo pasidalinti pelnu su komunistinės nomenklatūros veikėjais, tuo metu užėmusiais visus pagrindinius valdžios postus. 19931995 metais EBSW koncernas net mokėjo neoficialias algas tuometiniam banko vadovui K. Ratkevičiui ir kai kuriems ministrams ir įtakingiems pareigūnams. Įdomi Adolfo Šleževičiaus sūnėno Laimio istorija. Jaunas, dar mokslų nebaigęs vaikinas 1993 metų pavasarį įkuria Lavisos koncerną. L. Šleževičiaus verslas greitai suklestėjo giminystės ar finansiniai ryšiai atvėrė kelius į verslo olimpą. Taip pradėjo suktis galingas korupcijos ratas. Tam, kad užimtų įtakingus postus, reikėjo gauti oligarchų klanų lyderių bei kitokių slaptų struktūrų palaiminimą. Tokios tendencijos ypač išryškėjo nuo 2001 metų. Didysis kombinatorius G. Kirkilas, 2006 metų vasarą planuodamas užimti premjero postą, suorganizavo susitikimą su dviejų oligarchų klanų lyderiais ir garsiojo valstybininkų klano atstovais. Po šio susitikimo, įvykusio Darbo partijai atstovaujančio Seimo nario J. Pinskaus namuose Širvintose, kelias į premjero postą jam buvo atviras. Jei išsamiau pažvelgtume į oligarchijos formavimosi procesą, tai būtent LDDP valdymo laikotarpiu (19921996 metais) iškilę verslo rykliai išlaikė lyderių pozicijas verslo viršūnėse. Jie užvaldė pelningą metalų importo verslą, ėmėsi kontroliuoti ir kitas sritis prekybą alkoholiu, medienos perdirbimą, įsitvirtino energetikoje ir tapo dujų importo tarpininkais, užvaldė Lietuvos pajūryje esančias naftos versloves. 1999-2003 metais oligarchijos olimpe įsitvirtino A. Kazlaučiūnas, Ž. Buzas, V. Diminšteinas, I. Šifrinas bei dar keli jų bendražygiai. Oligarchijos tinklas yra apraizgęs valdžios įstaigas, verslą ir dalį žiniasklaidos tokia padėtis kenkia ir normaliam verslui. Nereti atvejai, kai oligarchai parduoda jiems priklausančius objektus sklypus, namus ar įmonių akcijas, tačiau po kurio laiko nusprendžia, kad gavo per mažai, ir pareikalauja iš naujųjų savininkų jiems primokėti. Dažniausiai oligarchai savo tikslą pasiekia, nes į pagalbą pasitelkia bičiulius korumpuotus pareigūnus, stambių kriminalinių gaujų vadeivas. Kartais tie sukčiavimo ir šantažo būdu gauti pinigai patenka ir į partijų sąskaitas. Pavienių žmonių kova su šia sistema ne tik labai sunki, bet ir pavojinga tą byloja Vytauto Pociūno ir Dalios Budrevičienė pavyzdžiai. Pulkininkas V. Pociūnas žuvo nelygioje kovoje su šešėlinio pasaulio vadeivomis, o D. Budrevičienė, patyrusi Uspaskicho bendrų persekiojimą, prarado sveikatą. Pažaboti oligarchijos galią įmanoma tik bendromis sąžiningų ir patriotiškai nusiteikusių politikų, pareigūnų bei pilietinių judėjimų ir visuomenės pastangomis. Jei įstatymai pradės galioti ne vien popieriuje, bet ir realiame gyvenimą, o abejotinos reputacijos politikų ir verslo veikėjų kriminaliniai žygdarbiai bus įvertinti pagal nuopelnus, tada kilsime iš nuosmukio liūno, atsivers skaidresnė politinė erdvė. Tai rodo ir kitų kraštų, jau ištrūkusių iš oligarchijos pinklių Pietų Korėjos, Taivanio, Lenkijos pavyzdžiai. Esminiam proveržiui pasiekti pakanka trejųpenkerių metų.
© 2009 XXI amžius
|