|
Demokratija ir vertybės
Giedrius Grabauskas-Karoblis
Paskutiniu metu daugiausia dėmesio Lietuvoje sulaukia kelios problemos Leo LT energetinės monopolijos klausimai, skandalinga aukštojo mokslo reforma bei dirbančiųjų teisių klausimai. Vėl atnaujinama pulkininko V. Pociūno žūties byla. Birželio 9-ąją Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį tęsti V. Pociūno žūties tyrimą ir atmetė Generalinės prokuratūros skundą. Tyrimą atnaujinti reikalavo ir kelios pilietinės organizacijos. O Konstitucinis teismas (KT) priėmė sprendimą dėl Darbo partijos atsakomybės. KT nutarime skelbiama, kad partija, kaip juridinis asmuo, gali būti teisiama, jei jos vadovai vykdė nusikaltimus, veikdami partijos vardu. Nuosprendis nepalankus Darbo partijai, nes ji gali būti uždrausta.
Didesnio atgarsio Lietuvoje nesukėlė prieš keletą savaičių, gegužės 22 dieną, Vilniuje, Pedagoginio universiteto patalpose atidarytas Rusų centras. Tai, kad atsiranda tautinių mažumų centrai, yra teigiamas ženklas. Bet šio centro steigėju yra fondas Ruskij mir. Centro atidaryme dalyvavo vieno iš artimiausių Stalino bendražygių, buvusio Sovietų sąjungos užsienio reikalų ministro Molotovo anūkas V. Nikonovas, kuris yra fondo Ruskij mir vadovas. (Kaip žinome, Molotovas buvo artimas Stalino bendražygis, vienas iš kelių žmonių, kuriais jis tikrai pasitikėjo, o jo anūkas V. Nikonovas yra vienas artimiausių V. Putino patarėjų. Jis yra ir fondo Politika vadovas.) Ruskij mir fondo įkurti centrai jau veika Latvijoje bei Estijoje. Gegužės pradžioje Estijos saugumo policijos atstovai pareiškė, kad šio centro vadovai palaiko ryšius su šalyje veikiančios slaptos ekstremistinės organizacijos Nočnoj dozor veikėjais ir vykdo šalies nacionaliniam saugumui grėsmingą veiklą.
Padėtis šalyje nevienareikšmė. Demokratinės permainos, nors sunkiai, su dideliais trukdžiais, bet skinasi kelią. Tačiau turime suvokti, kad vieni ar kiti geri įstatymai ar sprendimai bei kadrų kaita dar neužtikrina esminių permainų šalyje. Oligarchinę santvarką pažaboti nėra lengva, tam reikalinga kryptinga valstybės vadovų ir įtakingų teisėsaugos pareigūnų veikla, politikų ir pilietinių judėjimų pastangos. Kai kalbama apie esmines permainas, iškyla ir klausimas kaip jos vyks: revoliucijos ar evoliucijos keliu? Valstybės raida per paskutinius kelerius metus pasižymėjo dageliu prieštaringų įvykių. Kaip galime įvardyti visai neseną praeitį 2006-2008 metus, kai Lietuvą valdė G. Kirkilo vyriausybė? Socialdemokratų bei Valstiečių partijų lyderiai sudarė oficialiosios valdžios branduolį, tačiau iš tiesų pagrindinę įtaką šalies valdyme turėjo KGB generolo V. Jakunino įtakojamas valstybininkų klanas ir kelios oligarchų grupuotės. Tai skandalinga padėtis, nes kai kurie ministrai buvo tik antraplanės figūros, veikiančios pagal šešėlinių veikėjų nurodymus. Vyriausybės veiklą iš esmės kontroliavo pilkieji kardinolai premjero patarėjas A. Januška, finansų viceministras V. Miltienis, Ūkio ministerijos sekretorius A. Ignotas ir dar keli asmenys. Nuo jų driekėsi kitos gijos, vedančios link juos įtakojančių figūrų generolų V. Jakunino, R. Marcinkaus, oligarchų R. Stonio, A. Boso, A. Pašukevičiaus, Marketavičių klano, įtakingų kriminalinių baronų.
A. Kubiliaus vyriausybėje dirba nemažai ryžtingų, demokratines permainas remiančių ministrų ir jų pavaduotojų. Tačiau vyriausybės veiklai trukdo kai kurie skandalingi veikėjai. Ypač abejotina ministrų A. Čapliko, G. Steponavičius, G. Kazlausko veikla. Nerimą kelia ir plintančios technokratinio valdymo tendencijos. Jei toks valdymas vyrauja, įsigali aplaidus požiūris į piliečius, veši biurokratija. Dar 2003 metais apžvalgininkas V. Laučius teigė: Klasikiniu požiūriui, žmogų iš gyvūnų išskiria protas ir jo teikiama geba skirti gėrį nuo blogio, teisybę nuo neteisybės ir panašiai. Jei šie esminiai dalykai atmetami kaip subjektyvūs, perskyra tarp to, kas būdinga tik žmogui ir to, kas būdinga gyvuliui, paprasčiausiai išnyksta. Gyvuliškas gyvenimo būdas, kurį dar Aristotelis tapatino su mityba ir jausena, bei teigė jį esant būdinga tiek žmogui, tiek jaučiui, tampa kokybiškai reikšminga politinės tikrovės dalimi. Tada medžiaginiai klausimai ir jiems tarnaujanti valdymo vadyba tampa daug svarbesni už politinį autoritetą ir pilietiškumą. Filosofė Hana Arendt apie tokią tendenciją sakė, jog tai, ką mes tradiciškai vadiname valstybe ir vyriausybe, užleidžia vietą grynajam administravimui. Tokiu atveju valstybė grimzta į nuosmukį. Politinė veikla neturi virsti butaforija.
Vienas esminių yra ir privilegijų klausimas. Oficialių privilegijų vis labiau mažėja, bet yra išlikę daug neoficialių, bet egzistuojančių. Jei privilegijos bus ryžtingai šalinamos, bus labiau pasitikima valdžios pareigūnais ir politikais. Tad dabartinėje situacijoje esminis yra ne tik valdžios klausimas. Kur kas svarbesnis yra santvarkos klausimas. Iškyla daug abejonių dėl šalies konstitucijos straipsnio Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika. Jei oligarchų galia yra didžiulė, o piliečiai turi tik mažą įtaką šalies valdyme, tai tokia demokratija iš tiesų yra tik demokratijos imitacija. Žvelgiant į užsienio patirtį, regime, kad socialinės gerovės valstybės susikūrė ne iš karto, o nuėjo nemažą raidos kelią. Švedija, Suomija, Singapūras bei kitos šalys pirmiausia susidorojo su oligarchijos ir stambaus masto korupcijomis apraiškomis. Kartais pasigirsta ir revoliucinės nuotaikos. Revoliucijos yra kraštutinai procesai, todėl kyla klausimas, kas revoliuciją vykdo ir kas ją organizuoja? Istorijoje yra įvairių revoliucijų pavyzdžių, net tokių, po kurių kai kurios valstybės dar labiau nusmuko, ir pasireiškė anarchija bei žiaurios tironijos. Kitais atvejais revoliucijos padėjo pasiekti pažangą. Žinome, tragiškus pavyzdžius Rusijos istorijoje, kai po 1917 metų Vasario revoliucijos įvyko kita Spalio revoliucija, po kurios šalyje prasidėjo pilietinis karas, o po jo įsigalėjo žiauri bolševikų diktatūra. Žinome ir teigiamus pavyzdžius tai XVI amžius Olandijos revoliucija, XVII amžius Anglijos revoliucija, neseniai įvykusios revoliucijos Serbijoje ir Gruzijoje. Tačiau kartais vyksta ir esminės evoliucinės permainos, tai, kas įvardijama kaip