Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Permainų alternatyvos

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Išrinktoji prezidentė Dalia Grybauskaitė jau pradeda formuoti savo komandą. Paskelbta, kad prezidentės atstovo spaudai pareigas užims jos rinkimų štabe dirbęs žurnalistas Linas Balsys, nuo 2002 metų dirbęs Briuselyje. Teigiama, kad per kelias savaites paaiškės dalis svarbiausių D. Grybauskaitės patarėjų.

Atgarsiai apie praėjusius rinkimus dar kartą rodo menką piliečių aktyvumą. Šį kartą rinkimuose dalyvavo 52 procentai rinkėjų. Taigi ir toliau nemažai žmonių, nusivylę padėtimi krašte, išvis neateina į rinkimų apylinkes. Pernelyg dramatizuoti šios padėties neverta – iš Europos Sąjungos valstybių tik vienintelėje Maltoje rinkimuose dalyvauja apie 90 procentų šalies piliečių.

Finansų ministras Algirdas Šemeta išsaugojo savo postą. Gegužės 19 dieną, svarstant ministro interpeliaciją Seime, lemtingame balsavime dalyvavo tik 56 Seimo nariai, nes dauguma valdančiosios koalicijos parlamentarų neatvyko. Pagal Konstituciją tam, kad interpeliacija būtų galiojanti, balsavime turi dalyvauti bent 71 Seimo narys.

Artėjant birželio 7 dieną vyksiantiems Europos parlamento rinkimams, vis daugiau dėmesio skiriama kandidatams į šią instituciją. Įdomu pažvelgti ir į tas partijas, kurių galimybės patekti į Europarlamentą nėra didelės. Tautos prisikėlimo partijos sąraše pirmuoju įrašytas Seimo narys, rašytojas Saulius Stoma. Toliau sąraše rikiuojasi televizijos laidų vedėja D. Tamošiūnaitė-Budrė, psichologė N. Barbora Evans, TPP frakcijos Seime seniūnas Laimontas Dinius. Nedideli šansai šiuose rinkimuose prognozuojami ir „Fronto“ partijai. Ši partija išgyvena skandalų periodą, vyksta dažni partijos lyderių kivirčai, per kelis mėnesius buvo pašalinta keliolika įtakingų partijos narių. Deja, jau nuo pat įsikūrimo „Frontas“ buvo vieno iš A. Paleckio pavaduotojų A. Pociaus kišenėje. Jis finansavo įvairius renginius, partijos internetinės svetainės įkūrimą. Balandžio pabaigoje A. Pocius buvo pašalintas iš partijos ir „Fronto“ reikalai pašlijo. Pirmuoju numeriu kandidatų eilėje įrašytas pats lyderis Algirdas Paleckis, toliau rikiuojasi technikos mokslų daktaras B. Kučinskas, verslininkas A. Čebatariūnas, juvelyras G. Kiaunė.

Lietuvos specialiosios tarnybos atsidūrė kryžkelėje: stringa šių institucijų finansavimas, didėja kadrų kaita, kai kuriose tarnybose per artimiausią pusmetį bus keičiami jų vadovai. Nuo 2008 metų pradžios kur kas aktyviau darbuojasi Specialiųjų tyrimų tarnyba, atskleidžiami stambios korupcijos atvejai. Lietuvos teisėsaugos veikloje daug „baltųjų dėmių“ – neišaiškinti kai kurie paslaptingi rezonansiniai nusikaltimai – tilto per Bražuolės upelį susprogdinimas 1994 metais, saugumo pareigūno Juro Abromavičius nužudymas 1997 metais, Klaipėdos politiko Juozo Paliako nužudymas 2001 metų pabaigoje. Jei teisėsaugos sistemoje įvyks esminė pertvarka, gali pajudėti ir rezonansinių bylų tyrimas.

