|
Šeimos centrai už šeimą ir dėl šeimos
Per daugiau kaip 2000 metų Bažnyčia nuolat budi už kiekvieno žmogaus orumo išsaugojimą, už tai, kad netaptume vienas kitam priemone, o būtume tikslas. Sužadėtinių ir šeimos centrų susitikimo priežastis tai Bažnyčios rūpestis, kuris išreiškiamas dėl šeimos ir visada yra už šeimą. Džiaugsmas apima, kai nerimastingi sužadėtinių veidai, išgirdus Bažnyčios mokymą, būna perkeisti susidomėjimo ir pagarbos. Turime pripažinti, kad ne visada savanoriams pavykdavo perduoti šią meilės žinią šeimoms, iš kitos pusės, ar įmanoma sutalpinti 2000 metų patirtį į savanorių dovanotą penkių valandų programos laiką.
Lietuvos Vyskupų Konferencija 1997 metais priėmė sprendimą padėti šeimoms ir nutarė pradėti nuo tų žmonių, kurie yra pakrikštyti Katalikų Bažnyčioje ir prašo jos palaiminimo Santuokos sakramentui. Sprendimą lydėjo veiksmai: Lietuvoje įkurti šeimos centrai, parengta 5 paskaitų programa. Paskaitų ciklas tikslas suteikti žinių apie šeimą psichologiniu ir socialiniu požiūriu, šeimos planavimo, Santuokos sakramento ir šeimos išsaugojimo klausimais. Šeimoms, kurios buvo atviros šiam mokymui, kursai padėjo atrasti Bažnyčią kaip bendruomenę, šeimos centrus ir kitas organizacijas, šeimų judėjimus kaip pagalbos ranką ištikus tarpusavio santykių krizei, laukiantis mažylių ir juos auklėjant. Šeimos centrai, atsiliepus savanoriams, kurie įsipareigoja konkrečiai tarnystei šeimoms (konsultavimui, diskusijoms su jaunimu apie pasirengimą meilei ir šeimai, krizinio nėštumo, tėvystės įgūdžių ir kitose programose bei savipagalbos grupėse) išplėtojo šeimos palydėjimo ir pagalbos jai sistemą. Šeimos centrų 12 metų patirtis subrandino šimtus savanorių, šeimų, gebančių kurti savo šeimos laimę ir padėti tiems, kurie yra šalia ir nori priimti jų palaikymą bei konkrečią pagalbą. Tačiau to nepakanka, nes skyrybų skaičius nemažėja, santuokai rengtis ateina poros, pragyvenusios kartu penkerius ar net dešimtį metų.
Lietuvos Vyskupų Konferencija paragino Lietuvos vyskupijų šeimos centrus atnaujinti sužadėtinių rengimo Santuokos sakramento programai, kuri remtųsi ne paskaitomis, bet dialogu tarp sužadėtinių poroje, tarp tų, kurie kartu su jais rengiasi šiam viso gyvenimo žingsniui bei su Bažnyčios mokymu, kurį sužadėtiniai yra pašaukti įgyvendinti savo šeimoje. Nuo 2005 metų Šeimos centrų darbuotojų, savanorių, kompetentingų specialistų komanda rengė programą Dviem yra geriau negu vienam, jei vienas iš jų suklumpa, kitas padeda bičiuliui atsikelti (plg. Koh 4, 9-10). Programą sudaro 8 susitikimai po 2 val. iš viso 16 valandų. Jų metu sužadėtiniai gauna užduotis, kurias turi atlikti asmeniškai ir dalytis poroje bei su kitais, kiek jie nori ir gali atsiverti. Gyvenimo patirtį būsimi sutuoktiniai persijoja per Bažnyčios mokymą ir prisiima atsakomybę už savo gyvenimą šeimoje tokį, kokį jie patys dėdami asmenines ir bendras pastangas sukurs. Programa skatina atsigręžti į save, pažinti giliausius troškimus, pažinti šalia esantį žmogų ir galutinai apsispręsti, ar aš tikrai noriu ir galiu mylėti save ir kitą tokius, kokie mes iš tikrųjų esame. Tai ilgas kelias, viso gyvenimo mokykla, bet tik patyrę, jog esame besąlygiškai Dievo mylimi, galime priimti ir mylėti kitą besąlygiškai, visą asmenį, o ne tik man patinkančias jo savybes, patogias mano asmeniniam supratimui ir materialinei gerovei. Dirbant pagal naująją programą aiškiai matyti, kaip sužadėtiniai džiaugiasi atradę daug juos siejančių dalykų, o skirtumai papildo ir praturtina jų bendrystę. Akivaizdžiai matosi ir nesugebėjimo bendrauti poroje atvejai, vieno sutuoktinio pastangos ir kito abejingumas, kartais netgi skausmas vieno iš sužadėtinių akyse. Tada raginama laiku sustoti ir pasakyti tvirtą NE santykiams, kurie veda į bedugnę. Geriau tada palaukti, o jei sužeidimai akivaizdūs, atsiskirti tol, kol abu išspręs savo asmenines problemas. Skatinama siekti požiūrio, kad tik būdamas laimingas žmogus gali padėti ir šalia esančiam būti laimingam. Neturėdamas meilės savyje, negali jos duoti ir kitam. Santuoka tai dviejų brandžių asmenybių sandora visam gyvenimui, bet ne gelbėjimosi liemenė nuo asmeninių neišspręstų problemų. Negalime padėti kitam, kada jis pats nenori keistis ir prisiimti atsakomybės už savo elgesį, gyvenimą. Santuoka veda į įsipareigojimą neišardomai vienybei, ištikimybei, duotai priesaikai mylėti ir lydėti vienas kitą džiaugsme ir skausme, laimėje ir nelaimėje, sveikatoje ir ligoje, asmeniniu gyvenimu paliudijant savo vaikams, kad tarpusavio meilė yra Gėris visam gyvenimui, kad jis kyla iš pirmapradės kibirkšties Dievo, kuris yra MEILĖ.
Ieškantys meilės ir svajojantys apie laimingą šeimą, poros, draugaujančios ar jau gyvenančios kartu, jei jaučiate, kad jums nebeužtenka to, ką turite, ir norite augti meilėje, kviečiame jus į Šeimos centrus, į savo parapijas, prie Bažnyčios, kuri atsakinga už meilės išsaugojimą ir auginimą žmoguje, tarp vyro ir moters, šeimoje. Meilė tai nuolatiniai mainai tarp davimo ir ėmimo, ji įmanoma tik tada, kai abu dalijasi, abu priima, abu siekia bendrų tikslų. Tikintys žmonės praauga žemiškąją gerovę ir siekia meilės, kuri nugali mirtį ir įžengia į amžinybę, kurioje Meilė niekada nesibaigia. (1 Kor 13, 8). Dievas visada ištikimas savo pažadui lydėti Jus visą gyvenimą, jei Jūs nesate ištikimi šiai priesaikai, tai Dievas niekada Jūsų neišsižada, neteisia, bet nori, kad būtumėte LAIMINGI.
Dėkojame tiems savanoriams, kurie dalijosi savo gyvenimo patirtimi, praplėtė savo patirtį žiniomis, siekiančiomis išsaugoti kiekvieną meilės kibirkštį, užsižiebusią sužadėtinių širdyse. Mūsų savanorystė yra dėkinga, nes galime būti nuolat tarp įsimylėjusių porų, ir kartu skaudi, nes matome žmonių nebrandumą, kuris dar nėra pajėgus visam gyvenimui prisiimti atsakomybę už save ir šalia esantį.
Onutė Darbutaitė
Telšiai
© 2009 XXI amžius
|