Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Visuomenė

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Šv. Antano globojama parapija

Benjaminas ŽULYS

Šv. Antano Paduviečio parapijoje dirbantys kunigai: Antanas Milašius, Vidmantas Balčaitis, vyskupas Juozas Preikšas, klebonas Vytenis Vaškelis, Juozas Čepėnas, Juozas Indriūnas Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Šventasis Antanas Paduvietis

Birželio 13-ąją, nužydėjus sodams, ateina metas šv. Antano Paduviečio atlaidams. Mūsuose jie populiariai vadinami Antaninėmis. Šie atlaidai ateinantį sekmadienį bus švenčiami ir Kauno šv. Antano Paduviečio parapijos bažnyčioje Radvilėnų plente.

Bažnyčia iškilo per vasarą

Nežinia, ar Lietuvoje rasime dar vieną tokią didingą, puošnią mūrinę bažnyčią, kuri būtų pastatyta per stebėtinai trumpą laiką – vieną vasarą.  Jau iš tolo matyti bažnyčios sienoje įmūryta atminimo lenta, kurioje iškalti žodžiai liudijantys, kad „Ši bažnyčia šv. Antano pagalba pastatyta 1936 m. IV–X mėn. tikinčiųjų aukomis, žmonių ir arklių jėgomis, nes technikos nebuvo. Architektas Antanas Bistrickas, statė kan. Juozas Želvys“. 1933 metais šiam jaunam, darbščiam, pareigingam ir uoliam Kristaus vynuogyno darbininkui buvo pavesta Kaune, Ąžuolyne, įkurti šv. Antano parapiją ir pastatyti bažnyčią. Kaip teigia dabartinis parapijos klebonas kun. Vytenis Vaškelis, čia sužydėjo jauno kunigo organizaciniai sugebėjimai. Per trumpą laiką buvo suderintas projektas, dokumentacija, supirktos medžiagos, surasti statybininkai ir iškilo nauja bažnyčia.

Labai sunku buvo gauti lėšų bažnyčios statyboms, todėl parapijoje buvo organizuojamos rinkliavos. Nemažas būrys dorų, patikimų parapijiečių ėjo, rinko, dėkojo, meldėsi. Nėra abejonės, kad bažnyčią statyti ir visas negandas įveikti padėjo parapijos globėjas šv. Antanas Paduvietis.

Bažnyčios pamatai buvo pašventinti 1936 metų gegužės 10 dieną. Dokumentai su Kauno arkivyskupijos kurijos surašytu pamatų šventinimo aktu, lietuviškais parašais bei to meto nepriklausomos Lietuvos popieriniais ir metaliniais pinigais buvo įdėti į stiklinį vamzdį, kurį užlakavę įdėjo į varinę kapsulę ir įmūrijo bokšto pamatuose prie durų. 1937 metų gegužės 9 dieną bažnyčia buvo iškilmingai pašventinta. Šventinimo apeigose dalyvavo ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Šv. Antano skulptūrą bažnyčiai sukūrė skulptorius Juozas Zikaras. Vėliau buvo nupirktos šv. Jono Bosko (su dviem vaikeliais), Jėzaus Širdies ir šv. Teresėlės skulptūros, o šventoriuje pastatytas ąžuolinis kryžius. 1942 metų rugsėjo 20 dieną bažnyčia buvo konsekruota. Konsekravo arkivyskupas dr. Juozapas Skvireckas, šv. Mišias aukojo vyskupas Vincentas Brizgys.

Bažnyčios statytojas kan. J. Želvys sovietmečiu buvo ištremtas į Sibirą. Grįžęs uoliai tarnavo Dievui ir tėvynei. 1985 metų vasario 5 dieną, aprūpintas šv. Sakramentais, ramiai užgeso, palikdamas gražiausią paminklą – bažnyčią ir švento uolumo pavyzdį. Ilsisi Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriuje. Kaip sako kun. V. Vaškelis, bažnyčios statyba ir toliau vyksta – ji statoma žmonių širdyse.

Parapijoje – tūkstančiai viltingų širdžių

Tikroji bažnyčios statyba – tai gausus būrys parapijos tikinčiųjų, uoli bažnyčios tarnų, jų pagalbininkų veikla. Dabar Šv. Antano Paduviečio parapijoje gyvena apie 48000–49000 katalikų, iš jų praktikuojančių yra apie 25000. Galima pasidžiaugti, kad sekmadieniais šv. Mišiose dalyvauja apie 5000–6000 tikinčiųjų. Kiekvienas jų – tai viltingas buvimo su Dievu ženklas, Jo duotų įsakymų vykdymas.

Sekmadieniais bažnyčios šv. Mišiose gieda Sumos, Vaikų ir jaunimo bei Seserų vienuolių chorai ir bendruomenės „Gyvieji akmenys“ Dievo šlovinimo grupė. Šių choristų balsai skambėjo ir Kauno Santakoje, kai 1993 metais popiežius Jonas Paulius II laimino Lietuvą, ir Kryžių Kalne 1988 metais, minint Šventojo Tėvo penkerių metų apsilankymo Lietuvoje sukaktį. 1994 metais Sumos choras dalyvavo Pasaulio lietuvių dainų šventėje. Bažnyčios choristai giedojo Lietuvos II Eucharistinio kongreso metu, jų balsai skambėjo Kauno Arkikatedros bazilikos erdvėse, Jonavos, Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčiose.

Šiandien parapijoje veikia „Lietuvos Carito“ organizacijos padalinys. „Carito“ moterys rūpinasi vargšais, neįgaliaisiais. Nemažą būrį socialiai remtinų vaikų globoja pedagogės D. Gromnickienė ir A. Puidokienė. Seserys Teresė, Otilija, kitos katechetės ir pedagogė V. Lukoševičienė rūpinasi parapijiečių dvasiniu ugdymu, padeda pasiruošti Sakramentų priėmimui.  Parapijoje veikia įvairios maldos grupės – adoruotojų, Marijos Paslaptingosios Rožės būrelis, Gyvąjį rožančių kalbančiųjų ir charizminės pakraipos būreliai, Šventojo Rašto grupė, Motinų maldos grupelė, Marijos legiono maldos grupė, Rožinio grupė. Be to, parapijoje yra Švč. Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų paguodos vienuolyno antrieji namai, kuriuose gyvena Dieviškosios Jėzaus Širdies pranciškonių, Šventosios Šeimos vienuolijų atstovės.

Ypač didelis dėmesys Šv. Antano parapijoje skiriamas vaikams, jaunimui. Vienuolės juos moko tikėjimo, doros bei kitų svarbių katalikui dalykų, rengia vaikus Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimo Sakramentui. Šį kilnų darbą nuo 1965 metų atlieka sesuo Teresė. Nepamirštami ir suaugusieji – jiems padedama pasiruošti Pirmajai Komunijai, Krikšto, Sutvirtinimo, Santuokos sakramentams. Antai pernai Pirmąją Komuniją priėmė 231 parapijos katalikas, Sutvirtinimo Sakramentą – per šimtą tikinčiųjų, palaimintos 95-os santuokos. Vaikams, jaunuoliams, mergaitėms organizuojamos išvykos į žymias katalikiškas, istorines Lietuvos vietoves, rengiamos katalikiškos stovyklos. Birželio 13 dieną grupė Sutvirtinimo Sakramentą ir Pirmąją Komuniją priėmusių jaunuolių su šeimomis vyksta į Šiluvą. Kiti važiuos vėliau. Jie ketina Šiluvoje įstoti į Rožinio bendriją.

Sekmadieniais 11 val. bažnyčioje gieda Katalikų bendruomenės „Gyvieji akmenys“ Dievo šlovinimo grupė, o 10 val. – parapijos jaunimo choras. Maždaug prieš metus parapija atgavo anksčiau jai priklausiusius parapijos namus. Atgautame pastate ilgą laiką veikė socialiai problemiškų paauglių paskirstymo punktas. Pastatas buvo apleistas. Dabar parapijiečių lėšomis suremontuoto pastato salėje vyksta katalikiški, tautiniai renginiai, įvairūs suėjimai, kurie žmones suvienija, suburia darnai bei santarvei.

Klebonas kun. V. Vaškelis džiaugiasi gražiu bendravimu su parapijos teritorijoje esančiomis mokyklomis, kurių čia yra dešimt. Jose auklėtiniai mokomi tikybos pagrindų (etikos mokosi mažiau nei pusė). Tačiau kunigui nerimą kelia tai, kad tarp jaunimo esama ir itin nedrausmingų, turinčių polinkį  nusikalsti. Tokį reiškinį, pasak klebono, iš dalies skatina ir patys tėvai. Ne vienas jų palieka keturiolikmečius namuose vienui vienus  ir išvyksta uždarbiauti į užsienį. Be suaugusiųjų dėmesio likę „laisvame plote“ paaugliai prisigalvoja daug negerų dalykų.

