|
Gedulo ir vilties dienai
Prisiminimai iš Sibiro
Esu 1941-ųjų metų tremtinys. Kai išvežė, man buvo 17 metų, buvau Panevėžio vidurinės mokyklos abiturientas. Tėvą, dirbusį Panevėžio apygardos teisme prokuroro padėjėju, nuvežė į Rešiotų lagerį, čia jis po 10 mėnesių mirė. Mudu su motina atsidūrėme Altajaus krašte, tarp miškų. Gyvenimo pradžia buvo labai sunki: karas, badas. Kelerius metus dirbau miške, pabėgių fabrike. Kai įsidarbinau kontoroje, gyvenimas pasidarė lengvesnis.
Besimokydamas Panevėžyje svajojau studijuoti literatūrą, tapti rašytoju. Todėl kai tik gyvenimas tremtyje palengvėjo, ėmiau rašyti dienoraštį, prisiminimus, eilėraščius, apsakymus. Kartą pasiūliau keliems likimo draugus susiburti į literatūrinį būrelį ir išleisti literatūrinį žurnalą. Mano idėja draugams patiko ir 1944 metų balandžio 15 dieną išleidome žurnalą Tėvynės ilgesys. Tai buvo paprastas sąsiuvinis, į kurį ranka perrašėme savo kūrinėlius.
Žurnalą leidome 13 mėnesių, išėjo 7 sąsiuviniai. Paskui mūsų būrelį pradėjo lankyti ir jaunas vyrukas M. Ž. iš Radviliškio. Jam parodėme ir savo žurnalą. Paaiškėjo, kad jis buvo NKGB informatorius. Netrukus padarė kratą, rado sąsiuvinius ir mane areštavo, nuvežė į Barnaulo saugumo kalėjimą. Ten 4 mėnesius tardė, paskui Altajaus krašto teismas už antitarybinę agitaciją nuteisė 10 metų laisvės atėmimo.
Sunkus buvo gyvenimas lageryje. Už spygliuotų vielų prabėgo mano jaunystė. Po Stalino mirties kiek sutrumpino bausmės laiką, ir 1955 metais išėjau į laisvę, praleidęs lageryje 8 metus ir 8 mėnesius. Tada baigiau vidurinės mokyklos 10-tą klasę ir gavau brandos atestatą, bet į Lietuvą grįžti dar neturėjau teisės. Įstojau į Irkutsko universitetą neakivaizdiniu būdu studijuoti matematikos (nors kadaise svajojau studijuoti literatūrą).
Diplomą gavau 1962 metais ir grįžau į Lietuvą. Susitikau su savo vaikystės drauge, ir mes susituokėme. Žmonos dėka galėjau apsigyventi Kaune. Tik po kelerių metų pavyko gauti pedagogo darbą Kauno politechnikos institute.
1984 metais išėjau į pensiją, o po kelerių metų Lietuvoje prasidėjo Atgimimas. Mane reabilitavo! Pareikalavau, kad grąžintų viską, ką buvo konfiskavę per kratą 1946 metais. Grąžino ir visus 7 Tėvynės ilgesio sąsiuvinius. Pagaliau išsipildė ir mano svajonė: pavyko išleisti knygą Tėvynės ilgesys mano ir mano draugų jaunystės laikų kūdikį.
Apsakymas Statyboje parašytas 1944 metais, kai statėme barakus. Aprašiau vieną darbo dieną tiksliai, be jokių pagražinimų.
Aleksandras MIKUTAVIČIUS
Statyboje
(Ištrauka iš apsakymo)
Griša pasiėmė degtuką, priėjo prie dėdės Fiodoro, atsitūpė veidu pavėjui (vėjelis švelniai pūtė) ir brūkštelėjo dėžutėn kartą, antrą. Užsidegė iš trečio karto, bet bematant liepsną užpūtė vėjelis. Supykęs berniokas garsiai nusikeikė žodžiais, nuo kurių pirmą sykį juos išgirdusiam žmogui pereina šiurpas visu kūnu, ir jis mano ne taip išgirdęs, kaip jie buvo ištarti. Garsūs anglų jūrininkų keiksmai, šlykštūs rusiški keiksmai, kuriais keikiamas pats brangiausias žmogus motina, bet šis naujoviškas tarybinis rusiškas keiksmas, kuriuo keikiama Dievo Motina, neturi sau lygių.
