| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Gruziniškas bestseleris Gintaras VISOCKAS
Gegužės 26-ąją Gruzija šventė savo Nepriklausomybės šventę. Ta proga Gruzijos ambasada Vilniuje viešbutyje Barbacan Palace surengė iškilmingą priėmimą, kurio metu gausiai susirinkusiems svečiams buvo parodytas įspūdingas beveik pusės valandos trukmės režisieriaus Marijaus Bagdonavičiaus dokumentinis filmas Kraujuojanti Gruzija. Filmas pasakoja apie 2008 metų rugpjūčio mėnesį kilusį karinį konfliktą tarp Gruzijos ir Rusijos. Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius pastebėjo, jog galima diskutuoti dėl filmo objektyvumo, tačiau čia pat taikliai pridūrė, jog karas nėra ir niekada nebus objektyvus dalykas. Dokumentinis filmas Kraujuojanti Gruzija Su M. Bagdonavičiumi esame pažįstami jau seniai. Pirmą kartą susitikome 1994-ųjų vasaros pabaigoje Grozne, nuo tos dienos pažintis niekada nenutrūko, nes abu nesiliovėme domėtis Kaukazą kamuojančiais konfliktais. Karo korespondentas M. Bagdonavičius sutiko XXI amžiui papasakoti savo asmeninius įspūdžius, patirtus dirbant Gruzijoje 2008-ųjų rugpjūtį (šį interviu laikraštis XXI amžius paskelbs artimiausiu metu). Padėka pragmatiškiems estams Beje, šio žurnalisto pastebėjimai, įžvalgos, palyginimai tikrai verti dėmesio. Ir sensacingi, ir gilūs, ir, deja, pesimistiški. Pesimistiški todėl, kad, pasak M. Bagdonavičiaus, lemiamą momentą Gruzija buvo palikta vienui viena jos neparėmė nei Amerika, nei Europos Sąjunga. Net Lietuva buvo daugiau nei pasyvi, nors iki lemtingojo konflikto visais diplomatiniais kanalais itin garsiai tvirtino, kad nuoširdžiai remia Gruzijos nepriklausomybę bei laisvę. Atspėkite, kas labiausiai parėmė Gruziją karinio konflikto metu? Ogi mūsų visų pragmatiška valstybe įvardijama Estija. Karo dienomis Gruzijoje žurnalistas M. Bagdonavičius sutiko dešimtis (jei ne šimtus) estų jaunuolių, kurie teikė Gruzijai humanitarinę pagalbą: padėjo gesinti gaisrus, subombarduotuose namuose ieškojo sužeistųjų, valė griuvėsiais užverstus kelius, į ligonines gabeno medikamentus bei maistą... O kai Rusijos tankus nuo Tbilisio skyrė vos 20 kilometrų atstumas ir niekas tiksliai nežinojo, ar rusai šturmuos Gruzijos sostinę, ar atsitrauks, estų jaunuoliai namo neišvažiavo. Estai tvirtino: puldami Tbilisį rusai bus priversti žudyti ir estus, o tai dar vienas tarptautinis šio konflikto aspektas. Beprasmiškas ginčas: kas iššovė pirmasis Žurnalistas M. Bagdonavičius turi savąjį požiūrį ir į posakį, esą niekas neabejoja, kad karinis konfliktas Gruzijoje buvo provokuojamas, tačiau pabrėžia, kad Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis pasidavė provokacijoms, neįvertindamas nei karo pasekmių, nei tarptautinės bendruomenės reakcijos. Tačiau šį kartą noriu aptarti neseniai pasirodžiusią Baltų lankų knygą Kalbu jums apie laisvę. Tai Prancūzijos žurnalisto Raphaelio Glucksmanno interviu su Gruzijos prezidentu. Toje knygoje Paryžiaus politikos mokslų institutą baigusiam, dokumentinių filmų apie Ruandos genocidą ir Oranžinę revoliuciją bendraautoriui R.Glucksmannui Gruzijos prezidentas diplomuotas teisininkas M.Saakašvilis dėsto savąją versiją, kaip ir kodėl kilo karinis konfliktas tarp Rusijos ir Gruzijos, pasakoja apie savo jaunystę, mokslus užsienyje, vertina padėtį Gruzijoje politiniu, ekonominiu, kultūriniu požiūriu. Paliko objektyvios knygos įspūdį Knyga paliko puikų įspūdį: čia radau daug atsakymų į man rūpimus klausimus: kodėl pirmieji pradėjo šaudyti gruzinai, ar šiam karui Gruzija, skirtingai nei Rusija, buvo geriau pasiruošusi, kaip vertinami buvę Gruzijos vadovai Zviadas Gamsachurdija ir Eduardas Ševardnadzė, kodėl Vakarai išdavė Gruziją, ar tikrai tarp gruzinų ir osetinų bei abchazų tokia didelė abipusė neapykanta, kokia buvo M. Saakašvilio jaunystė sovietinėje Gruzijoje Skaitytojas gali priekaištauti, esą toji knyga subjektyvus padailintų pasisakymų rinkinys. Be abejo, tokių dalykų knygoje tikriausiai esama. Juk vargu ar prezidentas M.Saakašvilis ims dėstyti jam nepalankius dalykus? Skaitydamas knygą Gruzijos prezidento versijas nuolat gretinau su ne sykį Gruzijoje viešėjusio, gyvenusio ir dirbusio žurnalisto M. Bagdonavičiaus, kurio objektyvumu abejoti neturiu nė mažiausio preteksto, versijomis. Taigi negaliu nepastebėti, jog didelių skirtumų nėra. Pateikiami ir nepatogūs klausimai Įdomūs ir Gruzijos prezidentui M. Saakašviliui pateikiami klausimai. Knygoje apstu būtent tų klausimų, kuriuos kelia oficialusis Kremlius ir tarptautinės organizacijos, tvirtinančios, jog pirmasis pradėjo šaudyti vis dėlto Tbilisis, o ne Maskva. Štai ką įžanginiame žodyje rašo žurnalistas R. Glucksmannas: Daugelyje Europos šalių Gruziją ir Rusiją supriešinusio karo scenarijus atrodė aiškus: Gruzija, buvęs sovietinis kraštas, perėjęs į amerikiečių įtakos zoną, drąsiai stojo į ginkluotą kovą su galinga savo kaimyne ir įstūmė pasaulį į kito amžiaus krizę. Jaunas jos prezidentas Michailas Saakašvilis tada buvo vaizduojamas geriausiu atveju kaip Vašingtono manipuliuojamas naivuolis, blogiausiu atveju kaip neatsakingas ir pavojingas asmuo. Tokia rusų propagandos versija, kuri nepaliauja Gruzijos valstybės vadovo vadinti pamišėliu arba apsvaigusiu nuo narkotikų, šiandien tikėti sunku, nes ateina naujos informacijos, kurioje 2008 metų rugpjūčio 8 dienos gruzinų puolimas apibūdinamas kaip nesavalaikis. Šioje knygoje keliama ir nagrinėjama antroji versija, pateikiamas gruzinų požiūris į konfrontaciją, kuri nėra paskutinių savaičių įvykis, jos šaknys glūdi praeityje ir ji supriešina dvi antagonistines pasaulio vizijas. Gruzijos prezidento versija O štai kai kurie Gruzijos prezidento M. Saakašvilio paaiškinimai. Jis negalėjo nepradėti šaudyti, nes į Gruziją plūdo rusų tankai. Iki Gruzijos sostinės jiems buvo likę vos kelios dešimtys kilometrų, kuriuos Rusijos kariuomenė galėjo įveikti per keletą valandų. Jis turėjo neginčijamos informacijos, jog Kremlius labai rimtai svarsto galimybę užimti ir sostinę. M. Saakašvilis jau seniai suprato, jog Vakarai rugpjūčio mėnesį užsiėmę atostogomis, olimpinėmis žaidynėmis ir nelinkę dėl Gruzijos rimtai pyktis su Rusija. Jis nėra joks Vašingtono pastumdėlis, nes JAV šiame konflikte jam ne tik kad nepadėjo, bet net kenkė. Paskutiniaisiais mėnesiais aš daug kartų oficialiai ir neoficialiai, viešai ir privačiai kreipiausi į Vakarų lyderius prašydamas pagalbos. Nuolat kalbėjau savo draugams amerikiečiams ir europiečiams, jog padėtis gali tapti pavojinga, jog mes rimtai baiminamės, kad Vladimiras Putinas nenuspręstų pulti Gruzijos, jog turime žinių, kad ruošiama invazija, kad rusų pajėgos nelegaliai stiprina savo pozicijas Osetijoje ir Abchazijoje nuo sausio mėnesio ir kad Maskvoje kalbama apie karą vasarą Kiekvieną kartą man būdavo patariama nusiraminti, prisiekinėjama, kad V. Putinas, tas racionalus vadovas, niekada nerizikuos savo vieta tarptautinėje bendrijoje ir savo įvaizdžiu pasaulyje dėl dviejų neįdomių regionų, teigė Gruzijos prezidentas M. Saakašvilis. Tada daviau įsakymą pulti Skaitant knygą Kalbu jums apie laisvę galima susidaryti vaizdą, koks vis dėlto buvo tas dramatiškas momentas. Ko nusipelnė Gruzijos prezidentas priekaištų ar aplodismentų? Spręskite patys. Štai dar viena ištrauka iš minėtos knygos. Rugpjūčio 7-ąją aš paskambinau ir palankiausiai mūsų atžvilgiu nusiteikusiems Vakarų valstybių vadovams ir greitai supratau, kad Vakarų reakcijos reikės ilgai laukti, jei neįvyks didelis elektros šokas. Tuo metu turėjau atsilaikyti prieš rusų dalinius, plūstančius į mano šalį, ir osetinų pajėgas, bombarduojančias gruzinų kaimus. Ką daryti? Be abejonės, tai buvo sunkiausias sprendimas mano gyvenime. Sėdėjau savo kabinete su integracijos ministru Temuru Jakobašviliu ir šimtąjį kartą savęs klausiau: ar reikia, kad nepasirodyčiau kaip riaušių kurstytojas, leisti rusams žygiuoti į pietus neturint karinių priemonių vėliau jiems sustabdyti, ar mėginti žūtbūt juos sustabdyti bent trumpam ir duoti pasauliui laiko sureaguoti? Ilgai dvejojau. Mano karininkai nuolat skambino man iš karo zonos, pranešdami, kad juos apšaudo osetinų pajėgos, kad sužeistųjų vis daugiau, kad bus neįmanoma jų išgabenti neatakuojant priešo ugnies pozicijų, kad užspeisti civiliai bus išžudyti, jei mes nieko nesiimsime Tada aš daviau įsakymą pulti mus apšaudančius dalinius ir paprašiau mūsų kareivių pabandyti susprogdinti Rokio tunelį, virtusį invazijos koridoriumi. Visiems vadams primygtinai liepiau: Darykite absoliučiai viską, kad būtų išvengta civilių aukų. Įsakymas duotas per vėlai Beje, Gruzijos prezidentas sielojasi tik dėl vieno dalyko: kad įsakymas pulti agresorių paskelbtas pavėluotai. Kontratakuoti gruzinams reikėjo kur kas anksčiau. Toks operatyvumas gruzinų karinėms pajėgoms tikriausiai būtų padėjęs laiku prieiti prie Rokio tunelio ir jį susproginti. O susprogdinus tunelį būtų sutrukdyta į Gruzijos teritoriją veržtis rusų tankų kolonoms. Mūsų tikslas buvo Rokio tunelis. Bet, nelaimė, jau buvo per vėlu. Rusai buvo labai gerai įsitvirtinę. Pavėlavome vieną ar porą valandų. Rusai numušdavo mūsų lėktuvus dar jiems nepasiekus tunelio, o mūsų daliniai buvo sustabdyti prieš kelis kilometrus iki Rokio. Iš mūsų priekinių pozicijų galėjome suskaičiuoti apie 600 rusų tankų. Tada supratau, kad mums bus blogai, kad reikėjo pasiruošti gintis nuo didelio masto invazijos, žurnalistui R. Glucksmannui pasakojo Gruzijos prezidentas M. Saakašvilis. Lemtinga vakariečių klaida Knygą Kalbu jums apie laisvę tikrai verta perskaityti. Ir ne vien dėl to, kad suprastume Rusijos agresyvumo esmę ar Gruzijos tragišką, nepavydėtiną padėtį. Mums verta įsiklausyti ir į tuos Gruzijos prezidento M. Saakašvilio žodžius, kuriais jis priekaištauja Vakarams. Priekaištai leidžia suprasti, kad Vakarų požiūris yra labai pragmatiškas. Neturėkime didelių iliuzijų, kad Vakarai mus labai globotų ar saugotų nuo Rusijos agresijos. Įsiklausykime į šiuos Gruzijos vadovo M. Saakašvilio pastebėjimus. Bet, nelaimė, istorija rodo, kad vakariečiai ne visada ir ne itin karštai gina savo interesus. Ar Prancūzijai ir Anglijai buvo naudinga leisti suardyti stiprią čekų ir slovakų tautą 1938 metais Miunchene paaukojant svarbiausią sąjungininkę Rytuose, modernią pramonę ir gerai aprūpintą kelių šimtų tūkstančių kareivių armiją? Ar buvo naudinga leisti, nė sekundę neprotestuojant, KGB vėl paimti didžiulių rusų energetikos išteklių kontrolę? Vakariečiams dažnai maloniau išlaikyti šios akimirkos komfortą, o ne ilgą laiką ginti savo interesus. Iš pirmųjų kontaktų su savo draugais europiečiais ir amerikiečiais aš supratau, kad Gruzija rizikuoja tapti naująja Vengrija ar naująja Čekoslovakija, jei patys nieko nesiimsime.
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |