|
Socialinės politikos gairės
Giedrius Grabauskas-Karoblis
Lietuvos socialinė raida yra dinamiška ir prieštaringa. Nuo sėkmingos socialinės politikos priklauso, ar valstybės piliečiai bus skurdinami, ar galės gyventi stabiliai ir pasiturinčiai. Tai ypač aktualu šiuo metu, kai ekonominė ir socialinė situacija vis prastėja. Valstybės biudžete labai trūksta lėšų, todėl keliami mokesčiai, mažinamos algos bei kai kurios socialinės išmokos. Vėl žadama didinti PVM mokestį nuo 19 iki 21 procento. Tačiau mechaniškas šių mokesčių pakėlimas dar negarantuoja gero rezultato. Kai šių metų pradžioje didino PVM, planavo surinkti į biudžetą didžiules lėšas. Deja, pirmi keturi šių metų mėnesiai rodo, kad surinkta 615 milijonų litų mažiau nei planuota. Jau priimami sprendimai dėl biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimų mažinimo iki 10 procentų. Bus mažinamos ir motinystės išmokos, tik dar neaišku kiek.
Išrinktoji prezidentė Dalia Grybauskaite pasisako už tai, kad mokesčių kėlimas būtų labai pasvertas ir ragina neskubėti. Be to, D. Grybauskaitė abejoja dėl aukštojo mokslo reformos įgyvendinimo. Švietimo ministro G. Steponavičius inicijuota reforma, jei ji bus pradėta įgyvendinti, gali būti labai žalinga. Ji ne tik apriboja aukštųjų mokyklų autonomiją, bet ir įveda už mokslą didžiulius mokesčius, siekiančius nuo 6 iki 16 tūkstančių per metus. Ar reformos teisėtos, turi nuspręsti teismai. Aukštasis mokslas reikalauja didelių išteklių, bet tai yra investicijos į žmones, kurios atsiperka. Jei šalyje yra daug išsilavinusių žmonių garantuojamas socialinis stabilumas.
Šalyje sparčiai auga bedarbystė. Ypač daug bedarbių Lazdijų, Druskininkų, Akmenės, Kupiškio rajonuose. Lazdijų ir Druskininkų rajonuose bedarbiai jau sudaro per 18 proc. gyventojų. Neabejojama, kad šįmet didelė dalis aukštųjų mokyklų absolventų papildys bedarbių gretas. Ir iki šiol kai kurias specialybes baigusiems jaunuoliams būdavo sudėtinga įsidarbinti pagal specialybę, nes darbdaviai nelabai norėdavo priimti į darbą neturinčių darbo patirties. O šiais metais padėtis darbo rinkoje žymiai pakito: ne tik sparčiai auga bedarbystė, bet į Lietuvą iš užsienio grįžta ten po kelerius metus gyvenę tautiečiai. Jau pasitaiko atvejų, kai į laisvą darbo vietą pretenduoja 200 kandidatų. Smulkiajam verslui keliami mokesčiai irgi neprisideda prie socialinio stabilumo. Yra nepaaiškinamų dalykų mokesčių srityje. Štai suvenyrų prekeiviams patentai pabrango tris kartus, smarkiai brangsta ir kitoms prekybos sritims taikomi patentai. Taigi smulkus verslas išgyvena sudėtingą periodą: iš vienos pusės didėja mokesčių našta, o iš kitos mažėja žmonių perkamoji galia ir susidomėjimas įvairiomis prekėmis, apyvarta dažnai krinta net dvigubai. Nepaaiškinamai dideliais mokesčių tarifais varginama spauda, juo labiau kad skirtingai nuo įprastinės produkcijos, naujais PVM tarifais spaudai ši mokestinė našta be gailesčio buvo uždėta neperspėjus juk prenumeratos įkainiai pašto sutartyse buvo nustatyti neįvertinus padidintų mokesčių.
Lietuvos socialinė politika per paskutinius du dešimtmečius nebuvo nuosekli. Po pragaištingos A. Šleževičiaus vyriausybės vykdytos socialinės politikos kiek didesnio stabilumo pasiekta 19962000 metais. Pensijos šalyje ilgą laiką kildavo labai nežymiai, ir sumos, kiek jos būdavo keliamos, atrodė juokingai 5,60 lito, 7,30 lito ir pan. Susiklostė skandalinga padėtis. Tik 2005 metais imtasi didesnio pensijų ir kitų socialinių išmokų didinimo praktikos, jos jau kildavo 50100 litų. Šiuo metu į pensiją išeinantiems žmonėms daugiausia nustatomos 650800 litų dydžio pensijos. Kadangi daug žmonių gaudavo minimalius ar vos didesnius už minimalų atlyginimus (670900 litų), tai pensijos, nors dažnai ir siekia buvusio atlyginimo dydį, yra menkos, iš jų pragyventi sudėtinga, nes maisto produktai brangūs, o mokesčiai už komunalines paslaugas dideli. Sodra išgyvena sunkų periodą, jai nuolat trūksta lėšų. Ne paslaptis, kad kai pinigų nestigo, jais buvo tiesiog švaistomasi pastatyti dideli ir prabangūs Sodros pastatai. Didesniuose Lietuvos miestuose iškilo didžiuliai rūmai, mažesniuose kiek mažesni, bet pakankamai prabangūs pastatai.
Kaip klostysis situacija toliau, nemažai priklauso ir nuo šalies piliečių požiūrio. Gal atsikratysime nevykėlių sindromo. Kasdienybėje jau įprasta, kad Lietuva žeminama, teigiama, kad čia neva atsilikęs kraštas. Žinoma, jei žvelgsime į Prancūziją, Austriją, Didžiąją Britaniją, Belgiją, tai šiose šalyse jau seniai pragyvenimo lygis yra aukštas, ten dar XIX amžiaus pabaigoje sparčiai vystėsi pramonė, prekyba. Tačiau, sakysime, Suomija 1939 metais niekuo nesiskyrė nuo Lietuvos. Vis dėlto per septynerius dešimtmečius ši šalis padarė stulbinamą pažangą. Ir kitų šalių Taivanio, Pietų Korėjos, Urugvajaus pavyzdžiai liudija, kad ekonominę gerovę ir socialinį stabilumą galima pasiekti per palyginus trumpą laikotarpį. Juk dar 1979 metais visos šios trys valstybės išgyveno nuosmukio periodą, bet vėliau per kelis dešimtmečius pasiekta didžiulė pažanga. Lietuvoje įsigalėjęs skurdas, didelė socialinė atskirtis nulemia daugelį neigiamų procesų alkoholizmą, narkomaniją, nedidelę vidutinę amžius trukmę. Vidutinis moterų amžius Lietuvoje 76 metai, vyrų tik 65 metai. Tad jau ironiškai juokaujama, kad ilginant pensinį amžių, į pensiją teks išeiti tik numirti.
Katalikų Bažnyčios hierarchai, žymūs dvasininkai ir teologai nuo pirmųjų Bažnyčios egzistavimo amžių aktyviai rėmė socialinio teisingumo ir lygybės idėjas. Tai dažnai nepatikdavo tironiškiems valdovams. Konstantinopolio vyskupas Jonas Auksaburnis daug kartų užstodavo paprastus žmones, savo pamoksluose smerkdavo tironiškus valdžios veiksmus. Už tai buvo kalinamas, vėliau kilus liaudies nepasitenkinimui paleistas iš kalėjimo. Tačiau vyskupas ir toliau tęsė savo kilnią veiklą, už tai buvo ištremtas į Armėniją, kur 407 metais mirė. XV amžiaus pabaigoje radikalus Florencijos dvasininkas Džirolamas Savonarola kovojo už demokratinės Florencijos respublikos egzistavimą, smerkė išnaudotojus, steigė senelių prieglaudas ir pradžios mokyklas. 1498 metais jis buvo suimtas ir nužudytas. 1980 metais Salvadore nužudytas San Salvadoro arkivyskupas Oskaras Romero. Šis iškilus dvasininkas jėzuitas kovojo su oligarchija, rėmė šalies piliečių kovą už laisvę ir demokratiją. Lotynų Amerikos kraštuose ir kitur pasaulyje vis populiaresne tampa išlaisvinimo teologija. Vienas iš pagrindinių išlaisvinimo teologijos lyderių Leonardas Bofas teigia, kad krikščionys turi kovoti su išnaudotojais ir siekti Biblijoje išdėstytų krikščioniškų tiesų įgyvendinimo. Išlaisvinimo teologija pasisako prieš išnaudojimą, prieš oligarchines santvarkas ir tironiškus režimus, už demokratijos, lygybės ir solidarumo įtvirtinimą. Teigiama, kad skurdas įsigali, kai tam tikrose valstybėse dominuoja iš esmės neteisinga santvarka, pateisinanti nelygybę. Brazilijoje yra apie 80 tūkstančių bendruomenių, į kurias susibūrę katalikai gyvena pagal pirminės krikščionybės idėjas. Lotynų Amerika yra didelė. Kelios šio žemyno valstybės yra pasiturinčios šalys. Dalis valstybių sparčiai eina pažangos keliu ir jau nemažai pasiekė. Skurdžiausių šalių grupei priklauso kelios Lotynų Amerikos valstybės Ekvadoras, Bolivija, Salvadoras, Gvatemala, Nikaragva, Hondūras. Lietuvos padėtis yra gana prasta ir tai susiję su šalyje egzistuojančia prieštaringa socialine politika. Dėl tokios pragaištingos socialinės politikos atsidūrėme tarp kelių skurdžiausių Europos valstybių Latvijos, Bulgarijos, Rumunijos, Makedonijos. Šalyje klesti tik negausūs žmonių sluoksniai pirmiausia oligarchų klasė ir valdininkija. Jei nenorime tapti Europos Hondūru, teks keisti sustabarėjusią socialinės politikos sistemą.
© 2009 XXI amžius
|