Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Trečioji banga. Ar nenuskęsime?

Vytautas VISOCKAS

Profesorius Algis Mickūnas (kairėje) ir žurnalistas Vytautas Visockas Gintaro VISOCKO nuotrauka

Dvi emugracijos bangos nuo Lietuvos denio nuplovė tūkstančių tūkstančius. Ne visi jie nuskendo, dalis pasiekė tolimų šalių krantus ir niekada negrįžo į Tėvynę. Pirmieji net nelabai suvokė, ko neteko, ką prarado. Antrieji, nors ilgai tikėjosi sugrįžti, pavargo nuo laukimo ir svečioms šalims atidavė savo vaikus ir vaikaičius. Trečioji banga, pati didžiausia, nepanaši į pirmąsias, dar neatslūgusi, dar ardo, griauna likimus, keičia Lietuvos veidą, skandina...

Algis Mickūnas, Ohajo universiteto profesorius, žinomas filosofas, daug pasaulio matęs žmogus, iš Lietuvos kaimo nublokštas į JAV, yra vienas iš tų dvilypių mūsų tėvynainių, kurie negali be Lietuvos, dalijasi su ja savo išmintimi ir patirtimi, bet jo namai – ne Lietuvoje, o už Atlanto.

Tikiuosi, kad jo mintys apie išeivijos „bangas“, išsakytos „Tapatybių labirintų“ klube, bus įdomios ir „XXI amžiaus“ skaitytojams. Jūsų dėmesiui – prof. Algio MICKŪNO mintys.    

Lietuviškoji tapatybė pasaulyje

Prof. Algis MICKŪNAS

Globalizacijos laikais tapatybės problema iškyla ne tik lietuviams. Mano studentai iš Indijos, Japonijos ir kitų kraštų irgi turi atsakyti sau į klausimą – kas mes esame. Homogeniškoje erdvėje jokios tapatybės nereikia, bet kai atsiranda tautiniai, rasiniai, religiniai skirtumai, tada iškyla klausimas – kas aš toje aplinkoje? Esu rašęs apie lietuvių emigrantų bangas. Pats į Ameriką atplaukiau su antrąja banga, buvau vaikas, bet gyvenau tarp pirmosios bangos žmonių. Jie mus, karo pabėgėlius, pasikvietė iš Europos. Mažam miestely Masačiusetso valstijoje jie jau turėjo savo parduotuves, savo klubus, savo šneką, kurią ir aš išmokau.

Pirmoji emigrantų banga iš Rusijos imperijos iškeliavo ieškoti laimės. Kaimiečiai, mužikai, vaikinai ir merginos. Atvyko į ten, kur „viskas auksu žiba“. Tada dar jiems nebuvo aišku, kas ta Lietuva. Šie žmonės neturėjo tikro supratimo, kas jie yra. Gimtinėje, „krajuje“, paliko vargą, kad čia būtų turtingi, kurtų šviesią ateitį. Sunkiai dirbdami jie labai norėjo tapti amerikonais. Tas jų amerikonizmas buvo ypatingas. Kalbos nemokėjo, neraštingi, bet vis tiek amerikonai: pasistatė namus, įsigijo automobilius, tapo lygūs su vietiniais. Ta lygybė jiems buvo labai svarbu. Mužikai tapo misteriais: mister Jonas, misis Ona... Tarpusavyje kalbėjo pusiau lietuviškai, pusiau angliškai ir elgėsi labai patriotiškai Amerikos atžvilgiu, daug patriotiškiau negu anglosaksai.

Tik ilgainiui jie pradėjo suprasti, kad yra lietuviai. Jiems didelę įtaką darė lietuviai kunigai. Būtent Amerikoje šie išeiviai įgavo lietuvišką tapatybę. Mes esame lietuviai, turime lietuviškus klubus, lietuvišką parapiją, esame katalikai, o visi kiti – protestantai.

Antroji banga į Ameriką atplūdo jau visai kitokia. Elitas: advokatai, gydytojai, mokytojai, režisieriai. Juos irgi į Ameriką pakvietė paprasti pirmosios bangos žmoneliai, neraštingi, bet labai nuoširdūs. Naujieji atvykėliai tarp tų žmonelių pasijuto pranašesni: mes esame aukštesnės klasės. Kurį laiką vyravo įtampa tarp pirmosios ir antrosios išeivių bangos. Pastaroji, darbininkiškoji, rėmė proletarų judėjimus, priklausė net komunistų partijai. Mano mamos sesuo nesutiko mus kviesti už Atlanto: ko jūs veržiatės į tą Ameriką, čia taip bloga, taip baisu, darbininkai išnaudojami! Grįžkite namo, Stalinas jus myli! Patys jau gerai gyveno, bet „čia tokia bloga šalis, išnaudoja darbininkų klasę“. Tiktai motinos pusseserė sudarė su mumis iškvietimo sutartį.

Antroji banga buvo lietuviai patriotai. Jie jautė pareigą išlaikyti lietuvišką tapatybę. Buvo išsilavinę, bet priversti dirbti paprastus darbus. Vakarais susirinkdavo į savo klubus: ponas generole, ponas advokate, ponas daktare... Mes netrukus sugrįšime į Lietuvą, užimsime tas pačias pozicijas, kurias laikinai praradome, ten mes esame laukiami. Bet praėjo dešimt metų, o grįžti – jokių galimybių. Vaikus bandė išauklėti lietuviškai, leido į lietuviškas mokyklas.

Aš atsidūriau toli nuo lietuvių centrų, buvau net užmiršęs lietuviškai kalbėti, teko iš naujo išmokti. Mes gyvenome Amerikoje, bet suvokėme, kad esame kitokie, mums nereikėjo ieškoti savo tapatybės. Antroji banga įtariai žiūrėjo į Lietuvą, nes ten visi lietuviai yra nepatikimi, nes jie komunistai. Mes grįšime ir atvešime tikrą lietuvybę. Tik mes esame patikimi, mes giedame himną. Aš negyvenau tarp lietuvių, tai neįgavau tos antrosios bangos bruožų. Tie „grynieji“ lietuviai ilgainiui išmoko angliškai, jų kalba tapo mišri, jie įgavo dvilypę tapatybę. Emigrantas bet kurioje šalyje nori nenori įgaus mažiausiai dvilypę tapatybę. Esi lietuvis, bet esi ir amerikonas. Įtampa tarp lietuvybės ir amerikonybės – neišvengiama. Aš esu amerikietis, gyvenu Amerikoje, turiu visas privilegijas, bet mano kalba yra lietuviškesnė negu kai kurių antrosios bangos išeivių.

Dabar iškyla trečiosios bangos problemos. Komplikuotas dalykas. Išvykdami iš Lietuvos jie irgi turėjo dvilypę tapatybę, nes buvo didžiosios šalies piliečiai, galėjo laisvai važiuoti į Kaukazą, slidinėti Urale. Sovietijos pilietis privalėjo išmokti rusų kalbą, bet kartu buvo lietuvis. Jeigu nori šio to daugiau pasiekti, turi būti sovietas. Tie naujieji, trečiosios bangos, išeiviai turėjo dvilypę, globalinę tapatybę, todėl jiems lengviau tapti kitokiais, pavyzdžiui, amerikiečiais. Jie labai greitai perima kalbą, labai lengvai sutampa su nauja aplinka. Ir ne tik sutampa, bet gali ja net manipuliuoti, greit perpranta mūsų sistemą ir panaudoja ją savo interesams. Neretai jie tampa net mafijozais. Kas darosi Čikagoje: daugiausia kalinių – lietuviai, suimti už  mėginimą būti grynais amerikiečiais. Juk čia tikra laisvė, čia gali daryti ką nori: pirkti, parduoti, vogti ir t. t. Daug jų tapo grynai laukinių vakarų amerikiečiais.

Tačiau jie taip pat mano, kad kitame krašte reikia įsijungti į lietuvių bendruomenę, steigti laikraščius, žurnalus, vaikus leisti į lietuviškas mokyklas. Mūsų vaikai turi mokėti lietuviškai, kai grįš, jiems  pravers ta kalba. Ar grįš, ar ne – tas ne taip svarbu. Amerikos problemos jau yra jų problemos. Bet dažnai grįžta į Lietuvą. Ar grįši į Lietuvą visam laikui? Ne, aš gyvenu Tenesyje. O jų vaikai jau apsimovę tom madingom kelnėm, kur „klynas“ velkasi žeme, – paskutinė mada... Jie net nenori kalbėti lietuviškai.

Kas atsitiko su pirmosios bangos išeiviais? Jie norėjo būti amerikonai, jų vaikai būtinai norėjo būti amerikonai, net keitė pavardes, gėdijosi savo tėvų švebeldžiavimo. Mes esame gryni amerikiečiai. Mes apie „krajų“ nieko nežinome, nenorime nieko žinoti. Bet jų vaikai, trečioji karta, jau ieško lietuviškos tapatybės. Mes, Amerikos lietuviai,  turime anglišką leidinį „Lietuvos palikimas“. Trečiosios kartos lietuviai domisi tuo žurnalu. Rašoma, kad graži Lietuvos gamta, šventės gražios, papročiai, istorinių straipsnelių pasitaiko apie Kęstutį, Vytautą. Ir ta trečioji karta jau keliauja į Lietuvą ieškoti savo šaknų. Publikuojami laiškai, kuriuose džiaugiamasi, kad yra toks leidinys, pasakojama apie dabar Lietuvoje garsius žmones: rašytojus, sportininkus, mokslininkus. Ta trečioji karta, žinoma, nuo Lietuvos gerokai nutolusi, bet pradžiai užtenka ir to, kad domisi Lietuva. Nemoka lietuvių kalbos, tačiau yra „aršesni“ lietuviai negu aš.

Pažįstu trečiosios kartos lietuvę, kurios vyras meksikietis, dėstytojas. Ji domisi Lietuva, lietuvių kalba, nori bendrauti su lietuviais, dalyvauja įvairiuose renginiuose, palaiko lietuvybę. Amerikoje gimęs lietuvis Lingis, pasaulinio lygio mąstytojas, mano draugas, mes daug bendraujame.

Amerika tokia šalis: italai, žydai, japonai, airiai ir kartu – amerikiečiai. Aš esu kitoks, skiriuosi nuo kitų savo kilme, todėl turiu ieškoti savo itališkos, japoniškos, airiškos, lietuviškos tapatybės. Afroamerikiečiai pradėjo ieškoti savo šaknų Afrikoje. Jie yra senesni amerikiečiai. Afroamerikietis tapo prezidentu, bet jis yra ir tikras amerikietis. Amerikoje daug imigrantų iš Indijos, labai išsimokslinusių, daug pasiekusių žmonių. Jų supratimu, Amerika yra banali šalis, nedvasinga, materialistinė. Universitetuose didelė dalis matematikų, inžinierių, kompiuterininkų – iš Indijos. Mano viena „dukra“ (t. y. studentė) iš Indijos nutarė patyrinėti, ką indai galvoja apie Ameriką. Keliavo ji po visą Ameriką, nuo Kalifornijos, kur daug indų, iki Niujorko. Dauguma indų būtent taip ir sako: Amerika be dvasios, be kultūros, labai medžiagiška. Bet kai jie grįžta į Indiją, ten taip pat pasigenda dvasingumo. Mūsų pareiga, sako jie, sugrąžinti Indijos dvasią, nes visi tapo materialistai. Jie kalba taip, kaip kalbėjo lietuviai – mes gaivinsim lietuvybę iš Amerikos.  

Arabų šalyse, kur ne kartą lankiausi, grynas islamas grįžta iš išeivijos, lygiai taip pat, kaip grynas judaizmas į Izraelį grįžta ir Niujorko. Izraelyje vietiniams žydams, atvykusiems iš Europos, tas fundamentalistinis galvojimas nieko nereiškia. Bet Niujorke žydai laiko save tikraisiais žydais: mes grįšime į Pažadėtąją žemę ir parodysime vietiniams žydams, kas yra tikrasis Izraelis.

***

Dėl trečiosios bangos lietuvių dvigubos tapatybės Algio Mickūno ir kai kurių jo klausytojų nuomonės išsiskyrė. Habilituotas biomedicinos mokslų daktaras G. J. Česnys prieštaravo: Lietuvoje dvigubos tapatybės nebuvo. Visą laiką žinojome, kad esame lietuviai, ir dėl to mes išlikome. Nesvarbu, lietuvis buvo partinis ar nepartinis, disidentas ar koks kitoks – niekas savęs nelaikė rusu.

Buvo daug baimės, jam antrino poetas, kultūros kritikas Vytautas Rubavičius. Ta baimė buvo sąmoningai įvaryta. Baimė socialiniu požiūriu turi savybę akumuliuotis, persiduoti į kitas kartas. Įbaugino mus per žudynes, partizanų kovas prieš karą ir po karo. Vykdytas masinis teroras, todėl ta baimė pasireiškė įvairiai: nuo paklusnumo iki žiaurumo. Žmonės dažniausiai tik dėjosi, kad jie sovietiniai, kalbėjo vienaip, o galvojo kitaip.   

Algio Mickūno iš salės kažkas paklausė, ar jį slegia dviguba tapatybė. Ne, neslegia, - sakė profesorius, - nes mano lietuviška tapatybė yra kaimiška. Jokios priešpriešos jai mano amerikietiška tapatybė neturi. Su kaimiečiais šnekuosi taip, lyg niekada nebūčiau išvažiavęs iš Lietuvos. Ir jis papasakojo apie savo apsilankymą Lietuvos kaime.

***

Po kelių dienų su prof. A. Mickūnu kalbėjomės dviese, priešais filmavimo kamerą. Man rūpėjo išgirsti, ką lietuvis mano apie masinį „bėgimą“ iš Lietuvos tada, kai ji tapo laisva. Jauni, energingiausi žmonės mus palieka. Ir dėl to skaudu, neramu. O jam?

Atsivėrė naujos galimybės, klajokliškumo potraukis atsirado. Kodėl aš turiu likti savo šalyje, jeigu esu geras matematikas, daktaras, inžinierius, bet už darbą gaunu ne tiek, kiek gaučiau kitose šalyse? Vyksta pasaulinis klajokliškas judėjimas. Madinga gyventi kur panorėjai, kur geresnės sąlygos. Lietuva patiria didžiulius nuostolius. Jaunimas čia mokėsi, studijavo už mokesčių mokėtojų pinigus, o pelną gauna kiti. Valstybė turėtų taip pasitvarkyti, kad tas išvykti ketinantis jaunas žmogus neliktų jai skolingas, metus kitus savo sugebėjimus skirtų pirmiausia jį išauginusiai, išmokslinusiai  gimtinei. Žinoma, valstybė turi ne tik bent laikinai sulaikyti jaunus išsilavinusius žmones, bet ir pasirūpinti, kad jie čia norėtų pasilikti. Reikia gerų laboratorijų, universitetų. Reikia ne žodžiais vertinti gerus specialistus.

Trečiosios bangos išeiviai irgi kuria savo bendruomenes – parapijas, mokyklas, turi savo laikraščius, jie neatsisako lietuvybės, jie tik nori, kad specialybės, čia ar kitur įgytos, jiems leistų dirbti pagal išsilavinimą. Jie žino, skirtingai nuo mano kartos ir mano tėvų kartos, kad gali kada tik panorės grįžti namo – laikinai arba visam laikui. Jeigu bus palankios sąlygos, gali gyventi ir Lietuvoje.

Tačiau yra kita problema. Antroji banga tikėjosi sugrįžti, bet nesugrįžo. Jų vaikai jau turi kitą tėvynę. Iš esmės Lietuvai jie jau prarasti. Ir šitos bangos antrajai kartai tai gresia. Mums, čia gyvenantiems, nepakanka tik domėjimosi Lietuva, palankumo jai, nors, žinoma, šioks toks ryšys išlieka, lenkiu į tai, kas man labiausiai rūpi.

