Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Visuomenė

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

In Memoriam

Ada Urbonaitė – sesuo Benvenuta

Donatas Stakišaitis

Ada Urbonaitė – sesuo Benvenuta (1921 09 03 – 1939 08 28 – 2009 05 26)

Susirinkome prie mūsų mylimos Ados Urbonaitės, vienuolės sesers Benvenutos, nenuilstančios pogrindžio religinės spaudos leidėjos, visuomenės veikėjos, disidentės, amžinojo atilsio vietos.

Sesuo Benvenuta gimė 1921 m. rugsėjo 3 dieną Minaičių kaime, Pašušvio parapijoje, Kėdainių apskrityje, Igno ir Izabelės Urbonų šeimoje. 16-metė įstojo į Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių vienuoliją Padvariuose, netoli Kretingos. 1939 m. rugpjūčio 28 dieną davė vienuolės įžadus. Po amžinųjų įžadų buvo išsiųsta dirbti į pranciškonių Montesori vaikų darželį Kaune. Tačiau ramią ir kūrybingą Pranciškonių kongregacijos pedagoginę veiklą greitai nutraukė bolševikinė okupacija. 1948 metais Ada buvo priversta atsisakyti pedagoginio darbo. Dar po metų nauju skausmu pažymėtas vienuolyno laikotarpis: areštuojama vienuolyno steigėja s. Augustina-Vynmedžio Šakelė. Sesuo Ada įstoja į vienerių metų bibliotekininkystės kursus Respublikinėje bibliotekoje, kuriuos baigusi lieka čia dirbti. 1951 metais perėjo dirbti į profsąjungų biblioteką, kurioje dirbo iki pensijos.

1958 metais išmoko spausdinti rašomąja mašinėle ir šis alinantis darbas tapo jos pašaukimo dalimi, savotiška vienuoline misija. Spausdino mažame kambarėlyje, langus uždengus storomis antklodėmis, o rašomąją mašinėlę pasidėjus ant pagalvės (kad nesigirdėtų spausdinimo). Taip naujai gimė Antano Maceinos, Juozo Girniaus, kitų lietuvių rašytojų, visuomenės veikėjų slapta į Lietuvą patenkantys pavieniai raštų egzemplioriai, Lietuvoje gyvenančių katalikų inteligentų, ypač kunigų, rašiniai. Taip sovietiniais metais Ada mašinėle perspausdino ir išplatino apie kelis šimtus įvairių autorių knygų.

Sekretoriavo, talkino rašant religines istorines knygas kun. Juozui Šalčiui, perrašinėjo, redagavo Vynmedžio Šakelės-Onos Galdikaitės iš užsienio kalbų verčiamus teologinius, dogminius bei asketinius veikalus (ypač minėtina Šv. Jėzaus Teresės Avilietės knyga „Gyvenimas, jos pačios aprašytas“). Parengė leidinius: „Marijos žemė. Stebuklingos Marijos šventovės Lietuvoje“, „Palaimintasis Mykolas Giedraitis“, „Arkivyskupas Mečislovas Reinys“, „Prelatas Mykolas Krupavičius“, „Profesorius Pranas Dovydaitis“, „Palaimintasis Jurgis Matulaitis – Lietuvos Krikšto jubiliejaus vainikas“ ir kitus.

1977 metais pradėjo leisti ir iki 1990 metų leido pogrindinį daugiausia jaunimui skirtą religinės minties žurnalą „Rūpintojėlis“. „Rūpintojėlis“ Adai buvo vienas brangiausių jos širdžiai darbų. Pirmoji Lietuvos pasipriešinimo okupantui banga buvo partizanų kova, antroji – pogrindinė spauda, kuri buvo taip pat nuožmiai persekiojama. Šios kovos pirmose gretose buvo ir bebaimė sesuo Ada.

Ne kartą tardyta KGB, tačiau ir sunkiausiais metais tikėjo Lietuvos laisve, kiekvieną savo gyvenimo dieną atkakliai dirbo šiam tikslui. Vieno tardymo metu kagėbistas jos paklausė, kodėl neatsisako pogrindžio spaudos dauginimo, net pagrasino areštu. Seselė Ada atsakė, kad „kaip žmogus ji negalinti nekvėpuoti oru, o kaip vienuolė ji stengiasi kiek įmanydama mažinti religinės spaudos stygių ir to nedaryti negali“.

Net po kratų, tardymo ji skubėdavo užsakyti šv. Mišių už savo tardytojus. Kai nusistebėdavau tokiu poelgiu, atsakydavo: „Reikia mums melstis už tuos niekadėjus, kad gal kaip nors jų sielos būtų išgelbėtos“. Tai irgi liudijo s. Ados neapsakomą stiprybę, sugebėjimą mylėti ir savo priešus.

Ši smulkutė vienuolė tais gūdžiais sovietinio ateizmo laikais džiaugsmu švytinčiomis akimis nuolatos kartodavo: „Jūs gyvensite nepriklausomoje Lietuvoje“. Tada tuo tikinčių maža buvo. Į Tėvynės laisvę ji ėjo atkakliai, kaip tikras karys, nė akimirkai nesusvyravusi. Tai mes matome iš Seselės įrašų jos dienoraštyje po KGB darytų kratų, tardymų: „Mokytojau, šiandien leidai man širdimi pajusti Tavo žodžių tiesą: kad ir kas ištiktų, be Tavo valios ir žinios mums nė plaukas nuo  galvos nenukris. Dėkoju Tau už meilę! Suteik, kad visada tai atminčiau“. (1980 10 14; krata) „Svarbiausia – būti ten, kur žmogaus siela geriau bręsta Amžinybei. Viešpatie, tik neleisk, kad būtų „fiktyvus“ mano gyvenimas, padaryk, kad nesimelsčiau vien tik lūpomis: Priimk, Viešpatie, visą mano laisvę..., bet širdimi ir visos savo būtybės atidavimu.“ (1980 10 20; Vilniaus saugumas)

„Nuo amžinosios mirties gelbėk mus Viešpatie! Iš Tavo Rankų priimu visa, ką Tavo Meilė man siunčia. Laisvę priimu tik kaip didesnę atsakomybę.“ (1980 11 05; Kauno saugumas)

„Tavo mylinti ranka, Viešpatie, pastatė mane ant plyno lauko. Nors čia ir nėra užuovėjos, bet daug toliau ir aiškiau matyti. Dėkoju Tau! Tiktai suteik ištvermės stovėt čia tol, kol Tu norėsi.“ (1980 11 29)

„Kai žvelgiu į prabėgusias dienas, matau, kad visada, kai buvo sunkiausia, Tu, Neregimasis Dieve, atėjai regimu pavidalu.“ (1980 12 29)

Visas Seselės gyvenimas buvo kupinas kilniausių troškimų ir planų, nepalaužiamo tikėjimo ir pasitikėjimo Dievo Apvaizda. Pažinojau šią kilnią didvyrio dvasios vienuolę apie 40 metų. Su kokiu džiaugsmu ji prisimindavo, kai būdama gal 13 metų mergaičiukė, tvirtai apsisprendė būti vienuole. Apsisprendimo motyvas buvo vienintelis – „Visą laiką noriu būti kartu su Jėzumi“.

Prieš porą savaičių aplankiau Seselę, o ji, ką tik pakilus iš sunkios ligos patalo, vėl kaip visada linksmutė jau turėjo naują planą – surengti vienuolyno steigėjos Vynmedžio Šakelės poezijos knygos „Irkis į gilumą“ pristatymą. Sako, renginį pradėsime  Motinos Steigėjos poezijos žodžiais, klausyk:

Gyvybės mano jauną rytą

Aš Vynmedin įskiepyta!

Radau gyvenimą čia kitą, –

Gyvybės Dievo atšvaitą:

Aš Vynmedyj jauna šakelė,-

Mane Jis mažą Saulėn kelia.

Paprašė nuvežti į Kardinolo Vincento Sladkevičiaus namus aptarti renginio datą. Nuvykę sutarėme, kad tai bus rugsėjo mėnesio 6 dieną. Seselė Ada prisiminė, kad tai sutaps su jos vienuoliškų įžadų 70-ties metų jubiliejumi ir 88 gimtadieniu. Grįžtant sako: „Gerasis Dieve, jau 70 metų kaip esu vienuolė, o nė kiek ne šventesnė“. Tada sakau, ar galima būti šventesnei nei tai 13 metų mergaičiukei, kuri turėjo tik vieną vienintelį troškimą – būti arčiau Dievo? Ji atsakė: „Tas troškimas nepasikeitė ir išlikau tokia pati“.

Nesulaukėme to gražaus jubiliejaus, mūsų Ada paskubėjo mus palikti ir sukvietė prie savo kapo duobės. Priguls amžinajam poilsiui šalia taip mylėtos savo pašaukimo sesės – vienuolyno steigėjos Vynmedžio Šakelės. Abi Vynmedin įskiepytos dvasios seserys kilo kartu link Saulės. Šiandien jau išsipildęs jų visu gyvenimu parašytas troškimas – „Visą laiką būti kartu su Jėzumi“.

Seselė Ada visada atsisveikinant su šypsena, nuoširdžiausiai įpareigojančiai ištardavo: „Telydi tave angelų pulkai“. Šiandien kitoks atsisveikinimas. Ji palieka mus tyloje, bet mes jaučiame, kad nuo šiandien tas lydinčių mus angelų būrelis pasipildė vienu nauju Angelu, kuris mus labai mylėjo ir mumis labai rūpinosi būdamas kartu čia, žemėje, ir kuris, neabejojame, labai rūpinasi ir būdamas kartu su Jėzumi.

Dieve duok, kad mūsų širdyse Ados paliktas ir įskiepytas gėris, gyvenimo pavyzdys tik artintų link to paties tikslo, kad mūsų likęs gyvenimas mūsų niekada neišskirtų.

Kalba, pasakyta prie kapo duobės

© 2009 „XXI amžius“