Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Krikščioniškasis teatras kviečia į premjerą

Spektaklio „Asmens sargybinis iš Devintojo Choro“ choreografė ir režisierė Sigutė Sapranavičiūtė

Birželio 14-osios vidurdienį po šv. Mišių Šv. Jonų bažnyčioje įvyks Krikščioniškojo teatros spektaklio „Asmens sargybinis iš Devintojo Choro“ premjera. Kalbėjomės su spektaklio autore, choreografe, režisiere Sigute Sapranavičiūte, 1993 metais sukūrusia savitą išraiškos šokio atšaką –  sakralinį solinį šokį.

Papasakokite apie savo naujausią darbą.

Krikščioniškojo teatro spektaklis „Asmens sargybinis iš Devintojo Choro“ kalba apie amžinąsias vertybes, kurios atskleidžiamos per giesmę, poeziją, išraiškos šokį... Spektaklis parodo burtų ir magijos pragaištingumą, prieš kurį kovoja ir Angelas Sargas. Žiūrovas skatinamas rimtiems apmąstymams.

Kokio amžiaus žiūrovus kviečiate į spektaklį?

Spektaklyje profesionaliai vaidina daugiausia jauni aktoriai. Kurdama spektaklį galvojau apie brandesnio amžiaus jaunimą ir suaugusius žmones. Tačiau manau, jog ši filosofinė drama galėtų sudominti įvairaus išsilavinimo žiūrovą.

Prašytume plačiau papasakoti apie krikščioniškąjį teatrą, Jūsų įkurtą 2002 metais. Kaip kilo sumanymas jį įkurti?

Visada jaučiau stiprų pašaukimą kurti. Be kūrybos neįsivaizduoju savo gyvenimo. Esu giliai tikinti, noriu daryti tai, kas patinka Dievui. Aplinkui daug bedievystės, klaidžių kelių ir klaidatikių, jų vis daugėja. Siaučia tuštybės, puikybės, fizinės jėgos garbintojai, įsivaizduojantys dievaičiais ar net karaliais. Viena praėjusių spektaklių temų – Jėzus Kristus yra karalius. Žmonės pas Jį turėtų eiti ne šunkeliais, o kuo tiesiausiu keliu, vedančiu į Amžinuosius Namus.

Tokiai kūrybai reikalinga asmenybės branda.

Pirmąsias tikėjimo pamokas gavau dar vaikystėje iš močiutės. Pamėgau bažnyčią. Man būdavo įdomu klausytis pamokslų, skaityti knygas apie šventųjų gyvenimus. Formavosi nuostata: negalima gyventi nieko nedarant dėl Dievo. Nusprendžiau daug dirbdama grąžinti žmonėms Dievą, į šią veiklą įjungiau daug žmonių. Kiekvienam mūsų svarbu skleisti grožį, taurumą, tikėjimą, šviesą, meilę. Per meną galima daryti darbus, kurie priartina Dievo pažinimą.

Kiek kartų ir kur ketinate rodyti šį spektaklį?

Paprastai kiekvieną spektaklį rodome keturis–šešis kartus. Šį planuojame parodyti aštuonis kartus: Alumnato kieme, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemelyje, „Tebūnie naktis“ renginio metu, Vilniuje, Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje, Kaune, Romos Katalikų Bažnyčios Talino Katedroje ir kitur.

Jūsų spektakliai nemokami, tačiau spektaklio pastatymas kainuoja. Kas jus remia?

Leidykla „Kronta“, audinių ir verpalų parduotuvė „Diteksas“. Repeticijos vyksta Simono Daukanto pagrindinėje mokykloje. Ačiū jos direktorei.

Tačiau reikalingas ir moralinis palaikymas. Iš ko sulaukiate gero žodžio, paskatinimo dirbti toliau?

Daug pavardžių galima suminėti. Tai – vyskupas Juozas Tunaitis, kun. Antanas Saulaitis, SJ, „Opus Dei“ regioninis vikaras Baltijos šalims mons. Andres Lavin ir kiti.

Jūsų spektakliai religinio turinio. Ar nekyla problemų dėl teologinio išsilavinimo stygiaus?

Mano vyras Egidijus Laurinavičius yra tikybos mokytojas, baigęs Vilniaus pedagoginio universiteto Teologijos fakultetą. Jis atidžiai perskaito spektaklių scenarijus. Be to, jis vienas iš aktorių ir didžiausias mano pagalbininkas.

Kokie ateities planai.

Temų yra daug. Atleidimas, nuolankumas...

Dėkojame už pokalbį. Linkime neišsenkančios kūrybinės versmės.

Kalbėjosi dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

© 2009 „XXI amžius“