Permainos šalyje nelengvai skinasi kelią. Mitai, kad visi politikai korumpuoti, dar pakankamai gajūs. Tačiau pažvelkime į šią situaciją platesniu žvilgsniu. Tokių posakių kaip „politikai – vagys“ ar „supuvusi valdžia“ skleidimas nieko gero nesukuria. Būtent dabar, kai atsidūrėme permainų kryžkelėje, svarbu įvertini Lietuvos padėtį, kas esame ir kur einame. Situacija šalyje primena XIX amžiaus pabaigos Vakarų Europą. Tada būta daug skurdo ir nuosmukio ženklų, daug korupcijos ir netikrumo.  1890–1900 metais Prancūzijoje klestėjo korupcija, nuolat kilo politiniai skandalai. Vadinamoji Dreifuso byla net keleriems metams suskaldė šalį į dvi priešingas stovyklas. Įdomu tai, kad Dreifusas buvo kariuomenės kapitonas, neturėjęs jokios didesnės politinės ar finansinės įtakos. Jis buvo neteisingai apkaltintas šnipinėjimu, svarbių dokumentų perdavimu vokiečių pareigūnams ir įkalintas. Galų gale po ilgų batalijų teisybė triumfavo. Nustatytas ir tikrasis šnipas pulkininkas Esterhazis. Ko gero, visa ši dreifusiada atspindėjo tuometinės Prancūzijos visuomenės būklę – šalyje dar tik buvo suformavusios pilietinės visuomenės užuomazgos ir realiai egzistavo suskaidyta luominė visuomenė. Žinoma, tiesioginio atitikmens su Lietuvoje vykstančiais procesais nėra, bet panašumų daug. Galime prisiminti prezidento Pakso apkaltos procesą, suskaidžiusį Lietuvą į dvi priešingas stovyklas, triukšmingą „Dujotekanos“ veiklos tyrimą 2006–2007 metais, galiausiai „Leo LT“ istoriją, jau vadinamą amžiaus afera ir iškeliančią nemažai prieštaravimų mūsų krašte. Žymus Prancūzijos filosofas ir žurnalistas Andre Gliuksmanas, analizuodamas postkomunistinių šalių vystymosi raidą, teigia: „Postkomunistiniai kraštai turi savo vystymosi raidos scenarijus. Totalitarizmo sąlygomis susiformavusiam šių kraštų elitui trūksta tikrųjų vertybių. Egzistuoja du raidos keliai, vedantys iš komunistinės sistemos: vienas jų – Havelo kelias, kitas – Miloševičiaus kelias. Stagnacijos ir klastos kelias ir kitas – į pažangą vedantis demokratizacijos kelias“. A. Gliuksmanas mintis dėsto drąsiai ir nemėgsta vynioti žodžių į vatą. Tokia jau postkomunistinių šalių raida. Dalis valstybių – Čekija, Slovakija, Slovėnija, Lenkija ir kai kurios kitos – kad ir nelengvai pasuko demokratizacijos keliu. Tuo tarpu kitos – Serbija, Bulgarija, Makedonija, Latvija, Lietuva – dar lieka oligarchinių šalių gretose. Yra vilčių, kad pasuksime pažangos keliu. Būtent tikrosios tiesos pažinimas padeda pakilti iš liūno. Mūsų krašte dar dažnai tenka susidurti su demagogija, postringavimais apie demokratinę Lietuvą, kuri susiduria su tam tikromis problemomis. Bet ar galime demokratine šalimi pavadinti valstybę, kurioje korumpuoti politikai ir net partijų lyderiai, teisiami už stambius nusikaltimus, lyg niekur nieko posėdžiauja Seime ir toliau skleidžia valstybei priešišką propagandą? Ar normalu, kad aferistų grupuotės, pasisavinusios šimtų milijonų litų vertės turtą, ir toliau šiuo turtu disponuoja, net finansuoja kai kuriuos politikus? Galiausiai, koks realus pragyvenimo lygis Lietuvoje? 25 procentai žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, Lietuvoje itin maži atlyginimai. Nors dalis kainų jau europietiškos, o dalis sparčiai vejasi europines kainas, bet žmonių mėnesinės pajamos tesiekia 200–400 eurų. Palyginkime su Čekija (čia daugelio žmonių pajamos 700–1000 eurų), Slovėnija (900–1200 eurų). Dabar vis daugiau vilčių, kad tokia abejotinos reputacijos veikėjų – kirkilų, stonių, uspaskichų ir jų bendrų kuriama „demokratija“ galutinai nužengs į praeitį. Valdančiosios koalicijos likimas kol kas apipintas mįslėmis. Premjeras Andrius Kubilius pareiškė, kad koalicija stabili. Visi laukia naujosios prezidentės darbo veiklos pradžios – liepos vidurio.

Teisėjų ir politikų klanas paskutinius penkerius metus turi didžiulę įtaką šalyje. Apie naująją prezidentę D. Grybauskaitę ir galimą jos veiklą sklando įvairiausios versijos. Viena aišku – kol ji dar nepradėjo eiti savo pareigų, visos versijos, kaip prezidentė tvarkysis, primena būrimą iš kavos tirščių. Prezidento V. Adamkaus veikla buvo labai nevienareikšmė. Pirmoje kadencijoje jis veikė ryžtingai, jo aplinkoje dirbo D. Kuolys, R. Mieželis bei kiti atsakingi patarėjai. Antroji V. Adamkaus kadencija buvo daug silpnesnė, Prezidento pozicija dažnai keisdavosi, trūko ryžtingų sprendimų, o ir patarėjų komanda buvo kur kas silpnesnė.

Krizė Lietuvoje žlugdo įmones, didėja bedarbystė, stoja statybos. Pasaulinės prognozės gana prieštaringos. Žymus JAV ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Polas Krugmanas pareiškė, kad kol kas nereikia tikėtis spartaus pasaulio ekonomikos atsigavimo. P. Krugmano nuomone, ūkio smukimas sulėtėjo, o kreditams skirti pinigai ėmė sparčiau suktis. Tačiau tai dar nereiškia, kad pasiektas esminis lūžis. Esminės teigiamos permainos pasaulio ekonomikoje prognozuojamos tik 2010 metų pabaigoje – 2011 metų pradžioje. Dabartinėje situacijoje ypač svarbus tampa valstybinių žinybų ir centrinių bankų vaidmuo.

© 2009 „XXI amžius“