Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Seminarai ir žmogžudystės

Gintaras VISOCKAS

Visai neseniai žiniasklaida pranešė, kad Čekijos prezidentas euroskeptikas Vaclavas Klausas susitikimo su Rusijos vadovybe metu oficialiai pareiškė, jog Rusija verta daugiau dėmesio nei Lietuva ar Latvija. Kadenciją baigiančio Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus nuomone, Čekijos vadovas V. Klausas taip pasakyti negalėjo – jo žodžius kažkas iškraipė arba netiksliai perteikė. Mat su Čekijos lyderiu V. Klausu jis asmeniškai gerai pažįstamas. Čekijos užsienio reikalų ministerija ėmė teisintis, jog oficialioji Praha laikosi savo ankstesniųjų nuostatų ir dėl Europos Sąjungos vienijimosi, ir dėl požiūrio į Rusiją, ir dėl žmogaus teisių bei demokratijos vertybių. O kaip buvo iš tiesų?

Vargu ar kada nors sužinosime

Kaip, ką ir kodėl tvirtino Čekijos vadovas V. žKlausas, susitikęs su Rusijos prezidentu Dmitriju Medvedevu už uždarų durų, mes tikriausiai niekada nesužinosime. Arba sužinosime tada, kai šis skandalas nebus aktualus. Esu iš tų pesimistų, kurie mano, jog Čekijos prezidentas V. Klausas galėjo mums, lietuviams, pareikšti ir kur kas nepalankesnių nuostatų. Įtarimų, jog Vakarų ir Vidurio Europa linkusi labiau paisyti Rusijos nei Rytų Europos interesų, užtektinai. Prisiminkime kad ir Prancūzijos prezidento pareiškimą, jog Lietuva praleido puikią progą patylėti. Tokių atvejų – vis daugiau. Ir vargu ar mes galime čia ką nors pakeisti. Rusija iš tikrųjų svarbesnė valstybė nei Lietuva, Latvija ir Estija kartu sudėjus. Todėl nėra ko stebėtis, kad kai kurios Vakarų Europos valstybės mieliau flirtuoja su Kremliumi, užmerkdamos akis į demokratijos bei žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje, nei su Vilniumi, Ryga ar Talinu, kur demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms tikrai daugiau.

Dar vienas prorusiškas gestas?

Šiandien noriu papasakoti apie vieną atvejį, kuris labai jau primena dar vieną ES išdavystę. Gal žodis „išdavystė“ čia per daug griežtas. Ir vis dėlto šis faktas turėtų kelti didelį nerimą bei susirūpinimą tiems, kurie baiminasi šiandieninio Rusijos agresyvumo bei proimperinių Kremliaus nuostatų. Nerimą kelianti informacija atkeliavo iš Suomijos. Suomija visą laiką garsėjo kaip šalis, kurioje itin laisvai jaučiasi spauda, kur valdžia net  nebando slėpti svarbiausių nutikimų, klaidų, nusižengimų. Juolab – seminarų, konferencijų, regis, niekaip nesusijusių su žvalgybiniais ir kontržvalgybiniais reikalais. Tačiau štai šių metų gegužės mėnesį viskas klostėsi atvirkščiai. Suomijos valdžia šį sykį, regis, nusižengė savo demokratinėms nuostatoms. Ir šitaip pasielgti Suomiją greičiausiai paskatino (o gal net privertė) Europos Sąjunga. Pasirodo, Suomijos sostinėje Helsinkyje nuo gegužės 9 iki gegužės 17-osios buvo surengtas seminaras, skirtas dabartinio Čečėnijos parlamento ir Čečėnijos savivaldos administracijos vadovams. Iš pirmo žvilgsnio – kas čia blogo? Europos Sąjungos atstovai Helsinkyje mokė Čečėnijos atstovus, kaip jiems racionaliau, taupiau, demokratiškiau tvarkytis savo regionuose. Mūsų žodžiais tariant, ES atstovai Helsinkyje mokė valdymo ir vadovavimo meno būsimus Čečėnijos merus, seniūnus, regionų administratorius.

Konferenciją bandyta surengti niekam nežinant

Tačiau ši konferencija kažkodėl buvo slepiama nuo Suomijos visuomenės. Kad į Helsinkį atvyksta gausi delegacija iš Čečėnijos, suomiai nė nenutuokė. Pirmieji apie liūdnai pagarsėjusio prorusiško Ramzano Kadyrovo valdomos Čečėnijos atstovų atvykimą į Helsinkį sužinoję Suomijoje gyvenantys čečėnų pabėgėliai pradėjo skambinti pavojaus varpais. Jie ėmė viešai teirautis, kodėl Suomija įsileidžia tos Čečėnijos administracijos atstovus, kuri šiandien visiškai priklausoma nuo demokratinėmis nuostatomis nepasižyminčio Čečėnijos prezidento R. Kadyrovo užgaidų. Pabėgėliai iš Čečėnijos pradėjo domėtis, ar šis Helsinkio gestas reiškia, kad Suomija jau atleidžia visus Kremliaus statytinio R. Kadyrovo nusižengimus demokratijai bei žmogaus teisėmis?! Pirmoji Suomijos spaudoje savo abejones dėl šio vizito pareiškė Suomijoje gyvenanti Oksana Čelyševa, viena iš Rusijoje uždraustų bei Suomijoje vėl atidarytų Rusijos-Čečėnijos draugystės organizacijų.

Tarp Rusijos ir ES – bendradarbiavimo sutartis...

Iš oficialių kanalų ji sužinojo: prieš pat Pergalės dieną Antrajame pasauliniame kare tarp Rusijos ir ES pasirašyta kažkokia bendradarbiavimo sutartis, įpareigojanti Suomiją pasidalinti su dabartinės Čečėnijos valdžios atstovais savąja patirtimi, organizuojant darbą šalies regionuose, įskaitant ir pačią Suomijos sostinę. Tačiau Suomijos spaudoje nebuvo informacijos apie tai, kodėl, kaip, kam kilo mintis surengti šį vizitą, kokia konkreti suomiška patirtis sudomino čečėnus, kurie R. Kadyrovo administracijos atstovai svečiavosi Helsinkyje. Apie šį vizitą pranešta likus vos kelioms valandoms iki jo pradžios. Oficialusis šio vizito organizatorius – kažkokia tarptautinė organizacija „Finnish Consulting Group“. Bet tikrasis, faktinis organizatorius – Europos Taryba. O dar tiksliau – Demokratijos įgyvendinimo departamentas. Nuo represijų iš Rusijos į Suomiją pabėgusi žurnalistė O. Čelyševa svarstė, kodėl šis iš pirmo žvilgsnio neva taurus, demokratiškas, sveikintinas įvykis vis dėlto buvo slėpiamas nuo Suomijos visuomenės. Ji taip pat domėjosi, kodėl dėl šio vizito sunerimo bei pasipiktino Suomijoje gyvenantys čečėnų pabėgėliai.

„Mes nieko nežinome“

Gegužės 7-ąją suomių žurnalistai iš visų pagrindinių leidinių, įskaitant ne tik oficialius, rimtus leidinius, bet ir vadinamąją „geltonają“ žiniasklaidą, skambino į oficialias Suomijos institucijas ir bandė sužinoti bent jau pagrindinius faktus. Oficialūs Suomijos valdžios atstovai teigė nieko nežinantys. Atkakliausiems suomių žurnalistams pavyko sužinoti tik tai, kad už šį vizitą atsakinga Europos Tarybos Strasbūre darbuotoja Vesna Atanasova. Tačiau ji neatsiliepė į jokius skambučius – nei iš stacionariųjų, nei iš mobiliųjų telefonų. Tik gegužės 9-ąją suomių žurnalistai sužinojo, kad ponia V. Atanasova jau atvykusi į Helsinkį su „gausia čečėnų delegacija“. Suomijos žurnalistei Any Harju vis dėlto buvo šiek tiek paaiškinta, kodėl toks ilgas čečėnų delegacijos vizitas į Helsinkį: „Europos Taryba bendradarbiauja su Rusija dėl pagalbos Čečėnijai, ši programos realizacija prasidėjo 2004-aisiais metais. Pagrindinis jos tikslas – su demokratijos teikiamais privalumais supažindinti Čečėnijos valdininkus ir kariškius“. Pasak V. Atanasovos, tikslai labai gražūs. Tokie vizitai teikia vilties, kad Čečėnija pasuks demokratijos linkme. Į klausimą, kam toks slaptumas, buvo atsakyta, jog... tokiais būdais stengiamasi europinius standartus įdiegti Čečėnijoje.

