Saugokime lietuvių kalbą
Lietuva nedidelė valstybė tarp didelių. Gyventojų skaičiumi ji 50 kartų mažesnė už Rusiją, 12 kartų už Lenkiją, 20 kartų už Vokietiją. Istorijos kelyje Lietuvai teko patirti okupacijos, o kartu rusifikacijos, polonizacijos bei germanizacijos procesus, lietuvių kalbos ir lietuviško rašto draudimą. Išsivadavusi iš okupacijų ir tapusi nepriklausoma valstybe (1918 02 16), Lietuva labai rūpinosi savo kalba. Šiandien Lietuvoje be lietuvių, gyvena ir kitų tautybių žmonės, kurių daugumą sudaro rusiškai ir lenkiškai kalbantys gyventojai. Jų vardai ir pavardės rašomos valstybine lietuvių kalba. Lietuvoje visų tautybių pavadinimams rašyti naudojama lotyniška abėcėlė, pridedant būdingas nuo amžių lietuvių kalbai galūnes is, as, us ir kt. Šitaip rašomos visų tautybių pavardės. Mokslo veikaluose cituojant autorius naudojamasi ir originalia pavardžių rašyba.
Šiandien Lietuvoje gyvena kaimyninių valstybių tautinės mažumos, kurios naudojasi visomis Europos Sąjungos tautinių mažumų numatytomis teisėmis. Tad nesuprantamas Lenkijos vadovų noras valstybiniu mastu reikalauti, kad nepriklausomoje valstybėje Lietuvoje lenkų pavardės būtų rašomos lenkiškai, o ne pagal Lietuvoje priimtas pavardžių rašymo taisykles. Lietuva yra draugiška Lenkijai šalis, o be to, per amžių istoriją tiek Lenkijos, tiek Lietuvos gyventojai yra susimaišę. Netgi popiežius Jonas Paulius II Lietuvoje kreipdamasis į lenkų mažumos atstovus juos vadino litwiny polskiego pochodzenia (lenkų kilmės lietuviai), bet ne poliacy w Litwe (Lietuvos lenkai), tuo parodydamas, kad jie yra tikri Lietuvos piliečiai. Siekimą priversti lenkų pavardes Lietuvoje rašyti ne pagal lietuvių kalbos dėsningumus, o pagal lenkų, galima vertinti kaip kitos valstybės kišimąsi į lietuvių kalbos reikalus Lietuvoje (žr. Kauno diena 2009 05 12). Lietuva privalo atidžiai saugoti savo tautinę tapatybę ir nesileisti ardyti savo valstybinės kalbos dėsnių.
Prof. habil. dr. Romualdas BALTRUŠIS
Kaunas
© 2009 XXI amžius
|