Kartais išeiviai skundžiasi, kad Lietuvoje labai sunku įsikurti, pradėti kokį verslą: daug taisyklių, dešimtis parašų reikia surinkti, norint užsidirbti pragyvenimui. Reikėtų atsižvelgti į tai, kas naudinga valstybei, o ne politikams, valdininkams. Mano antrojoje šalyje, Amerikoje, jeigu kas nors nori gaminti, prekiauti, valstija mielai tam pritaria, atleidžia dešimčiai metų nuo mokesčių. Žmogus turės darbą, mokės mokesčius, kils visų gerovė. O čia žmogus smaugiamas mokesčiais.

Daug išvažiavo, daugiau nei iš kitų posovietinių šalių. Gamta tuštumos nemėgsta: yra daug kraštų, kuriuose gyventi sunkiau nei Lietuvoje – dėl klimato, socialinių, politinių  priežasčių. O mūsų tauta mažytė. Poetas Justinas Marcinkevičius seniai sakė: svarbiausia – išlikti. Gyvename tarp grobuonių, visą laiką mums grėsė išnykimas. Esate sakęs: mus visą laiką engė, prievartavo, mes priešinomės, todėl ir išlikome. Dabar varžtai atleisti. Nejaugi dėl to išnyksime?

Tenka kalbėti apie auklėjimą, apie mokyklą, kuri nepakankamai siekia lietuviškumo, jo išsaugojimo. Aukštesnėse mokyklose tautinė kultūra dabar labai engiama. Galvojama tik apie fizikus, chemikus, technikus, o tie specialistai nesupranta, kas yra jų tauta, jie neturi humanitarinio išsilavinimo. Ką propaguoja žiniasklaida, kas rodoma jūsų televizijų ekranuose? Mačiau, vyko geriausių Lietuvos dainininkų varžybos. Atkreipiau dėmesį – nė vienos lietuviškos melodijos. Kraipomasi, šaipomasi, mėgdžiojant afrikietišką stilių, afrikietiškus ritmus. Jaunimas viską mato, jis irgi mėgdžioja. Per dvi valandas nieko lietuviško nemačiau ir negirdėjau, nė vienas choras, nė vienas dainininkas ar dainininkė savo dainomis neprisiminė, kad jie yra lietuviai.

Malonu iš jūsų tai girdėti. Žvilgsnis iš šalies. Kai mes bandome atverti akis, niekas mūsų nepaiso; gal žmogus, daug pasaulio matęs, turės didesnės įtakos prieš Vakarus keliaklupsčiaujančiam jaunimui. Vienoje mokykloje, kur teko susitikti su mokiniais,  direktoriaus pavaduotoja ir muzikos mokytoja nemato nieko blogo, kai net pirmųjų klasių mokiniai dainuoja angliškai. Esą „Dainų dainelės“ konkurse privaloma viena daina lietuviška, tai ko jūs norite! Jau reikia prievartos, kad dainuotume lietuviškai!

Juk čia Lietuva. Kodėl mums imituoti, mėgdžioti kitus, būti beždžionėmis? Juk mes savo daug turime, esame turtingi. Toks mėgdžiojimas nėra nauja tapatybė, o susiliejimas su kitais, dingimas, išnykimas. Skęstame kituose ritmuose, kituose stiliuose: žiūrėk, kaip aš moku kraipytis! Bet juk visi taip kraiposi pasaulyje! Jokio individualumo nelieka. Turėti tapatybę – reiškia būti kitokiu, įnešti savitumo, kūrybiškumo, o ne susitapatinti su globaliniu ritmu, stiliumi, mada. Mokykla tuo turi pasirūpinti

Mano mokiniai, baigę doktorantūrą Amerikoje, grįžta į Gvatemalą ir labai rūpinasi majų genties kultūra, siekia sukurti savo mokyklas, pakloti pamatus, kad žmonės puoselėtų savo kalbą, savo tradicijas. Jie turi viską savo, labai didžiuojasi, kad yra majų genties, majų kilmės. Tai kodėl mes turime būti globalizuoti, šokti kaip Niujorke arba Los Andžele? Kas mes esame? Mėgdžioti kitus – joks kūrybiškumas. Lietuva turi tiek talentų! Jie gali garsinti Lietuvą tuo, ko kiti neturi, nemoka.