Nejaugi Vakarai tokie naivūs

Sunku patikėti, jog R. Kadyrovo valdomoje Čečėnijoje įmanomi „europiniai standartai“. Tiek Suomijos, tiek kitų Europos Sąjungos šalių spaudoje gausu pranešimų, kiek žmonių Čečėnijoje dingo be žinios, kiek jų kankinta, kiek pabėgo į Vakarus, baimindamiesi R. Kadyrovo smogikų persekiojimų. Nejaugi Vakarai tokie naivūs, kad mano, jog tokiais seminarais įmanoma suminkštinti Čečėnijos vadovo R. Kadyrovo širdį? Vakarai tikriausiai nėra tokie naivūs. Mat ilgainiui paaiškėjo dar viena labai svarbi detalė – ne Europos Taryba pakvietė čečėnų delegaciją paviešėti Helsinkyje, o patys čečėnai paprašė, kad suomiai su jais pasidalytų patirtimi. Bet gal tikrieji šios viešnagės tikslai visai kiti?

Žmogžudystė Austrijos sostinėje

Pasak Suomijoje gyvenančių čečėnų pabėgėlių, panašus seminaras buvo surengtas ir 2007 metais Austrijos sostinėje Vienoje. Tada Vienoje irgi lankėsi gausi čečėnų delegacija, neva ištroškusi pasisemti žinių apie demokratinį valdymą. O po kelerių mėnesių Vienoje viduryje baltos dienos buvo nušautas čečėnas Umaras Israilovas, buvęs R. Kadyrovo asmens sargybinis. Žmogžudystė įvykdyta 2008-ųjų sausio 13-ąją. Du banditai tris kartus šovė į iš maisto prekių parduotuvės išeinantį Umarą ir paspruko automobiliu.

Iki tapdamas promaskvietiško R. Kadyrovo asmens sargybiniu U. Israilovas kariavo prieš Rusijos armiją čečėnų nepriklausomybininkų gretose ir rėmė pirmojo Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo nuostatas dėl atsiskyrimo nuo Rusijos. Pakliuvęs į nelaisvę, buvo teisiamas kaip „separatistas – smogikas“, vėliau sulaukė amnestijos ir... tapo savo idėjinio priešininko R. Kadyrovo asmens sargybiniu. 2006-aisiais Umaras paspruko į Europą ir Strasbūro Žmogaus teisių teisme save įvardino kaip prorusiško R. Kadyrovo režimo auką. Tad visi įtarimai dėl šios politinio pobūdžio žmogžudystės pagrįstai adresuojami Kremliaus globojamam R. Kadyrovui. Pats R. Kadyrovas kategoriškai neigia esantis susijęs su Umaro mirtimi, jis neva „Umarui Israilovui buvo viską atleidęs ir nuoširdžiai kvietęs sugrįžti atgal į Čečėniją“.