Parapijos siela – tai minėtosios organizacijos ir, savaime suprantama, kunigai. Be klebono V. Vaškelio, čia darbuojasi vikaras kun. Vidmantas Balčaitis, jam uoliai talkina vyskupas emeritas Juozas Preikšas, altaristai kunigai Juozas Čepėnas, Juozas Indriūnas, Antanas Milašius. Beje, kun. V. Vaškelis be ir šiaip nemažo darbų krūvio turi dar vienas itin atsakingas pareigas. Jis – egzorcistas. Tokių Lietuvoje nedaug. Tai „nelengva, bet reikalinga… – sako jis. – Visko reikia, kas veda prie Dievo“.

Šventasis „Evangelijos daktaras“

Parapija pavadinta Šv. Antano Paduviečio vardu. Tai vienas populiariausių šventųjų, kurio pagalbos šaukiasi tūkstančiai žmonių. Jo gimimo vardas – Fernandas de Bulloes y Taveira. Šv. Antanas gimė 1195 metais Portugalijoje, Lisabonoje, kilmingoje Šventojo Kapo saugotųjų ir gynėjų šeimoje. Bręsdamas jis vis labiau bodėjosi jį supančios aukštuomenės pasauliu, grįstu galia, turtais ir išnaudojimu, jo širdyje vis labiau stiprėjo religiniai jausmai. Dar būdamas 16 metų F. B. Taveira įstojo į Augustijonų vienuolių ordiną. Kaip pasižymėjusiam ypatingais gabumais jam buvo suteikti teologijos ir kanonų teisės magistro laipsniai. 1219 metais tapo kunigu, o po metų – vienuoliu pranciškonu. Tais laikais Šiaurės Italijoje ir Prancūzijoje dalis dvasininkų pasitraukė iš Katalikų Bažnyčios ir ėmė skleisti melą prieš Bažnyčią, popiežių, tikėjimo tiesas. 1221 metais būsimasis šventasis nuvyko į šiuos kraštus ir išgarsėjo apologetiniais pamokslais prieš klaidatikius, ėmė steigti aukštąsias teologines mokyklas, kuriose pastoraciniam darbui buvo rengiami kunigai ir vienuoliai. Vien 1221–1224 metais jo rūpesčiu buvo įsteigta per 20 aukštųjų teologijos mokyklų. Tai buvo išties nepaprasto veiklumo vaisiai. Šv. Antano vardą F. B. Taveira pasirinko didžio abato, Vakarų vienuolinio gyvenimo tėvo, dėl meilės Kristui palikusio visus savo turtus, garbei. Popiežius Grigalius XII brolį Antaną laikė vienu didžiausių to meto teologų. Šv. Antanas Paduvietis daug rašė apie krikščioniškas vertybes, tikėjimą, moralę, Dievo meilę, vargšų globą, maldą ir nuolankumą, kovą su puikybe ir įvairiomis priklausomybėmis. Kovodamas su šiomis blogybėmis, jis pats buvo dorybės pavyzdžiu. Šv. Antanas dar svarbus ir kaip stebukladarys, kaip šventasis, kuriam užtariant pasveikstame, susitaikome, surandame laiko savo artimajam, įsimylime, atrandame dingusius daiktus.

Paskutinius dvejus savo gyvenimo metus šis šventasis buvo ypač atsidavęs Paduvos miestui: čia nuolat pamokslaudavo, klausė išpažinčių, globojo vargšus. Nors Antanas dar buvo jaunas, pamažu jį apleido jėgos. Išsekintas nuolatinių atgailų ir triūso būsimasis šventasis suvokė, kad artinasi mirtis. 1231 metų birželio 13 dieną šiauriniame Paduvos priemiestyje, Arceloje, dar būdamas šviesios sąmonės, priėmė Susitaikymo, Eucharistijos Sakramentus ir vakarėjant iškeliavo. Jam buvo tik 36-eri.

Šventojo kanonizavimo procedūra įvyko neįprastai greitai – tų pačių metų liepą, o 1232 m. gegužės 30-ąją popiežius Gregorijus IX Spoleto katedroje jį iškėlė į Altoriaus garbę. Šventasis Antanas nuo seno buvo pranciškonų garbinamas kaip Bažnyčios daktaras, o 1946 m. sausio 16 dieną popiežius Pijus XII suteikė jam „Evangelijos daktaro“ titulą.

© 2009 „XXI amžius“