Šeštinės gyvenimas tikėjimu
Viešpaties į Dangų Žengimo šventimas tai proga savęs paklausti: Kokią įtaką šis Jėzaus skrydis aukštyn turi mano gyvenime? Jei tikime, jog Dievo Sūnus tikrai tapo žmogumi ir kad Jis, prisikeldamas iš numirusiųjų, paliudijo, kad Jo dieviškoji visagalybė geriausiu būdu pasireiškė kryžiaus paikystėje (kai Jis, iškeltas ant kryžiaus, prie savo Širdies pradėjo traukti nesuskaičiuojamus žmonių pulkus), tuomet negalime netikėti ir Jo stulbinančiu paėmimu į Dangų.
Vis dėlto šio Viešpaties Jėzaus atsiskyrimo nuo apaštalų didžioji prasmė slypi ne stebuklingame nuo Žemės traukos išsilaisvinime, bet kad Jis Aukščiausiasis nuo šiol mums pats tapo ta kelrode saule, kuri, rodydama tiesiausią kryptį į išganymo palaimą, daug kartų ryškiau šviečia nei kitados švietė Betliejaus žvaigždė. Tačiau kad mes (patys sau ir aplinkiniams) taptume Jo visa perkeičiančios meilės spinduliais, mums būtina Šventoji Dvasia ir Jos dovanos. Tik tada, kai į mūsų širdis atėjusiai Tiesos Dvasiai mes netrukdomai leidžiame veikti, Ji, šlovindama Jėzų Kristų (Jn 16, 14), su gyvybės kupina galia skelbia Jo visą mokslą ir mus pačius veda į tiesos pilnatvę (Jn 16, 13).
Visai neseniai kalbėjausi su sąmoninga krikščione, kuri per savo mamos laidotuves prie kapo duobės taip nuoširdžiai meldėsi, jog (truputį užsimiršusi) pakėlė akis aukštyn ir, tarsi matydama savo Viešpatį, netikėtai nusišypsojo. Nutiko, kad tą jos šypseną fotoaparatu įamžino vienas iš laidotuvių dalyvių. Pasibaigus laidotuvėms kažkas, rodydamas nelemtą nuotrauką, tai dukteriai papriekaištavo, kad neva ji nelabai rimtai prie savo motinos karsto elgėsi. Be abejo, laidotuvės ne vestuvės, bet, žmogau, neužtvenksi gyvojo vandens šaltinio, kai kartais Šventoji Dvasia ima ir padaro išimtį: leidžia gedinčio žmogaus veide pasirodyti šypsenai (ir dar tokiomis aplinkybėmis!), kuri mums primena artėjančią tikrovę: dieviškame Rojuje milijardai šlovinančių Viešpatį nuolatos nežemiškomis lūpomis ne tik iš džiaugsmo šypsosi...
Kai mūsų Mokytojas sako: (...) Jums geriau, kad Aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas (Jn 16, 7), mes juk nesakome: Jėzau, jei išties atėjusios Dievo Dvasios veikimas turės lemtingos įtakos mūsų gyvenime, tuomet malonėk greičiau mus palikti. Priešingai. Mes su apaštalais meldžiamės šitaip: Viešpatie Jėzau, kiek įmanoma ilgiau pasilik su mumis, nes mums taip reikia Tavęs, jog norisi pasistatyti palapinę, kurioje būtume tik mes ir Tu! Šis jūsų troškimas yra šventas įkvėpimas, tačiau jis bus realizuotas ne taip, kaip jūs galvojate, bet taip, kaip Dievas nori, atsakytų Kristus ir turbūt tokiais ar panašiais žodžiais pridurtų: Pirmiausia statykite palapines savo širdyse, tai yra ryžtingai ir nuosekliai puoselėkite savo vidinį gyvenimą, kad jo vaisiai ir kitus žmones paskatintų savo širdis atplėšti nuo perdėm žemiškų rūpesčių, idant gyvendami gyvu tikėjimu ir veiklia meile galėtumėte ne tik būti verti Tėvo Namų šlovėje Dievą tokį, koks Jis iš tiesų yra, išvysti...
Nejau dar gali būti kas nors didingesnio Danguje, nei Švč. Trejybę akis į akį regėti? Vis dėlto slapčia daromi vieno rabino darbai suteikia galimybę neapsiriboti vien šiuo samprotavimu. Tikintiesiems buvo smalsu, kur jų rabinas dingsta kiekvieno šabo išvakarėse. Jie įtarė, kad jis paslapčia susitinka su Visagaliu, tad pasiuntė vieną iš savųjų jį sekti. Štai ką jie pamatė: rabinas persivilko prasčioko drabužiais ir išėjo patarnauti paralyžiuotai moteriai: tvarkė jos kambarį ir gamino maistą šabo dienai. Kai seklys sugrįžo, tikintieji paklausė: Tai kur gi dingsta rabinas? Ar jis kyla į Dangų? Ne, atsakė žmogus, jis kyla dar aukščiau.
Tad į kokias nepasiekiamas aukštumas kilo šis rabinas? Atsakymas: jos visiems yra skirtos. Kuo labiau mumyse augančia meile Viešpačiui mes mylime artimą, tuo artimesni mes tampame Jam. Vadinasi, kuo stipresnis šis mūsų meilės ryšis Dievui bus Žemėje, tuo giliau mes amžinai būsime pasinėrę pačioje Aukščiausiojo Širdies dieviškoje meilėje. Taigi skendėti Dieve yra turbūt tai, ką išreikia žodžiai: kyla dar aukščiau.
Kun. Vytenis Vaškeli
© 2009 XXI amžius
|