|
Gyvybės jėga Eucharistijoje
Artėja sekmadienis, ir mes vėl dalyvausime šv. Mišių aukoje, kurios metu Viešpats Jėzus, mums dovanodamas pats save savo Kūną ir Kraują, iš mūsų tikisi tikėjimu grindžiamo tęsinio, tai yra, kad Jam viską savo gyvenimą, reikalus, rūpesčius ir džiaugsmus atiduotume ir (aukštutiniame kambaryje), drauge su Juo Eucharistiją švęsdami, Jo žodžio prasmės ir Jo artumos (Komuniją priimdami) ieškotume.
Vilniaus kunigų seminarijoje (06 15 06 17) vykstančios dvasininkams skirtos rekolekcijos (joms vadovauja garsūs katalikiškame pasaulyje vienuoliai misionieriai Tėvas Kevinas Skelonas, CM, ir sesuo Bridže Makena, OSC) mus, šių rekolekcijų dalyvius, pakylėjo į tokią dvasinę aukštumą, jog pasijutome lyg atsidūrę tame aukštutiniame kambaryje, kuriame iš tiesų yra pats Jėzus, kuris įkvėpia šiuos rekolekcijų vadovus daugiausia kalbėti apie gydančią ir vidujai atnaujinančią Jo beribę meilę, plūstančią iš Eucharistijos versmės.
Tačiau aukštutinis kambarys tai ne vien tam tikra vieta (tarsi patalpa bažnyčioje), bet tai ir kiekvieno žmogaus širdies slaptuma (1 Pt 3, 4), į kurią ateina eucharistinis Jėzus, mus nepalyginti labiau suprantantis ir mylintis nei mes patys save pajėgiame suprasti, priimti ir teisingai mylėti. Kaip Mortos sesuo Marija, taip ir mums pirmiausia reikia į Jėzų įsiklausyti priimti Jo žodį (ypač kai jis skelbiamas per kiekvieną šv. Mišių žodžio liturgiją), o tada jau tinkamiau pasirengsime su savuoju Viešpačiu susijungti ir aukos liturgijoje.
Pasak popiežiaus Jono Pauliaus II, kai tik per Mišias ištariami konsekracijos žodžiai, kai per aukojimo aktą Kristaus Kūnas ir Kraujas nužengia pas mus, tuomet ir mumyse meilė triumfuoja prieš neapykantą, o šventumas prieš nuodėmę. Kiekviena švenčiama Eucharistija yra stipresnė už visą blogį visatoje; tai reiškia realų ir konkrečiai įvykdomą atpirkimą.
Kai atveriame Jėzui savo širdies duris, idant Jis atėjęs pas mus vakarieniautų su mumis (čia turime omenyje ne tik šv. Mišių aukojimą, bet ir nesibaigiantį mesijinės puotos šventimą drauge su Kristumi Danguje (Apr 3, 20), tuomet galime sakyti, jog šv. Mišiose sąmoningas tikinčiųjų dalyvavimas yra įžanga visos tos antgamtinių dalykų simfonijos. Ją mums bus lemta pilnai išvysti ir išgirsti, jei tiktai į Naująją Sandorą Jėzaus Sandoros kraują, išlietą už visus ir kiekvieną žmogų stengsimės žvelgti Jo žvilgsniu ir atsiliepsime tokiais veiksmais, kurie pateisina Jo lūkesčius.
Didžioji vargšų mylėtoja Motina Teresė štai šitaip sykį kreipėsi į savo seseris: Kaip artimo meilės misionierės mes esame pašauktos Jėzaus buvimą matyti duonos pavidalu ir paliesti Jį sulaužytuose vargšų kūnuose. Paimdamas duoną Jėzus kalbėjo: Imkite ir valgykite, tai mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Pats save atiduodamas Jis kviečia mus Jo meilės galia augti, kad ir mes darytume tai, ką darė Jis. Kristaus meilė duos mums jėgų ir privers už Jį atiduoti save. Leisk seserims ir žmonėms tave sunaikinti. Mes neturime teisės neatiduoti savo gyvybės kitiems, per kuriuos susitiksime su Kristumi...
Jėzus dėl to virto duona, kad pasotintų mus, alkstančius Dievo. Pasvarstyk Dievo nuolankumą: Jis padarė save alkstančiu, kad savo dievišką alkį pasotintų mūsų meile, mūsų tarnyste. Melskimės, kad liktume ištikimos. Melskimės už savo vargšus, kad ir jie alktų Dievo.
Eucharistijos šventime visada pirmiau esti Žodžio liturgija ir tik paskui Aukos. Tik tada, kai mes paskelbtą Dievo žodį maldingai apmąstome, mums auga tikėjimas, kurio dėka mes priimame Viešpatį Jėzų Komunijoje stengdamiesi vis labiau gręžtis nuo savo valios ir persiimti Jo mintimis, žodžiais ir kasdieniais poelgiais, idant vis laisviau ir išradingiau galėtume tarnauti Jam, kuris kaskart mums duoda daugiau šviesos Jį pastebėti kituose žmonėse ir malonę mylėti juos kaip Jis.
Tad prisiminkime maldose visus mūsų krašto kunigus, kad jie, vieni anksčiau, kiti vėliau, dalyvaudami metinėse trijų dienų dvasinio susikaupimo rekolekcijose (jų metu iš naujo perkainavę krikščioniškas vertybes ir tvirtai pasiryžę dar uoliau tarnauti žmonėms) galėtų būti jiems tomis kelrodėmis, kurių smaigalys visada nukreiptas į Eucharistinės aukos šventime tikrai esantį prisikėlusį Kristų.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2009 XXI amžius
|