|
Jie nevergavo okupantams
Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
Gegužės 23 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) organizavo žygį Prisikėlimo apygardos partizanų takais. Žygyje dalyvavo iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Radviliškio, Pakruojo, Kuršėnų ir kitų Lietuvos vietovių suvažiavę mokiniai. Aplankytos aštuonios partizanų kovas menančios vietos: Šeduva, Mėnaičiai, Šiaulėnai, Radviliškis, Ginkūnų kapinės (Šiaulių m.), Gulbino miškas, Kutaičiai ir Derveliai. Visur skambėjo partizanų dainos, jų žygius įprasminantys eilėraščiai, buvo sakomos kalbos, prisiminimais dalijosi žiaurius kankinimus ir gulagų siaubą išgyvenę partizanai ir jų ryšininkai.
1949 metų vasarį Miknių sodyboje Mėnaičių kaime (Radviliškio r.) vyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovų sąjūdis, priimta Deklaracija. Sodybos šeimininkė Julijona Petrėtienė pasakojo: Mūsų tėvas palaikė ryšius su partizanais, svirne jiems leido įsirengti bunkerį, kuriame apsigyveno šeši vyrai. 1949-ųjų vasarį čia posėdžiavo partizanų vadai. Kai buvo pasirašoma Deklaracija, mūsų šeimos nariai buvo pakviesti dalyvauti. Tik aš, keturiolikmetė mergaitė, ėjau sargybą lauke. Po kiek laiko Viktoras Šniolis į bunkerį atnešė sužeistą partizaną. Nuoširdžiai slaugomas jis pasveiko ir vėl išėjo kovoti. Svirnas, kuriame buvo bunkeris, neišliko. Jį žadama atstatyti. Šiandien mus stebina ūkininkų Miknių šeimos begalinis noras padėti partizanams, jų pasiaukojimas bendram tautos reikalui, esant mirtinam pavojui žūti patiems, atsidurti lageryje. Retas atsitiktinumas bunkeris nebuvo išduotas.
Radviliškio priemiestyje stovi didžiulis partizanų atminimui pastatytas paminklinis akmuo. Viktoras Šniolis, partizano kelią pasirinkęs eidamas devynioliktuosius pasakoja: Man labai rūpėjo surasti partizano Vytauto, savo brolio, palaikus. Atgimimo pradžioje kai kas prasitarė, kad palaikai buvo metami į šulinį, kuris buvo Mėčionių sodybos tvarte. Sovietmečiu ten buvo pastatyta gamykla., kiemas išlietas asfaltu. Taigi sodybos nė žymės. Susiradome sodybos šeimininko sūnų, kuris padėjo nustatyti vietą. Mano nuojauta neapgavo. Išlaužę asfaltą, radome akmeninį šulinį, o jame pusantro metro gylyje penkių vyrų palaikus; dar pakasę, radome vyro ir moters palaikus. Palaikus palaidojome.
Gulbino miške (Šiaulių r.) atstatytas partizanų bunkeris, kuriame buvo įsikūręs Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabas. Čia buvo spausdinami atsišaukimai, planuojami žygiai... Įvykus išdavystei, 1952 m. kovo 19 dieną bunkeris buvo apsuptas NKVD kareivių. Partizanai pro liuko dangtį iššoko ir intensyviai atsišaudė. Trys iš jų žuvo, dviems pavyko pasitraukti. Žuvusio partizano Boleslovo Kriščiūno-Klajūno sesuo Onutė ilgai klaidžiojo po mišką, ieškodama bunkerio vietos. Pagaliau surado. Bunkeryje drėgna, trūksta oro (net uždegta žvakė gęsta), šalta... Tokiomis sąlygomis jie gyveno ne dieną ir ne dvi partizaninis karas tęsėsi kone dešimt metų. Partizanų žuvimo vietoje pastatytas aukštas medinis kryžius.
Žygyje dalyvavo Seimo nariai Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, Vincė Vaidevutė Margevičienė, Arimantas Dumčius.
© 2009 XXI amžius
|