Tarsi su šypsena dėdė Fiodoras pasakė:
Griška, Griška! Už ką tu Dievo Motiną keiki? Toks jaunas ir tokiais žodžiais keikiesi. Nebus gero žmogaus iš tavęs.
Gal aš vienas taip?
Kad ir ne vienas, ar gražu taip? Argi sąžinė negraužia tavęs, kai ištari tą keiksmą? Paminėsi mano žodžius: trenks tave kada nors perkūnas, vos taip nusikeikus.
Nebijau, netrenks.
Pienburni, dar atsikerti man, seniui. Palauk, užsidegsiu ir papasakosiu vieną atsitikimą, kurio liudininku kadaise buvau. Kas dar degtukų turi?
Degtukų neatsirado, ir Griška jau ruošėsi lipti žemyn jų atnešti, bet jį sulaikė Nazarovas, kurį laiką gelžgaliu daužęs į akmenuką, prie kurio buvo laikoma žibalinės lempos dagtis.
Stop! Matai, jau rūksta. Jis papūtė į rūkstančią dagtį, pasirodė kibirkštėlės. Senis prisidegė suktinę ir perdavė dagtį greta sėdinčiam Ivanui Ivanovičiui. Šis, užsidegęs pypkę, perdavė Sorokinui. Netrukus ėmė rūkti aštuonios suktinės ir viena pypkė, pasklido aitrus tabako kvapas.
Nerūkantis Andrejus nekantravo, laukdamas dėdės Fiodoro pasakojimo:
Dėde, pradėk.
Senis stipriai užsitraukė, kad net liepsnos iššoko suktinės gale, tada išėmė ją kairiąja ranka iš burnos, prinešė prie lūpų ir išpūstais iš plaučių dūmais užpūtė liepsną.
Dėdė Fiodoras pradėjo:
Prieš šešerius metus teko man mieste statyti mūrinį namą. Koks iš manęs mūrininkas, patys žinot, juk nuo mažų dienų neišeina iš rankų kirvis, bet tikrai stačiau mūrinį namą. Didelį, penkių aukštų. Sakė, apačioj bus parduotuvė, vaistinė, dar kažkas panašaus, kur durys be pertraukos varstomos. Po žemėm iškasė slėptuves, rūsius, dar kažką. O antrame, trečiame, ketvirtame ir penktame aukšte turėjo būti viešbutis, moderniškas viešbutis su veidrodžiais, radiju, telefonais, grindimis iš kažkokių siaurų lentučių, kaip jas ten vadina, ir užmiršau.
Parketas, pertraukė Andrejus.
Aha, aha, parketas. Senis vėl užsitraukė dūmą, užsikosėjo, nusispjovė. Linksma ten buvo dirbti, draugai. Darbininkų daug: ir vyrų, ir moterų, ir vaikėzų. Žinai, kaip buvo visur prieš karą. Dirbo ir rusų, ir ukrainiečių, ir baltarusių, ir totorių, ir vokiečių. Vienas net španas buvo. Taip ir sakydavo, kai mes paklausdavom: Aš španas.
Ispanas, pataisė Andrejus.
Tylėk, Andrejau, pasakė Vaniuška.
Bet mes, kur rusas, ukrainietis, baltarusis, žodžiu, pravoslavas, sakydavom, kad tai rusas, savas žmogus, o visus kitus žydais vadinome. Ir iš tiesų tas španas nesiskyrė nuo žydų: plaukai juodi, susisukę, veidas tamsus. Linksma buvo dirbti. Viršininkai žmonės neblogi. Inžinieriai nesikišdavo ne į savo reikalus, vaikščiodavo su užrašų knygutėmis ir plunksnomis, kurios pačios rašo.
Andrejui norėjosi pasakyti, kaip tos plunksnos vadinasi, bet susilaikė.
Nešiodavosi visokius gudrius instrumentus, kurių, jei man duotų į rankas, nežinočiau net kur dėti: kaip ta beždžionė akinių. Bet prie mūsų, sakau, ir neprieidavo. Mes turėjom savo dešimtininką, žmogų nejauną, patį iš darbininkų, kaip sakoma, vėtytą ir mėtytą, tai ir tvarka buvo. Rūkydavome ilgai: susėdame, būdavo, pavėsy, dešimtininkas kartu su mumis, kaip dabar Ivanas Fadejevičius, susisukam suktines ir traukiam dūmą. Tada tai jau visokios istorijos, viena už kitą įdomesnės. O atėjus sekmadieniui, rinkdavomės išgerti. Degtinė pigi trys trisdešimt, tai ir negailėdavom. Tada ir dainos, ir užkanda, neretai ir ligi peštynių prieidavo. Linksma buvo dirbti ir gyventi.
Senis atsiduso, stabtelėjo. Užtraukė tris sykius ir vėl tęsė:
Statėm prie gatvės, kuria važinėjo sunkvežimiai, autobusai, blizgantys, dailūs automobiliai. Per dienas ūžia, triūbija vieni storai, kiti plonai, treti tokiu drebančiu skardžiu garsu, per dienas triukšmas. Pėsčiųjų tai tūkstančiai praeidavo pro mūsų namą. Visko prisižiūrėdavom. Statyboje, kur tik galima, žmogų pavaduodavo mašinos. Sakysim, plytas ne žmonės nešioja laiptais viršun, o tokią mašiną pastatė. Sukasi ratai, šliaužia nenutrūkstančia grandine viršun brezentinė juosta. Apačioj moterys deda ant jos plytas, plytos ir plaukia kaip vandeny. Viršuj irgi stovi moterys, nuima plytas ir krauna į krūvas. Sakau, ko tik neišgalvoja žmonės. Praeis kiek laiko, gal ir skraidysim lyg paukščiai po orą: ne lėktuvais, o patys sparnus prisitaisę. Tai tik vieną mašiną kaip pavyzdį paminėjau, o jų daugybė buvo: ir žemę kasė, vandenį pumpavo, ir sunkius daiktus kilnojo. Linksma buvo, sakau.
Virš barako praskrido keli žvirbliai. Dėdė Fiodoras pakėlė akis, paskui pažiūrėjo į suktinę: trumpa beliko.
Dirbo su arkliu vienas vyras. Toks aukštas, juodais ūsais, panašus į tave, parodė į Sorokiną, tik jaunesnis, vardu Jaška, o pavarde..., palauk, kaipgi ta jo pavardė. Kad jį kur galas, atmintis visai nusilpo, niekaip nebeprisimenu, tik, rodos, iš P. raidės. Vyras sveikas, pasitikintis savimi, su niekuo nesiskaitantis. Tik jau keiksmininkas tai pirmos rūšies buvo. Kas žodis tai ir keiksmas. Moterys su juo ir šnekėti nenorėdavo. Ir blogiausia, kad pats mėgiamiausias keiksmas buvo štai šitas, kurį Griška pavartojo. Be keiksmų negalim, sutinku. Aš ir pats, netekęs kantrybės, nusikeikiu: tartum ir lengviau tam sykiui. Nors, kai pagalvoji, tai taip tik atrodo. Su arkliu dirbant dar sunkiau susivaldyti nesikeikus. O jis, sakė, trisdešimt metų botago neišleido iš rankų. Tačiau kam Dievo Motiną keikti? Ką Ji tau blogo padarė? Tokį jau bjaurų įprotį turėjo.
Dėdė Fiodoras užtraukė paskutinį sykį, numetė nuorūką ant lubų, užmynė koja. Pasilenkęs dar užspjovė ant jos.
Taigi, tęsė jis, neiškentęs kartą pasakiau jam: Jaška, liaukis keiktis. Nubaus tave kada nors Dievas. Buvo ten ir daugiau žmonių, ir iš jų akių pastebėjau, kad visi pritaria man. O Jaška ką? Nusikeikė tyčia ar netyčia ir sako juokdamasis: Dvidešimt metų, kaip išmokau taip keiktis, o kol kas nenubaudė. Nenubaus ir toliau. Ir vėl nusikeikė. Ką tu su juo? Nepataisomas žmogus. Keikėsi jis ir toliau, tad jau nebedrįsau vėl kada nors jį subarti, kaip pridera senesniam, nors labai norėjosi. Vežiojo Jaška mums žvyrą, smėlį, kalkes ir vis keikdavosi. Iš tiesų, kaip aš sužinojau, Dievas kol kas Jaškos nebuvo nubaudęs ir nuskriaudęs. Gyveno pasiturinčiai, turėjo savo namą, didelį daržą, karvę, teliuką, vištų. Augo trys vaikai, sveiki, gražūs. Vyresnioji duktė gerai mokėsi, mažieji dar nėjo į mokyklą. Dažnas nekeiksmininkas gyveno blogiau už Jašką, net pavydėjo jam.
