Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Telšių vyskupijoje

Tauragės dekanate

Atlaidai restauruotoje Švč. Trejybės koplytėlėje

Švč. Trejybės atlaidų dalyviai prie Švč. Trejybės koplytėlės

Parapijiečiai pasveikino kleboną kun. Stasį Šlepavičių prie Lurdo grotos

Nemakščiai. Birželio 7 dieną parapijoje buvo švenčiami tituliniai Švč. Trejybės atlaidai. Šiais metais atlaidai buvo išskirtiniai, nes vyko restauruotoje Švč. Trejybės koplytėlėje, esančioje miestelio pakraštyje, Paežerio kaime.

Švč. Trejybės koplyčia yra kultūros paveldo objektas. Mūsų senoliai pasakoja, jog ši koplytėlė buvo perkelta iš Leonavo dvaro, kad Nemakščių žmonės turėtų kur melstis, nes Antrojo pasaulinio karo metu buvo sudeginta miestelio bažnyčia. Iš tų laikų yra atkeliavęs šios koplyčios bei vietos pavadinimas „Traicė“ (nuo žodžio „trejybė“), nes tuo metu liaudies kalboje ir poteriuose buvo paplitę rusiškos kilmės žodžiai. Miestelyje pastačius bažnyčią, senstant koplyčios pastatui, pasimelsti tikintieji rinkdavosi vis rečiau. Vietiniai gyventojai prisimena, kad koplyčioje paskutinės pamaldos laikytos prieš keletą dešimtmečių, klebonaujant kunigui Kazimierui Rimkui. Pastaruoju metu koplyčia buvo avarinės būklės.

Šių metų pavasarį atlikti restauracijos darbai, kurių metu atnaujintas stogas, sutvarkytos vidaus ir nudažytos išorinės sienos, sutvarkyta aplinka. Atlaidų rytą prapliupęs sodrus vasaros lietus nuvylė tik pirmą akimirką, nes jis sutrukdė susirinkti gausesniam žmonių būriui, bet atvedė tuos, kurie iš tikrųjų norėjo pasidžiaugti koplytėlės atgimimu. Būtume sakę, kad koplytėlė maža, netilpsime ir būtume išsibarstę lauke, o lietus visus suglaudė koplytėlės viduje – pasirodė ji pakankamai talpi. Šiai koplytėlei apibūdinti išties tinka žodis – unikali. Unikali ji savo dvasia ir paprastumu. Tai vieta, kurioje suvoki, ką reiškia kuklumas, per kurį išgyveni susitikimo akimirkos su Dievu didybę. Pamažu – per lietaus šniokštimą, per įtrūkusį sienos rąstą, per laiko apčiupinėtą altoriaus kryžių, per nuo lubų besileidžiantį voriuką, per šlamančio šimtamečio medžio vaizdą už lango, per neįkainojamą suvokimą, jog šios sienos liudija ir jungia ne vieną nemakštiškių kartą, per žvakės liepsnelės atspindį greta stovinčiojo akyse ir pagalvojimą, kas jį atvedė į šitą vietą ir ką tikisi čia patirti, per dėkojimą mintyse už tai, jog mes norime išsaugoti tokius savo tėviškės kampelius, per plevenančią tylią maldą, per laiminančias kunigo rankas, per Dievo Žodį ir suteiktą viltį, kad mes esame Jo įpėdiniai, – pamažu pajunti šios vietos unikalumą ir šventumą.

Šios koplytėlės atnaujinimui prireikė daugelio žmonių pastangų – vien tam, kad ji būtų matoma iš automagistralės, keletą dienų talkino parapijiečiai: kirto krūmus, rovė sutrešusius kelmus, galiausiai suarė teritoriją ir užsėjo žolę. Dėkojame visiems žmonėms, kurie materialinėmis, fizinėmis, dvasinėmis pastangomis prisidėjo prie Švč. Trejybės koplyčios išsaugojimo. Pirmiausia klebono kun. S. Šlepavičiaus ir jam visad įvairiuose darbuose pagelbėjančio geradario S. Mėlinio dėka buvo sutvarkyti koplyčios dokumentai. Už įvairiapusę pagalbą ir darbštumą dėkojame S. ir A. Bumbuliams, T. ir A. Būziams, R. ir V. Tautkevičiams, R. ir A. Pratašiams, J. ir K. Gliaudžiams, A. ir A. Ignatavičiams, M. ir A. Glazauskiams. Už pastangas dėkojame Raseinių  rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyr. specialistei Gražinai Pečkaitienei, restauracijos darbus atlikusiems UAB „Stagrema“ darbininkams ir jų vadovui Mindaugui Pikeliui.

Atlaidų šventėje dalyvavusi G. Pečkaitienė džiaugėsi, kad ši išgražėjusi koplytėlė papuošė dar vieną Lietuvos kampelį ir išreiškė tikėjimą, kad ji bus gausiai su meile lankoma ir puoselėjama. Visiems, prisidėjusiems prie Švč. Trejybės koplyčios atnaujinimo, klebonas įteikė padėkas, palydėdamas jas linksmu, kiekvienam geradariui skirtu žodžiu. Džiaugiamės, kad turime dar vieną brangią ir lankytiną vietą Nemakščių žmonėms ir mūsų svečiams.  

