| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Sekti šventojo Arso klebono pavyzdžiu Mindaugas BUIKA
Trijų evangelinių patarimų laikymasis Švenčiausios Jėzaus Širdies liturginėje šventėje, kurios metu meldžiamasi už dvasinio luomo šventumą, pradėdamas celebruoti Kunigų metus popiežius Benediktas XVI paskelbė ir savo asmeninį laišką pasaulio kunigams. Pabrėžęs, kad Kunigų metai skirti parapijų klebonų dangiškojo globėjo šv. Jono Marijos Vianėjaus mirties (gimimo dangui) 150-ųjų mirties metinių minėjimui, Šventasis Tėvas laiške aptarė šventojo Arso klebono gyvenimo ir pastoracinės veiklos pavyzdį. Laiške remiamasi šv. J. Vianėjaus mokymu apie kunigystės dovaną Bažnyčiai ir visuomenei, kurią dera liudyti kaip naują gyvenimo būdą. Popiežius nurodė į savo pirmtako palaimintojo Jono XXIII encikliką Sacerdotii nostri primordia, kuri buvo publikuota 1959 metais minint šv. J. Vianėjaus mirties 100-ąsias metines. Dokumente pažymima, kad savuoju asketizmu šv. J. Vianėjus tobulai laikėsi trijų evangelinių patarimų (neturto, skaistumo ir klusnumo), kurie nors ir pirmiausia privalomi vienuoliams, tačiau pageidautini ir dvasininkams bei visiems tobulumo siekiantiems krikščionims. Mano paslaptis yra paprasta: atiduok viską, nieko nepasilik, aiškindavo Arso klebonas, stengdamasis kuo galėdamas padėti vargšams. Jis taip pat spinduliavo skaistumu, tuo uždegdamas ir kitus. Tik dėl klusnumo įžado nepaliko savo parapijos. Po kunigystės šventimų 1815 metais paskirtas į nedidelę, iš menkai praktikuojančių katalikų sudarytą Arso parapiją Prancūzijos rytiniame pakraštyje, šv. J. Vianėjus visiškai atsidėjo jos atvertimo misijai, padarydamas tai svarbiausiu savo gyvenimo tikslu. Kviesdamas brangius brolius kunigus atkreipti dėmesį į šį Arso klebono pastoracinės veiklos bruožą, popiežius Benediktas XVI pabrėžė kunigo asmens ir jo šventos tarnystės susitapatinimo svarbą. Žinoma, negalima užmiršti, kad šios tarnystės veiksmingumas (sakramentų teikimo atžvilgiu) nepriklauso nuo paties Bažnyčios tarno šventumo, tačiau nereikia užmiršti vaisingo ryšio, kuris egzistuoja ir tarp tos tarnystės objektyvaus šventumo ir paties kunigo subjektyvaus šventumo siekio, aiškino Šventasis Tėvas. Sielovadinės veiklos ir bendruomeniškumo ryšys Šventasis J. Vianėjus savuoju kunigišku uolumu sugebėjo pasiekti tobulą tarnystės ir asmeninio gyvenimo darną, kadangi nuo pat atvykimo į Arso parapiją šventovė tapo tikraisiais jo namais. Biografai pažymi, kad klebonas į bažnyčią dažnai ateidavo dar prieš aušrą ir išeidavo iš jos tik po vakarinių pamaldų. Visa parapijos teritorija buvo kupina aktyvaus klebono veikimo: jis reguliariai lankė šeimas ir ligonius, organizavo atlaidų ir kitų liturginių švenčių celebravimą, rinko aukas karitatyviniams darbams ir misijų globai, rūpinosi vaikų katechizavimu ir parama našlaičiams, kūrė tikinčiųjų maldos grupes ir organizacijas. Nurodydamas į šį svarbų šv. J. Vianėjaus pastoracinės veiklos aspektą, popiežius Benediktas XVI pabrėžė: Juk kunigai ir pasauliečiai kartu sudaro vieną kunigišką (Dievo) tautą, ir kunigai savo tarnystę įgyvendina kaip tik pasauliečių tikinčiųjų terpėje. Jis atkreipė dėmesį į Vatikano II Susirinkimo mokymą (dekretas Presbyterorum ordinis), kuris ragina kunigus nuoširdžiai pripažinti ir remti pasauliečių orumą bei jų ypatingą vaidmenį Bažnyčios misijoje. Sielovadininkai taip pat skatinami noriai išklausyti pasauliečių, broliškai atsižvelgiant į jų pageidavimus, pripažįstant jų patirtį ir kompetenciją įvairiose žmogiškosios veiklos srityse, kad galėtų drauge su jais pažinti laiko ženklus. Šiuo atžvilgiu reikia pripažinti ir skatinti Šventosios Dvasios veikimu atsiradusius naujus bažnytinius sąjūdžius ir organizacijas. Ištyrę, ar jos yra iš Dievo, parapijos kunigai turi su džiaugsmu pripažinti ir uoliai paremti daugelį įvairiopų pasauliečių gautų malonių, kurių veikimo žadinimas gali pagilinti dvasinį gyvenimą ir duoti didelę naudą visai bendruomenei, pasiremdamas Vatikano II Susirinkimo mokymu teigė popiežius