Visi dailidės jau buvo baigę rūkyti. Ivanas Ivanovičius iškratė į siją pelenus iš juodos pypkės.
Mūsų mūras augo kaip ant mielių. Beliko išmūryt paskutinį penktą aukštą, ir sienos bus baigtos. Atėjo ir ruduo. Įvažiuoja, žiūriu, su vežimu žvyro iš gatvės Jaška. Arklys tempia iš paskutiniųjų, net kaklu linguodamas tartum višta, mat kelias klampus, ratai rėžiasi į žemę. Prie mūro vežimas ėmė ir įklimpo galutinai. Jaška ima mušti botagu arklį, keikdamas jį. Pliekia, kad net dryžiai lieka ant šonų, bet vežimas nė iš vietos. Jaška keikiasi vis garsiau, vis tuo baisiuoju keiksmu. Visi nustojo dirbę, žiūri į plakamą vargšą gyvulį ir pasibaisėję klausos Jaškos keiksmų. Net suklupo arklys. O Jaška susirado storą baslį, užsimojo juo ir iš visų plaučių subliovė tą keiksmažodį. Vos tik jis ištarė tuos šventvagiškus žodžius, didžiulis bėgio gabalas, kurį mašina kėlė į penkto aukšto balkoną, išsprūdo iš jos plieninių pirštų ir visu svoriu krito tiesiai Jaškai ant galvos. Keiksmininkas iš karto ir sukniubo prie savo nelaimingo arklio. Nuo Jaškos galvos tas bėgis su triukšmu krito žemėn, ir balos vanduo aptaškė visus mus. Visi, kas matė šią sceną, apstulbo. Kai kurie dar sušuko, kai parbloškė Jašką, o kiti neišleido nė garso. Visi kažką mąstė. Aš prisiminiau kadaise pasakytus jam žodžius. Kiti, kaip man paskui sakė, irgi juos prisiminė.
Senis nutilo. Pūtė lengvas vėjelis, švelnindamas vidurdienio kaitrą.
O Jaška? paklausė kiek patylėjęs Andrejus, matydamas, kad dėdė Fiodoras pats nebepapasakos, kaip viskas baigėsi. Iš karto krito negyvas?
Iš karto. Būtum tu matęs, iš kokio aukščio tas bėgis krito.
Visi tylėjo. Dėdė Fiodoras vėl išsitraukė tabako maišelį.
Ką, dar parūkysim?
Seniai sujudo suktis po antrą suktinę, mažesnę už pirmą. Ivanas Fadejevičius atsisakė. Niekas nepertraukė įsiviešpatavusios tylos. Tik dėdė Fiodoras dar pridūrė:
Matai, Griška.
Šis nieko neatsakė.
Rūkyti baigė. Brigadininkas užsimovė pirštines, paklausė:
Parūkėt, vyručiai?
Parūkėm, Ivanai Fadejevičiau.
Jis atsistojo:
Na, tai dar truputį pažaisim.
Iš lėto vienas po kito sukilo visi vyrai. Kol rūkė, saulutė nuriedėjo dangumi ilgą kelią, artinosi pietų laikas.
Saša ir Vania lipkit žemėn. Ridensim ant lubų gegnes. O po pietų jas statysim. Reikėtų šiandien baigti, pasakė Ivanas Fadejevičius.
Baigsim, atsakė seniai.
Užvirė darbas. Iš tolo buvo matyti, kaip ant barako lubų pasiskirstę į dvi grupes statybininkai traukė virvėmis gegnes, ir buvo girdėti šūkavimai:
O-op! O-op!
Vakare grįždami iš darbo išvargę medkirčiai džiaugėsi matydami, kad per šią dieną ant barako išsirikiavo visos gegnės. Viena buvo balta, nauja galima iškelti vainiką.
© 2009 XXI amžius
|