Mūsų klebonas, atvykęs šventai tarnystei prieš dvejus metus, prisistatydamas teigė esantis neramios sielos, todėl ramiai gyventi neduosiąs ir šios parapijos žmonėms. Jo darbų pėdsakai liko ir parapijose, kuriose klebonavo anksčiau. Kasdien jis sukasi įvairiausių darbų verpete. Didžiausią laiko dalį iki šiol užima statybų, aplinkos tvarkymo darbai. Kiek jau pėsčiomis, dviračiais ar mašinomis žmonių aplankė Nemakščių Lurdą. Tačiau jei Lurde lankėtės prieš pusmetį ar keletą mėnesių, dabar ir vėl galite atvykti, nes išvysite kitokį vaizdą. Prieš porą savaičių pradėta krioklio statyba jau eina į pabaigą, visa teritorija išlyginta, tuoj bus apsėta žole. Kleboną randame griovį kasantį, akmenis kilnojantį, vis bandantį savo idėjas paversti gražia realybe. Per darbymetį jo kūnas ir rūbai aplipę dulkėmis, bet viduje spindi grožio ir savo pašaukimo misijos pajauta, kuri dega karšta tikėjimo liepsna. Kiekvienam užsukusiam nors trumpai valandėlei kunigas pasiūlo puodelį kavos, vaikeliui paglosto galvelę ir į gležnas rankutes įdeda saldainiuką, o sulinkusią močiutę įšokęs į mašiną kelis kilometrus iki namų pavežėja. Šv. Mišiose jau visai kitoks: visada aukoja su šventu susikaupimu ir derama pagarba Dievui ir tikintiesiems. Nėra buvę iš rašto skaitomo pamokslo – viskas apmąstyta, išgyventa ir jautriai perduodama susirinkusiems. Ateidamas į šv. Mišias visada širdyje atsineši įvairių klausimų, abejonių, svyravimų ir klausydamas klebono pamokslų išgirsti  atsakymą, padrąsinimą, paguodą ar prasmingų ir šviesių minčių, kurias vėliau prisimeni, kartoji ir jomis pasinaudoji kasdienybės darbuose ir sprendimuose. Kartais po darbų dar nespėjusiais išdžiūti plaukais, bet jau pasitempęs, susikaupęs jis savo asmeniniu pavyzdžiu aplinkiniams primena, kad žmogus turi būti gražus viskuo – išore ir vidumi, žodžiais, darbais ir mintimis. Mūsų močiutės džiaugiasi, kad per visą savo amželį nesutiko tokio darbštaus gaspadoriaus ir dar prideda – „visada krakmolinis“ (pasitempęs, tvarkingas).

Gegužės 29 dieną klebonas magistras kunigas Stasys Šlepavičius šventė 15-os metų kunigystės jubiliejų. „Ir būsi Tu šviesa – jei saulė sieloje spindės...“ – su tokiu užrašu kabo raštinėje liaudies meistro Prano Dužinsko išdrožtas raktas, kurį klebonas paėmė į rankas atvykęs į savo pirmąją klebonavimo vietą – Telšių rajono Tryškių parapiją. Šviečia klebonas sielos šviesa per savo atliktus ir toliau tęsiamus darbus. Minėdamas 15 kunigystės metų kvietė ir prašė ateiti į šv. Mišias be dovanų, o tik daug melstis ir priimti šv. Komuniją. Tie dalykai kunigui svarbiausi, brangūs. Žinoma, parapijiečiai neliko abejingi ir susirinko gausus būrys. Po specialių kunigystės jubiliejams skirtų šv. Mišių visi ėjome į Jo iniciatyva, rūpesčiu ir triūsu pastatytą ir labai mylimą Lurdo grotą. Ten atlikome Gegužines pamaldas, pasveikinome. Pastoracinės tarybos paprašytas pašventino didelę žvakę ir įstatė ją į naują žvakidę, ties užrašu: „Už kleboną Stasį Šlepavičių 15 metų kunigystės sukakties proga. Už pašaukimą tarnauti Dievui, bažnyčiai ir žmonėms. Už sugebėjimą išgirsti pašaukimą. Už valią deramai vykdyti pašaukimą. Už galią atlikti gerus darbus, įprasminant savo pašaukimą“. Jo darbštumas, pastangos, nuoširdumas įvertinti gausybe padėkos raštų kaip įrodymas, kad daug gali padaryti geras vadovas. Žinoma, jis turi sugebėti suburti žmones bei pats nesišalinti darbo.

Popiežiaus Benedikto XVI paskelbtų Kunigų metų proga linkime sukauptą gerąją 15-os metų Dievo tarnystės patirtį paversti šventomis mintimis, idėjomis ir darbais, kurie stiprintų pasišventimą tarnauti Dievui, tinkamai atlikti savo pašaukimo pareigas, įgyvendinti Jums skirtą Dievo planą, padedantį tikintiesiems vertai gyventi krikščioniškąjį tikėjimo gyvenimą.

Daiva Visockienė,
pastoracinės tarybos valdybos narė

Autorės nuotraukos

© 2009 „XXI amžius“