Suomijoje gyvenančių čečėnų nerimas – pagrįstas

Tad Suomijoje gyvenančių čečėnų pabėgėlių nerimas, kad ir Helsinkyje kas nors iš jų gali būti nušautas, – nėra visai be pagrindo. Suomijos žurnalistė Any Harju savo straipsniuose prašė, kad Suomijos valdžia, priimdama delegaciją iš Čečėnijos, tos delegacijos atstovų primygtinai paklausinėtų apie žmogaus teisių pažeidimus Šiaurės Kaukaze. Suomijos žurnalistė A. Harju taip pat piktinosi, kad Suomija kaip garbingus svečius priima čečėnus, kurie dirba Kremliaus statytinio R. Kadyrovo administracijoje, kad Europa yra per daug patikli ir pernelyg švelniai kritikuoja Grozną dėl nuolatinių žmogaus teisių pažeidimų. Ji įsitikinusi, jog negalima tikėti nė vienu R. Kadyrovo garbės žodžiu. Valdžiai adresuotame laiške A. Harju tvirtina, kad Kremliaus remiamas ir palaikomas R. Kadyrovo režimas bet kokia kaina šiandien stengiasi sukurti įvaizdį, esą Čečėnija dabar – ekonomiškai klestinti, demokratijos nuoširdžiai trokštanti šalis. Tą laišką pasirašė ir daugiau žinomų visuomenės, politikos ir kultūros veikėjų: Kerkko Paananen, Teemu Matinpuro, O. Čelyševa. Jų manymu, Suomija buvo įtraukta į šį negražų neva demokratinį spektaklį.

Beje, į Suomiją atvykusi Čečėnijos delegacija Suomijos parlamente taip ir nepasirodė, o delegaciją kuravusi V. Atanasova sutiktiems suomių žurnalistams kažkodėl neigė esanti būtent ta, kuri globojo R. Kadyrovo delegaciją. Maždaug tuo pačiu metu R. Kadyrovas svečiavosi Maskvoje, kur buvo oficialiai atidaryta paroda „Čečėnijos dienos Rusijos Dūmoje“. Apie šią parodą kažkodėl spaudoje taip pat nebūta jokių oficialių komentarų.

Šūviai Austrijoje, Azerbaidžane ir Turkijoje – ne vieninteliai

Suomijos žmogaus teisių gynėjai ir Suomijoje gyvenantys čečėnų pabėgėliai ne veltui klausia, kas šį kartą iš čečėnų bus nušautas Helsinkyje. Panašaus braižo žmogžudysčių, kokia buvo įvykdyta Vienoje, būta ir daugiau. Štai Dubajuje užpultas buvęs bataliono „Vostok“ vadas Sulimas Jamadajevas, kadaise konfliktavęs su R. Kadyrovu. Jam teko kelios kulkos. Stambule trimis šūviais į galvą iš pistoleto su duslintuvu prie savo namų nušautas buvęs nepriklausomybės siekusio Dž.Dudajevo šalininkas Ali Osajevas. Tais pačiais 2008 metais Stambule keistomis aplinkybėmis nužudytas Dž. Dudajevui simpatizavęs čečėnų karininkas Islamas Džanibekovas. Neseniai Norvegijoje gyvenantis Ruslanas (Aslanas) Halidovas pareiškė, jog R. Kadyrovas jam liepė nužudyti Skandinavijoje gyvenantį čečėną Magomedą Očerhadži. Šios žmogžudystės ir išpuoliai įvykdyti 2008-aisiais. Bet tokių būta ir 2007-aisiais. Tų metų lapkritį Azerbaidžano sostinėje Baku buvo užmuštas Imranas Gazijevas, kuris ėjo nepriklausomybę nuo Rusijos paskelbusios Čečėnijos oficialaus atstovo Azerbaidžane pareigas. Kaip informavo leidinys „Kavkazkij uzel“, čečėnų diasporos atstovas Mairbekas Taramovas pareiškė, kad vadinamieji „kadyrovcai“ į Baku atvyko dar 2004-aisiais ir ruošėsi žudyti visus svarbiausius čečėnus – nepriklausomybininkus ir visus azerbaidžaniečius, aktyviai remiančius Čečėnijos atiskyrimo nuo Rusijos idėjas.

Taigi mirtini šūviai jau nuaidėjo Azerbaidžane, Turkijoje, Austrijoje. O mums belieka spėlioti, ar šį kartą nenuaidės tokie pat šūviai ir Suomijos sostinėje Helsinkyje. Jei nelaimė vis dėlto įvyktų, ar dėl žmogžudysčių Suomijoje netiesiogiai kalti taptų ir tie, kuriems pagal užimamas pareigas privalu principingai ginti europietiškos demokratijos principus?..

© 2009 „XXI amžius“