2009 m. birželio 12 d.
Nr. 46
(1738)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Devintinių procesija

„Eina Dievas Atpirkėjas, eina Vadas ir Teisėjas... Eina Dievas maloniausias, eina Viešpats garbingiausias... Eina vargšų priglaudėjas ir kaltųjų užtarėjas. Eina paslaptis švenčiausia, eina Meilė prakilniausia... Prieš Dangaus Karalių klaupkime ant kelių“, – tai himno, skirto Eucharistijos garbei, paprasti, bet gilios prasmės žodžiai, kuriais nusakoma Devintinių procesijos prasmė: begalinis Jėzaus troškimas būti ne tik monstrancijos Ostijoje, bet ir būti savo tikinčiųjų širdyse, idant jie, stiprindamiesi gyvybės Duona, galėtų pasauliui kaskart iš naujo liudyti, jog visam gyvenimui įsipareigojo tikėjimo darbais mylėti Jį.

Vis dėlto jei šiais liberalizmo laikais daugelis tik deklaruoja, kad yra tikintieji, tačiau gan labai retai (Susitaikymo sakramento maudyklėje  nusityrinę) per Komuniją vienijasi su Eucharistijoje esančiu Emanueliu, tad uoliesiems krikščionims tenka dviguba energija – maldomis ir darbais – šlovinti Dievą ir už tuos asmenis, kurie tai daryti „neranda“ laiko.

Devintinės – tai devintos savaitės po Velykų ketvirtadienis. Tądien anksčiau būdavo švenčiama  Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė. Dabar ji keliama (tikinčiųjų patogumo dėlei taip daroma ir kituose kraštuose) į sekmadienį. Devintinių šventė - puiki proga tikintiesiems dalyvauti procesijoje (beje, Kauno gatvėmis jos pradžia numatoma sekmadienį, 9.30 val., nuo Įgulos bažnyčios – į Arkikatedrą Baziliką), kurioje išreikšime savo pasiryžimą drauge su eucharistiniu Kristumi eiti per visą šį laikinąjį gyvenimą, kol nukeliausime į Dievo Tėvo namus.

Devintinių procesija – tai tikinčiųjų tarpusavyje vienybės pajauta, kad, nepaisant tam tikrų mūsų pomėgių, požiūrių ir kitokių skirtumų, mus vienija dieviškoji Duona – Kristus. Kaip Jis ant kryžiaus buvo „perlaužtas“, bet nepalūžo, taip ir mes, kai kartais būsime laužomi kaip duona, (tai yra nepaisydami patiriamo nuovargio bei kitų sunkumų, susijusių su apaštalavimu) vis tiek aplinkiniams dalinsime Jo gerumo duonos riekes, tada nejučiomis tapsime Jo gyvybės šviesą spinduliuojančiomis monstrancijomis, kurios negali neapšviesti tų mūsų brolių ir seserų, kurie, dar kol kas delsdami įsitraukti į Devintinių eiseną, keliauja savų rūpesčių takais.

(...) „Eina Tas, kuris mus gina ir ramybę mums dalina. Eina mūs viltis tikroji ir gyvybė amžinoji“.  Tad, Jėzau, eisime drauge visur su Tavimi, nes pasak popiežiaus Jono Pauliaus II, Tu, būdamas duonos paplotėlyje, esi realesnis už visatą, Tavyje labiau buvimo pilna, Tavyje kur kas daugiau Žodžio – tai giesmė, užtvindanti jūras, (...) tai Dievas tremtyje“.  

   Kun. Vytenis Vaškelis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija