|
Kai darbai skiriasi nuo žodžių...
Ispanija žino apie Lietuvą. Tai Sabonio, Marčiulionio kraštas. Bet apie lietuvius tremtinius, apie jų didžiules aukas, apie 50 metų besitęsusią lietuvių kovą už nepriklausomybę ispanai nežino nieko. Ispanų (ar kitų tautų atstovų) žinios apie lietuvius tikrai neatsiranda dėl politikų sukurto ar galutinai sužlugdyto Lietuvos įvaizdžio pasaulyje (tik dešimtys milijonų litų išleista).
Kaipgi ispanai gali sužinoti daugiau apie Lietuvą, jeigu pačioje Lietuvoje, prieš pat birželio 14-ąją per LTV rodytą mokinių konkurse, mokiniai lietuviai neatsakė į paprastą klausimą: Kas buvo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos redaktorius? Jie gerai žinojo įvairias chemines medžiagas, automobilių markes, sportininkus, mokslininkus ir pan., bet svarbiausiojo pogrindžio leidinio, net 17 metų ėjusio sovietinės okupacijos metais, redaktoriaus pavardės nepasakė. Net konkurso vedančioji tepasakė, kad tai buvo Sigitas Tamkevičius, nepaminėdama, kad jis tada buvo kunigas, o dabar arkivyskupas.
Kaipgi ispanai gali žinoti apie, jei per baisiųjų trėmimų minėjimą Seime kalbėję du asmenys nebuvo su jais kaip nors susiję, arba (trečiasis) susijęs tik tiek, kad grįžęs iš tremties (kur pateko dėl tremiamų tėvų) įstojo į kompartiją, berods net dirbo agentu, užtat ir padarė puikiausią karjerą tapo profesoriumi. Taigi, jiems buvo visos galimybės tapti specialistais, ko negalėdavo daryti tūkstančiai kitų tremtinių vaikų. (Dėl trėmimo dėmės biografijoje mandatinė komisija net nepriimdavo į Kauno medicinos institutą.) Iškilmingame tremčių paminėjimo posėdyje nebuvo leista kalbėti ne tik jokiam tremtiniui, juo labiau Laisvės kovotojui jie nebuvo net pakviesti į Seimo posėdžių salę, o kai kuriems tik telefonu paskutinę minutę buvo paskambinta. Štai kaip lietuvius patriotus myli naujoji valdžia
Kaipgi ispanai gali sužinoti apie mūsų vargus ir kančias, jeigu per 20 metų Lukiškių aikštėje nepastatytas joks paminklas kovotojams už laisvę ir nepriklausomybę?! Prie Aukų paminklo birželio 14-ąją apie tai su apgailestavimu kalbėjęs mons. Alfonsas Svarinskas ne veltui pasakė: Lietuva dar nėra laisva. (Matyt, už šitokias mintis šiam garbingam dvasininkui vis dažniau trukdoma tarti žodį.) Išties, kai kolaborantai lengviau pasiekia valdžios karjerą, kai jie apdovanojami ir ordinais, ir tarnybomis, o Laisvės kovotojai neįvertinami ir netgi žeminami, sunku kalbėti apie kažkokį Laisvės iškovojimą. Kur mūsų filmai apie Laisvės kovotojus mons. A. Svarinską, arkivyskupą S. Tamkevičių, ilgiausiai pasaulyje kalintą, bet okupacinei valdžiai nenusilenkusį B. Gajauską, L. Simutį, ses. N. Sadūnaitę?.. Greičiau užsienio režisieriai sukurs filmus apie šiuos Laisvės kovotojus nei Lietuvos. Net ir sovietmečiu režisieriai, KGB paliepus, kūrė filmus apie sovietmečio herojus, bet nepriklausomos Lietuvos kino menininkams tai uždrausta tema.
Kas atsakys už okupacijos, prasidėjusios prieš 69 metus ir besitęsusios beveik 50 metų, pasekmes?! Kas atlygins už daugelio žmonių sutryptą gyvenimą? Kaltų nėra. Pusantro stribo nubausta už tautos genocidą, už deportacijas, ir tai tik lygtinai. Lyg ir mažoka. Juk šitiek buvo sunaikinta tautos
. Amžinas virkavimas dėl nesugrąžintos kompensacijos už patirtas tautos kančias, už okupacijos žalą tik apsimetimas, tik veidmainystė? Nors gal ir šie milijardai už tautiečių patirtas kančias jau iš anksto numatyti mafijozams ir milijonieriams, kaip tai daroma su Europos Sąjungos finansine parama?.. Daugybė atvejų rodo Lietuvoje teisingumo nepadaugėjo net ir vadinamiesiems dešiniesiems atėjus į valdžią. Padaugėjo tik mokesčių, ir jie diena iš dienos tik didėja. O ir minėtos žalos reikalavimas jau dingo iš šių politikų leksikono užsienio reikalų ministras net pamiršta tai priminti susitikęs su mus okupavusios valstybės ministru. Politikai nebent tik kokioje nors savo surengtoje konferencijoje teoriškai padūsauja apie reikalavimą finansiškai kompensuoti okupacijos padarytą žalą ir šitaip laikinai apramina tautiečius. Tačiau net patys tose konferencijoje nedalyvauja, išskyrus iniciatyvos iniciatorius ir porą kalbėtojų.
Mūsų tautiečiai ir toliau emigruoja, palikdami nepriklausomybę iškovojusią šalį. Emigruoja ne tik dėl pablogėjusių ekonominių sąlygų, kartais padarančių iš žmogaus naujųjų laikų baudžiauninką, bet ir dėl ekskomunistų, įsitvirtinusių valdžioje, neteisingumo bei akivaizdaus nesiskaitymo su žmogumi. Kovotojai, netekę laisvės ar patyrę persekiojimus ir užsidirbę tik minimalias pensijas, diskriminuojami visus nepriklausomybės metus, nepaisant kai kurių politikų skambių patriotinių kalbų. Sukrečia faktas, kai dukart lageryje kalėjęs P. P., gaudamas tik 400 litų pensiją, beveik badauja. Valdžiai šitai visai nerūpi. Nerūpi tai ir kitiems. Tik vienas monsinjoras A. Svarinskas, jau pasiekęs 85 metų amžių, suplūkęs vaikščioja po ministerijas, siekdamas kaip nors išrūpinti pensiją buvusiam Laisvės kovotojui.
Taip, kasmet minima Gedulo ir vilties diena, tų pačių tremtinių ar politinių kalinių, jau pasiligojusių, pastangomis ir lėšomis vis dar statomi paminklai tremtiniams ar partizanams (kai į darbus įsikiša valdiškos instancijos, iškyla neatitinkantys tos dvasios paminklai, iškraipyti). Laisvės kovotojams trukdoma įgyti jų kovą atitikusį statusą, bet užtat, kaip dosniai ir gausiai apdovanojami tautą kankinę kagėbistai ir KGB agentai
Dėlto jie taip ir įslaptinti, kad tauta nesužinotų išdavikų ir nepaprieštarautų dėl jų apdovanojimų. Apdovanojami ir vertinami net išdavikai, dirbę KGB agentais ir išdavinėję Kronikos, Aušros, Vyties, Rūpintojėlio platintojus bei leidėjus. (Atidžiai paskaitykite naujai išleistą dokumentinę Vytauto Skuodžio knygą KGB voratinklyje daug ką iš jos galima sužinoti.) Kaip nekeista, tuos apdovanojimus išdavikams, trypusiems tautiečių gyvenimą, uoliai įteikinėja ir konservatorių vadovaujamos savivaldybės. Po to jų atstovai Seime pasiūlo išradingas pataisas, draudžiančias (ir vėl tik žodžiais!) teikti išdavikams tokius apdovanojimus.
Iš dešiniųjų ideologų dažniau pastebima visai kas kita vis pasikartojanti tema tai nacizmas, tariamai didinantis grėsmę Lietuvoje. Komunistuojantys politikai aiškina esą nusikaltėlis neturi tautybės, todėl kuo daugiau nacistų, rasistų ir kitokių nusikaltėlių reikia surasti Lietuvoje. Tam labai naudinga teisiškai persekioti jau daugiau nei prieš metus surastą rasistę savanorę esą ji ir neofašistų parade kovo 11-ąją marširavusi, ir antižydiškas (nacistines) daineles dainavusi, ir vargšę juodaodę dainininkę užpuolusi ir net kapojusi dėl kitokios jos odos spalvos. Ar tai ne sekimas sovietine teisėtvarka?.. Dar daugiau, kai pasauliui apšmeižiami Lietuvos partizanai ir visa Lietuva už tariamą nacizmą (paskutinis pavyzdys sionistinės organizacijos, greičiausiai veikiančios KGB iniciatyva, tinklalapyje pasirodęs šmeižtas), Lietuvos URM net nesirengia kištis į šį bereikalingą konfliktą naujasis ministras susirūpinęs tik tuo, kaip pagerinti santykius su Rusija.
Niekam nesvarbu, kad naujajai valdžiai vadovaujant lietuviška spauda patiria didžiausias skriaudas. Ji uždėta milžiniškais mokesčiais, net 4-5 kartus didesniais nei buvo. Padidintus mokesčius valdžia kompensuoja tik laikraščiams milijonieriams, dažniausiai ir bulvariniams mat šie atitinka naujosios valdžios sukurtus kriterijus. Premjeras dargi pasako: Man visa spauda (vadinasi, ir bulvarinė) yra vienoda, todėl išimčių nedariau ir nedarysiu. Jeigu kreipiesi, klausdamas, kodėl diskriminuojamas lietuviškas katalikiškas laikraštis, negaudamas net teisės kreiptis dėl kompensacijos už padidėjusius PVM mokesčius, valdininkai, net ministrai savo neprofesionaliais atsakymais tik pažemina, išjuokia jie net nesistengia suprasti klausimo. Pagal naujausius valdžios planus spaudai bus uždedami dar didesni mokesčiai taip norima ją galutinai sutrypti.
Deja, jokio plano, taktikos ir strategijos, kaip išgydyti valstybę ir jos piliečius, neturi nei valdžia, nei opozicija. Labiausiai stinga dvasinio išgydymo. Bet užtat sugebama per tris naktis padidinti mokesčius vardan tautos gerovės, o iš tiesų politikų atlyginimams ir privilegijoms. Beišmirštantys tremtiniai ar politiniai kaliniai prisimenami tik, deja, tarp kitko ir tik tam tikromis datomis
© 2009 XXI amžius
|