Marija Gimbutienė kartą paprašė atvažiuoti į mokslo ir kūrybos sąskrydį Čikagoje su pranešimu – „Koks būtų pasaulis, jeigu jis kalbėtų lietuviškai“. Man, kaip žmogui iš kaimo, nebuvo sunku tai padaryti. Prieš tai reikėjo perskaityti, ką kiti apie Lietuvą, lietuvius yra pasakę, parašę. Radau labai įdomių dalykų. Apie lietuvių kalbą – ne tik seniausią, bet ir poetiškiaus. Gėtė yra pasakęs, kad po kiekvienu šiaudiniu stogu Lietuvoje gyvena poetas. Labai grakšti lietuvių kalba, labai aštri, kiekvienas žodis jaudina kitus žodžius. Labai daug sinonimų, mažybinių žodžių. Žodis „mama“ turi apie 60 variantų. Vokiečių kalboje – tik du. Vienas užsienietis mokslininkas yra pasakęs: ant lietuvių kalbos mirga pasaulio rytmečio rasa. Mes dar kalbame tiesiogiai, mes nedainuojame apie daiktus, mes juos dainuojame, mes nedainuojame apie bitutę, mes bitutę dainuojame: bitute pilkoji, iš kur medų nešioji... Kalba turi visą pasaulį, ir tas pasaulis ne tik turtingas, bet ir tiesiogiai suprantamas. Saulutė teka, turi savo taką. Mergytė išteka į viešumą, į bendruomenės takus. Turime tokią galingą kalbą! Ji man labai reikalinga, nepaisant kokia kita kalba kalbu. Kiti sako, kad mano anglų kalba yra labai lanksti ir labai grakšti. Tai vien todėl, kad aš ją praturtinu lietuvių kalbos turtais, rašydamas angliškai pradedu galvoti lietuviškai. Kitos kalbos tokio grakštumo neturi. Tad kodėl tokiai kalbai neleisti klestėti? Kodėl ieškoti būtinai nelietuviškų žodžių?

Kartą perskaičiau lietuvišką straipsnį. Amerikoje pasiūliau jį perskaityti lietuvių kalbos nemokančiam studentui. Skaityk, čia lietuviškai, sakau. Jis suprato tekstą, nes tame straipsnyje pusė žodžių buvo angliški. Čia irgi yra pedagogų reikalas. Kai kurie akademikai susirūpinę universitetų administracijų nusistatymu: kam mums reikia tos lituanistikos, geriau būtų anglistika! Didžiojoje Britanijoje niekas nesako – mums nereikia anglistikos. Mokėk daug kalbų, bet gimtoji kalba visų pirma.

Kaip manote, ar dar atsikvošėsime?

Arba – arba. Ko mums gėdytis savo kalbos, savo papročių, savo kultūros? Amerika nesigėdina savo džiazo, britai – savo literatūros, savo kalbos. Mes mažiukai? O kodėl airiai nesigėdina? Jie irgi mažiukai. Jie sako: mes esam visos Didžiosios Britanijos poetai ir rašytojai. Kai supranti, kokį turtą turim, tada tas turtas daug naudos atneša, ypač jeigu gyveni kitur.

Kartais sakoma, kad Lietuva kalta, jeigu žmonės iš jos išvažiuoja. Po Nepriklausomybės atgavimo Lietuva esą jiems nieko nedavė. Sovietiškai galvojama – valstybė turi duoti! Jie galėjo Lietuvoje kaip ir kiti kurti, statyti. Bet ne, pamatė, kad kitur gali visko turėti. Nulėksiu tenai ir visko gausiu. Dabar mums į amerikas reikia siųsti mokytojus, knygas, remti lėšomis mokyklas. Būtų tarsi užmokestis: atsiprašome, kad jūs išbėgote, dabar mes užmokėsime, kad galėtumėte išlikti lietuviais. Tai klaida. Nei pirmoji, nei antroji išeivių bangos nieko negavo. Ir tretieji patys turi viską padaryti. Kaip tik toks darymas skatina žmogų pritapti prie lietuvybės.

Ar tikit, kad mes išliksim?

O, žinoma, išliksim!

© 2009 „XXI amžius“