moralinė revoliucija. Tokios permainos vyko Lenkijoje 2005-2008 metais, Pietų Korėjoje 1996-2002 metais bei kituose kraštuose Taivanyje, Urugvajuje ir kitur. Šiuose kraštuose vyko taikus perėjimas nuo oligarchijos, ribotos, fasadinės demokratijos link tikros demokratinės valstybės atkūrimo. Tikros demokratinės permainos įvyksta, kai pažabojama oligarchų klasė. Jei to padaryti nepavyksta, kalbėti apie esmines permainas neverta, nes vyksta tik kosmetinės permainos, kurios tikros pažangos neatneša. Žinoma, vykdant perėjimą nuo oligarchinės link demokratinės santvarkos, vyksta dramatiški procesai dalis oligarchų patenka į kalėjimus, dalis pabėga į užsienį, pasitaiko ir kitokių dramatiškų atvejų (savižudybių, mėginimų gadinti savo turtą ir pan.). Kaimyninėje Lenkijoje prezidento L. Kačynskio inicijuotos permainos pasižymi didelį atgarsį sukėlusiais įvykiais. Įtakingas oligarchas R. Krauzė, pralobęs aferų ir korupcinių ryšių dėka, išsigandęs atsakomybės ir jam gręsiančių ilgų kalėjimo metų, pabėgo iš šalies ir pasislėpė Kazachstane. Jo įmonės bankrutavo, dalis jų buvo konfiskuotos, žlugo ir jam priklausęs garsus krepšinio klubas. Buvo suimti ir nuteisti keli aferose dalyvavę R. Krauzės pavaldiniai. Tiriant korupciją, nusišovė į valstybės biudžeto grobstymą įsivėlusi, buvusi aplinkos apsaugos ministre, Barbara Blinda. Nuo pareigų buvo nušalintas septynerius mėnesius vidaus reikalų ministru dirbęs B. Kačmarekas. Vėliau jis buvo suimtas ir nuteistas už kyšininkavimą ir dalyvavimą finansinėje aferoje.
Žvelgiant į mūsų krašto padėtį, galima teigti, kad jei ir toliau veiks Leo LT, jei klestės Dujotekana, jei laisvėje vaikščios V. Uspaskich, A. Bosas ir kiti sunkiais nusikaltimais įtariami oligarchai, tai reikš, kad padėtis nesikeičia. Tačiau, jei bus kitaip jei bus pažabotos energetinės monopolijos, ir imtasi ruožtingų tyrimų oligarchų ir korumpuotų politikų atžvilgiu tai reikš, kad oligarchijos ledynmetis baigiasi.
Krikščionių lyderiai dažnai pasisakydavo už laisvės, lygybės, teisingumo idėjų įgyvendinimą. Pavyzdžiui, žymus teologas Karlas Bartas, rašytojas ir katalikų vienuolis Tomas Mertonas, rašytojas ir žymus jėzuitas Antonio De Mello savo knygose ir straipsniuose rėmė taikos bei socialinio teisingumo idėjas. 1991 metų gegužės 1 dieną popiežius Jonas Paulius II paskelbė encikliką Cantesimus Annus. Ši enciklika buvo skirta enciklikos Rerum Novarum pasirodymo šimtmečiui. Joje išdėstomi esminiai Katalikų Bažnyčios principai. Popiežius pasisakė už socialinio teisingumo įgyvendinimą. Jis ypač pabrėžė solidarizmo principo (įvairių visuomenės grupių artimo bendradarbiavimo) svarbą. Įvairios visuomenės grupės turi gerbti viena kitos teises ir siekti socialinio stabilumo. Jei socialinis stabilumas nėra pasiekiama ir vyrauja nelygybė, susiklosto pavojingos situacijos. Jos sukelia anarchiją, maištus ir revoliucijas. Taigi demokratija turi remtis tikromis vertybėmis laisve, teisingumu ir tiesa.
© 2009 XXI amžius
|