Benediktas XVI. Sielovadinė veikla reikalauja iš kunigo darnių santykių su pasauliečiais, o jo sakramentinė bendrystė su savuoju vyskupu yra dar svarbesnė. Šventasis Tėvas nurodė, kad apie šią radikalią kunigų ir vyskupų bendruomeniškumo formą išsamiai yra rašęs jo pirmtakas Jonas Paulius II posinodiniame apaštaliniame paraginime Pastores Dabo Vobis. Jis taip pat priminė poreikį efektyviai ir pagarbiai įprasminti Eucharistijos koncelebravime išreiškiamą kunigų tarpusavio broliškumą, kuris įgalina pilnai išgyventi celibato dovaną ir kurti veržlias krikščionių bendruomenes. Popiežius Benediktas XVI laiške kunigams rašo, kad šv. J. Vianėjus parapijiečius dvasiškai gaivino savo paties sielos gyvenimo pavyzdžiu. Ilgas valandas praleisdamas meditacijoje prieš tabernakulį, jis įkvėpdavo tikinčiuosius dažniau lankyti ir priimti Jėzų Švenčiausiame Sakramente. Eikite prie Komunijos, mano broliai ir seserys, eikite pas Jėzų. Eikite gyventi iš Jo, kad galėtume gyventi su Juo, mokė šventasis Arso klebonas. Žinoma, jūs nesate verti Jo, bet jums reikia Jo! Tačiau, kad artėjimas prie Dievo stalo būtų vertingas, pirmiausia reikia pasiekti susitaikymą su Viešpačiu per Atgailos sakramentą. Liudijimas skatina priimti mokymą Šv. J. Vianėjus įvykdė tikrą perversmą XVIII amžiaus pabaigos revoliucijos dvasiškai nualintoje Prancūzijoje, išpažinčių klausymą padarydamas savo pastoracinių pastangų centru. Gausus penitentų skaičius iš visos Prancūzijos vertė šv. J. Vianėjų klausykloje išbūti iki šešiolikos valandų per dieną. Šventasis Arso klebonas, mokydamas apie beribį Viešpaties gailestingumą, sakydavo: ne nusidėjėlis sugrįžta pas Dievą prašyti atleidimo, bet Dievas pats nueina pas nusidėjėlį ir sąlygoja pastarojo sugrįžimą pas Jį. Šv. J. Vianėjus skatino, kad išpažintis ir nuodėmių apgailėjimas būtų ne paviršutiniškas, bet tikrai nuoširdus ir kad penitentas pats pajustų Dievo išgyvenamą skausmą dėl savo nuodėmių. Šventasis Arso klebonas praktikuodavo išskirtinį asketizmą, dažnai pasninkaudavo ir sakydavo, kad tai daro už jo globai paskirtų sielų gerovę. Nurodydamas šio liudijimo pavyzdį, popiežius Benediktas XVI laiške pabrėžė, jog šv. J. Vianėjaus mokymas galioja ir šiandien: sielos yra laimimos paties Jėzaus kraujo kaina, todėl kunigas negali jų išgelbėti, jei atsisako asmeniškai dalintis šia atpirkimo brangia kaina. Net ir Jėzus pirmiausia pakvietė apaštalus būti su Juo ir tik po to pasiuntė skelbti Evangeliją pasauliui. Taip pat ir šių dienų kunigai pirmiausia yra pašaukti parodyti naują gyvenimo būdą, kurį Viešpats Jėzus ir perdavė savo apaštalams, teigė laiške Šventasis Tėvas. Jis pacitavo ir žinomą popiežiaus Pauliaus VI pastabą kunigams šiuolaikinis žmogus noriau klauso liudytojų nei mokytojų, o jeigu jis klauso mokytojų, tai todėl, kad šie yra liudytojai. Popiežius Benediktas XVI taip pat priminė, kad dabar šv. Pauliaus metais irgi daug kalbama apie Tautų apaštalo pavyzdį kunigams. Šv. Paulius, rašydamas apie Kristaus meilės paskatas, nurodė, kad Išganytojas mirė už visus, todėl tie, kurie gyvena, turi gyventi ne dėl savęs, bet dėl To, kuris mirė ir prisikėlė dėl jų. Tai yra geriausias krikščioniškojo tobulumo siekimo būdas visiems ir pirmiausia kiekvienam kunigui. Popiežius Benediktas XVI savo laiške dalijasi prisiminimais apie savo gyvenime ir pastarojo meto apaštaliniuose vizituose sutiktus kunigus, kurie visą save paskiria pastoracinių pareigų atlikimui. Neretai jų triūsas lieka nepastebėtas ir neįvertintas, kiti patiria netgi išpuolius, persekiojimus ir turi už savo tarnystę sumokėti krauju. Šventasis Tėvas taip pat užsiminė ir apie tai, kad Bažnyčiai tenka kentėti dėl kai kurių savo tarnų neištikimybės bei papiktinančių skandalų. Šiais atvejais naudingiausia Bažnyčiai būtų nuoširdžiai pripažinti, neteisinti savo tarnų silpnumo ir kartu pateikti nuostabių atsidavusių kunigų ir vienuolių pavyzdžius, kurie su liepsnojančia meile Dievui ir žmonėms kantriai vadovauja dvasiniuose reikaluose.
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |