Pirmasis puslapis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Kodėl gruzinai nemėgsta savo prezidentų

Dokumentinio filmo „Kraujuojanti Gruzija“ režisierius Marijus Bagdonavičius Autoriaus nuotrauka

Marijus Bagdonavičius – vienas iš tų karo korespondentų, kurie savo akimis regėjo Rusijos – Gruzijos konfliktą ir viską užfiksavo filmavimo kamera. Iš praėjusių metų rugpjūčio karo jis namo parsivežė daug unikalios vaizdinės medžiagos. Šiandien Lietuvoje rodomas jo dokumentinis filmas „Kraujuojanti Gruzija“. Filmo trukmė – 25 minutės. Tačiau į juostą ne viskas buvo sudėta. Filmo kūrėjas rodo ne viską, ką norėjo parodyti. Jam sutrukdė politinė ir  karinės cenzūra. „XXI amžiaus“ korespondentas Gintaras VISOCKAS su režisieriumi M. Bagdonavičiumi kalbėjosi apie tai, kas ir kodėl nebuvo sudėta į dokumentinį filmą. Režisierius prisipažįsta, jog rengdamas filmą apie nukentėjusią Gruziją, jis susidūrė ir su kai kuriomis moralinėmis normomis.

Kas jus paskatino praėjusių metų rugpjūtį vykti į Gruziją? Kodėl skridote į Tbilisį? Ar kvietė, ar pats nusprendėte, kad privalote važiuoti į Kaukazą, bent jau kaip žurnalistas, palaikyti gruzinų?

Į Kaukazą belstis paskatino karas. Mes šių įvykių kažkodėl vis dar neįvardiname tikraisiais vardais. Ten buvo pats tikriausias karas, o ne kažkoks karinis konfliktas ar ginkluotas nesusipratimas. Karas tarp dviejų valstybių, iš kurių – viena didelė ir galinga, o kita – maža ir akivaizdžiai silpnesnė. Nors kiti tam parenka švelnesnius apibūdinimus, bet, mano supratimu, pats tiksliausias apibūdinimas yra žodis „karas“. Tačiau man priekaištaujama, kad esą tokių trumpų karinių konfliktų negalima vadinti karu. Manęs klausia, koks čia karas, jei tetruko vos keletą dienų. Tokiems oponentams pateikiu vadinamojo šešių dienų karo tarp arabų pasaulio ir Izraelio pavyzdį? Minėtas karas nubrėžė visai naujas geopolitines sienas, pakeitė jėgų pusiausvyrą. Taigi, vos šešetą dienų trukęs karas turėjo labai rimtas tarptautines pasekmes. Karas matuojamas ne dienomis, ne žuvusiųjų skaičiumi, čia reikalingi visai kiti matuokliai. Beje, aukų buvo labai daug. Jas mačiau savo akimis. Į vieną centrinę ligoninę per parą atveždavo apie 800 sužeistųjų. Tai daug ar mažai? Turint omenyje aukas, kurios buvo gabenamos į regionines, lokalines ligonines arba dingo be žinios, skaičius dar padidėtų. Tarptautiniu požiūriu šis karas buvo labai svarbus. Gruzija vos neprarado savo nepriklausomybės. Ir uždraustų bombų mėtymo buvo užtektinai. Rusija tikrai naudojo draudžiamas bombas, raketas, minas. Ir kasetines, ir fosforines, ir vadinamąsias „Točka U“, kurias draudžia padori tarptautinė bendruomenė.

Tačiau pasakodamas apie Gruzijoje tąsyk patirtus įspūdžius, nuotaikas, baisumus aš dažnai net nežinau, nuo ko pradėti? Nuo karo žiaurumų, žvėriškumų ar nuo propagandinio karo per žiniasklaidą, kuris buvo ne mažiau nuožmus nei ginklų karas. Man net atrodo, kad abi pusės į propagandinį karą metė žymiai daugiau jėgų, lėšų, resursų, nei į ginklų...

Taigi kokios šio karo ištakos? Gruzija šiuo atveju – visiškai teisi?..

Na taip sakyti tikriausiai negalima. Tie, kas matė mano „Kraujuojančią Gruziją“, tikriausiai susidarė bent jau bendrąjį vaizdą, kas yra kaltas dėl pralieto kraujo. Žinoma, kalta Rusija. Bet ir Gruzija padarė klaidų. Grįžęs iš Gruzijos aš turėjau labai daug problemų. Gruzinai pirmieji iššovė. Kai aš beveik priartėjau prie šios tiesos ir ėmiau garsiai sakyti apie tai, ką mačiau, patyriau ir sužinojau, – atsidūriau sudėtingoje padėtyje. Šiuos savo teiginius privalau kuo išsamiau paaiškinti, kad nebūčiau neteisingai suprastas. Agresoriumi aš laikau Rusiją. Dešimt metų iš eilės Kremlius provokavo oficialųjį Tbilisį duoti atkirtį ir įsivelti į karinį konfliktą. Rusija prie Gruzijos sienos kasmet vasaros pabaigoje rengia didžiuosius karinius manevrus, kurių metu moko, imituoja, kaip užpulti Gruziją, treniruojasi, kaip ją okupuoti. Per tuos kelerius mėnesius, kol vykdavo pratybos, visa Gruzija būdavo įsitempusi. Gruzinai niekada nežinodavo, kaip būtent šį kartą pasielgs karinė Rusijos mašina. Taigi gruzinų nervai vieną dieną neišlaikė. Juolab, kad tokių Rusijos karinių pratybų metu abchazai tapdavo labai įžūlūs ir dar labiau provokuodavo gruzinus.

Vadinasi, vis dėlto pirmoji kovinius veiksmus pradėjo Rusija? Vaizdžiai tariant, Rusija šį karinį konfliktą pradėjo prieš dešimt metų, o gruzinai šaudyti pradėjo žymiai vėliau, tik praėjusių metų rugpjūtį? Kitaip tariant, gruzinai ginklo pagalba gintis ėmė žymiai vėliau nei puolė Rusija?

Gruzija yra labai svarbus regionas Rusijai. Omenyje turiu ne tiek dujas ir naftą, kiek vamzdžius, kuriais per Gruzijos teritoriją keliauja dujos ir nafta. Čia susipynė strateginiai Irano, Turkijos, Gruzijos, Rusijos, Ukrainos interesai. Pačioje Gruzijoje naftos nėra. Bet Gruzijoje kryžiuojasi ir naftos vamzdynai. Nepamirškime, kad Juodojoje jūroje nėra labai daug patogių uostų naftos tanklaiviams. Vienas žymiausių uostų – Potis, kuris priklauso Gruzijai. O Omčenčyras – dar iki galo jų neišnaudotas Gruzijos uostas. Į jį Rusijuos grobuoniškas žvilgsnis šiandien ir nukreiptas. Šalia Omčenčyro – abchazų regionas ir Kodorio kalnai. Štai kodėl rusai nori į savo rankas perimti Abchaziją. Šiame regione Rusija planuoja turėti uostą, į kurį galėtų įplaukti jiems pelną nešantys naftos tanklaiviai. Gruzinų uostai Batumis ir Suchumis yra nepritaikyti naftos transportavimui. O Omčenčyre toks transportavimas – įmanomas. Ir labai perspektyvus. Rusiškasis Novorosijskas – perkrautas. O iš ukrainietiško Sevastopolio rusų laivams vis tiek kada nors teks pasitraukti. Todėl rusai šiandien karštligiškai ieško uosto Juodojoje jūroje, kur galėtų pasilikti „na veki“. Jų žvilgsnis nukrypo į gruzinišką Omčenčyrą.

Neseniai perskaičiau vieno užsienio žurnalisto pokalbių su Gruzijos prezidentu Michailu Saakašviliu knygą „Kalbu Jums apie laisvę“. Paliko labai gilų įspūdį. Joje galima rasti daug atsakymų į rusiškos propagandos išpuolius, demaskuojama Rusijos dezinformacija.

Rugpjūčio karas – tipiškas, kaukazietiškas. Karas prasidėjo, bet nė viena pusė jam nebuvo deramai pasiruošusi. Kilo susišaudymas, kuris peraugo į rimtą karinį konfliktą. Dėl, rodos, nesvarbaus susišaudymo abi pusės įsivėlė į rimtą karą. (Išduosiu vieną „paslaptį“. Kai prasidėjo kariniai veiksmai, Gruzijos karo ministras buvo išvykęs į Ispaniją. Jei Gruzija būtų planavusi kariauti su Rusija, oficialusis Tbilisis tai būtų padaręs ne rugpjūtį, o lapkričio mėnesį, kai perėjos uždaromos dėl sniego gausos. Štai tada rusai keliais negalėtų į Gruziją permesti nei tankų, nei šarvuočių, nei pėstininkų, tik lėktuvus.)

Manau, kad vadinamasis osetinų OMON’as sudarytas daugiausiai iš kriminalinių elementų, užsiimančių degtinės, cigarečių kontrabanda. Osetinų karinis būrys, susidedantis iš maždaug 500 kovotojų, metų metais terorizuodavo gruzinus, ir Tbilisiui buvo atsibodęs iki gyvo kaulo. 2008-ųjų rugpjūtį osetinų OMON’as per daug giliai įsiveržė į gruzinų kontroliuojamą teritoriją, ir neapsikentę gruzinai jiems rimtai prispaudė uodegą. Osetinai traukėsi ir šaukėsi rusų pagalbos, o gruzinai juos persekiojo iki pat Cchinvalio. Kai osetinai per daug įsiveržė, tai gruzinai, apsvaigę nuo pergalės, per daug osetinus prispaudė. Rusai osetinus skatino priešintis, o oficialusis Tbilisis nutarė visiems laikams sutvarkyti osetinų OMON’ą. Žodžiu, nė viena iš konfliktuojančių pusių laiku nesustojo.

Dar vienas rimtas klausimas. Ar rusai būtų leidę gruzinams susprogdinti Kodorio tarpeklį? Rusija puikiai suprato, kad tai – strategiškai svarbus kelias, leidžiantis pulti Gruziją nenaudojant lėktuvų. Šalia tunelio rusai greičiausiai jau seniai įsirengę stiprią karinę bazę, kuri bet kokiu atveju būtų sužlugdžiusi bet kokį gruzinų planą susprogdinti Kodorio perėją. Tai patvirtina ir žurnalistų pasakojimai – jiems nebuvo leista nė žingsnio nukrypti nuo kelio netoli Kodorio. Šį draudimą asmeniškai patyriau ir aš. Žodžiu, netoli Kodorio, miškuose rusai kažką slėpė.

Kad Gruzija buvo nepasiruošusi kariniams veiksmams, byloja ir tas faktas, kad tuo metu geriausiai paruošti gruzinų kariai, kurie rimtai galėjo duoti rusams į kaulus, buvo dislokuoti Irake. Svarbi ir dar viena detalė. Kai rusai puolė Gorį, jie apiplėšė ir ten buvusių Gruzijos specialiųjų pajėgų bazę, nes ji buvo tuščia. Specialiųjų pajėgų kariai tuo metu atliko misiją Irake.

Taigi dabar aišku, kodėl Rusijos kariuomenė taip ilgai užsibuvo Goryje. Ji išsivežė visą sunkiąją ginkluotę, buvusią toje bazėje. Kai gruzinų kariai grįžo iš Irako, tai grįžo tik su lengvaisiais šaunamaisiais ginklais. Jų bazė buvo jau apiplėšta, taigi sunkiosios ginkluotės jie neturėjo. Kaip rusai grobia Gorį, užfiksuota stebėjimo kamerose. Rusai jas pamiršo išjungti.

Nuo kada Rusija rengia garsiuosius manevrus šalia Gruzijos?

Nuo 2003-iųjų kasmet rengiami kariniai manevrai „Kavkaz“, kuriuose dalyvauja apie 25 tūkst. rusų karių. Užtektinai didelis skaičius, kad Gruzija visąlaik būtų įsitempusi.

Užsiminėte apie rusų panaudotas draudžiamas bombas ir minas? Tai buvo pavieniai ar masiniai atvejai?

Rusai bombardavo labai ilgai ir masiškai. Bet tuo pačiu – ir itin netaikliai. Iš bombų bei raketų, kurios būdavo numetamos, nesprogdavo apie 20 – 30 procentų. Oficialiomis žiniomis, sprogdavo tik kas 4 ar 5 rusų paleista bomba, raketa. Beje, kai kurios raketos kaštuoja milijonus dolerių. Taigi kaip ir anksčiau, taip ir dabar Rusijos ginkluotosiose pajėgose – didelė netvarka. Rusai šiame kare nepasižymėjo. Greičiau – apsijuokė. Jie gruzinus bandė įveikti ne kokybe, bet kiekybe. Jie naudojo ne tik draudžiamus sprogmenis, bet supykę dėl įžeistų ambicijų sugriovė garsiuosius Gruzijos kurortus, padegė Gruzijos miškus.

Vis dėlto kodėl važiavote į Gruziją? Juk ten buvo pavojinga, be to, neturėjote finansinių rėmėjų. Tiesiog dirbote savo malonumui?

Aš myliu Gruziją. Man patinka ši šalis. Todėl ir važiavau. Nei apie honorarus, nei apie garbę negalvojau. Karo išvakarėse man paskambino pažįstami ir perspėjo, kad Gruzijoje įtampa milžiniška ir įmanomi patys netikėčiausi nutikimai, net ir karinis konfliktas. Taigi aš atsidūriau Gruzijoje savo valia ir netrukus įsitikinau, kad informacinis karas tarp Maskvos ir Tbilisio – itin nuožmus. Ir rusų, ir gruzinų žurnalistai dirbo labai rimtai, įrodinėdami pasauliui savo tiesas. Cenzūros būta iš abiejų pusių. Sakyčiau šitaip – iš gruzinų pusės cenzūros būta net daugiau. Gruzinų kariškių be leidimo neprakalbinsi, nenufilmuosi, nepapirksi. Jei paprašai interviu, tave nukreipia pas atstovą spaudai, kuris išpyškina iš anksto mintinai išmoktą „maldelę“. Daugiau – nė žodžio. Tas pats – ir rusų pusėje. Tačiau dar sykį priminsiu, kad Rusijos ginkluotosiose pajėgose – daug netvarkos. Duok eiliniam kareiviui ar leitenantui 10 dolerių, – leis ir filmuoti, ir žinių suteiks. Duok 50 dolerių, degtinės, cigarečių, – dar ir iki reikiamos vietos paveš. Svarbiausia – nepermokėti. Pavyzdžiui, lenkų žurnalistai, norėdami parengti ypatingai sensacingą reportažą, rusų kareiviams davė 500 dolerių, ir juos už tai... areštavo. Areštavo, nes palaikė žvalgais, apsimetusiais žurnalistais. Žodžiu, man buvo labai sunku parengti įdomų filmą. Vieni neleidžia filmuoti, kiti prašo, kad nefilmuočiau.

Kodėl gruzinai nemėgsta Michailo Saakašvilio? Ar tikrai nemėgsta? Gal tai – tik Rusijos propaganda, gal tai – tik Rusijos intrigos?

Tokia jau ta gruzinų, ir ne tik gruzinų – visų kaukaziečių, natūra. Atkreipkite dėmesį. Jiems nepatiko nė vienas jų prezidentas. Nepatiko Zviadas Gamsachurdija. Zviadą jie patys persekiojo, šaudė, gaudė. Nemėgo ir Ševardnadzės. Nemėgsta ir Saakašvilio. Gruzija kaip ir Kaukazas susiskaldęs į klanus, kurie nepripažįsta kitų viršenybės. Prisiminkime posakį: „kiekvienas gruzinas – pats sau prezidentas“. Štai iš kur kyla ta priešprieša. Gruzinas negali pakęsti, kai jam nurodinėja kitas gruzinas. Bet, žinoma, tą neapykantą Saakašviliui kursto ir Rusijos slaptosios tarnybos. Juk Saakašvilis – didžiausias Rusijos priešas. Bent jau taip byloja Rusijoje atliktos apklausos.

Labai keblu kalbėti apie vidinius gruzinų nesutarimus, bet Rusija, siekdama savo tikslų, meluoja net nemirktelėdama. Rusijai nereikalingi jokie įrodymai. Štai Rusija praneša, esą tame konflikte dalyvavo ir samdiniai iš Ukrainos. Kokius įrodymus pateikė? Ogi nufilmavo sulankstytą skardinę nuo ukrainietiško alaus. Štai šio fakto Rusijos propagandinei mašinai užtenka, kad pasakytų: Gruzijos pusėje prieš Rusiją kariavo ir Ukrainos bei Baltijos šalių samdiniai. Vakarų žurnalistai žymiai rimčiau žiūri į tiesos – melo reikalus. Jie kiekvienu atveju ieško trijų nepriklausomų šaltinių. Jei randa nesprogusią draudžiamą bombą, ilgai aiškinasi, ar ją tikrai paleido Rusijos kariškiai, ar ją tiesiog „pakišo“ gruzinų kariai, norėdami apjuodinti Rusiją. Štai toks vakariečių padorumas trukdė jiems atremti Rusijos propagandos melą ir dezinformaciją. Žodžiu, tame informaciniame kare gruzinai ir rusai buvo atsidūrę nelygiose pozicijose. Rusai kalte kalė savo „tiesas“.

Ar tiesa, kad tarp gruzinų ir abchazų bei osetinų tvyro mirtina neapykanta?

Teko lankytis keliose pabėgėlių stovyklose, ir ten radau daug osetinų. Didžiąją dalį jų sudarė osetinų tautybės pabėgėliai. Jie nebėgo į Rusiją, jie pasirinko Gruziją. Gruziją pasirinko todėl, kad šią šalį laiko savo tėvyne, kad gruzinus laiko, vaizdžiai tariant, mažesne blogybe, nei rusus.

Norint Gruziją galima suskaldyti į septynetą gabalų. O kai kurias teritorijas – dar į dvi ar tris teritorijas, nes Gruzijoje esama vietų, kur daugumą sudaro ne tik osetinai, abchazai, bet ir armėnai ar azerbaidžaniečiai. Bet toks skaldymas – dirbtinas. Lietuvą irgi galima suskaldyti į Žemaitiją, Suvalkiją, Dzūkiją. Ir mes galėtume pareikšti: žemaičiai kyla į kovą prieš aukštaičių ar dzūkų savivalę ir kausis už savo nepriklausomybę iki paskutinio kraujo lašo. Nesąmonė? Žinoma, kad nesąmonė. Taip yra ir Gruzijoje. Nei osetinai, nei abchazai nenori atsiskirti nuo Gruzijos. Čia akivaizdžiausios Rusijos intrigos.

Ar Vakarai užtektinai parėmė Gruziją? Filmas „Kraujuojanti Gruzija“ turi didelį pasisekimą Vakaruose?

Vakarai visiškai neparėmė Gruzijos. Vakarai Gruziją paliko likimo valioje. Net tada, kai rusų tankai stovėjo vos 20 km nuo Tbilisio, Vakarai nedrįso garsiai pasakyti, jog vyksta Gruzijos okupacija, Vakarai net nedrįso pasakyti Kremliui – liaukitės! Beje, tomis akimirkomis Kremliui buvo nusispjauti į Vakarų priekaištus. Bet Vakarai neišdrįso net papriekaištauti. Gruzijos nepriklausomybę išgelbėjo tik gruzinų pasiryžimas kautis dėl kiekvienos sostinės gatvės. Rusija pabijojo antrojo Grozno. Nes užimti milijoninį miestą – ne taip paprasta.

O į klausimą, kodėl toks vakariečių susidomėjimas mano filmu, atsakysiu šitaip: vakariečiai – mandagūs žmonės ir tiesiai į akis nesako, kad jiems svarbiau Rusija, o ne Gruzija.

Dėkoju už pokalbį.

© 2009 „XXI amžius“