Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Brangaus bičiulio netekus...

Petras Katinas Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Su giliu liūdesiu pranešame, kad rugpjūčio 10 dienos vakare po sunkios ligos mirė „XXI amžiaus“ politinis apžvalgininkas, visų mėgiamas kolega, bičiulis, sąjūdietis Petras Katinas.

Petras Katinas gimė 1937 metais vasario 28 dieną Aukštaitijoje, Ukmergės rajone, Lyduokių parapijoje, Slabados vienkiemyje, Elenos ir Petro Katinų šeimoje. Šeimoje augo devyni vaikai. Devynių hektarų žemės sklypas turėjo išmaitinti šią daugiavaikę šeimą. Petras buvo vyriausias sūnus šeimoje. Ne visi vaikai sulaukė jaunystės, keli mirė dar kūdikiai. Likusieji lankė Lyduokių septynmetę, aštuonmetę, vidurinę mokyklą. Dėl savo gabumų Petras buvo priimtas iškart į trečią klasę. Šeima su tėvais savo žemelėje plušo nuo ryto iki sutemų. Baigęs Lyduokių mokyklą, 1951 metais Petras atvyko į Kauną ir įstojo mokytis tapybos į S. Žuko dailės technikumą. Tačiau, negavęs reikiamų gyvenimo sąlygų, mokslą tęsė Kauno geležinkeliečių mokykloje, kurią baigęs įsidarbino Kauno geležinkelio depe, remontavo vagonus bei garvežius. Vėliau Petras dirbo įvairiose Kauno metalo apdirbimo įmonėse.

Pirmuosius savo straipsnelius P. Katinas pradėjo spausdinti „Kauno tiesoje“ ir „Tiesoje“. Ypač domėjosi Lietuvos istorija, kultūra, menu. Su žmona Aušra (mokytoja lituaniste) daug keliavo po istorines Lietuvos vietoves su turistų klubo „Ąžuolynas“ bendraminčiais, nepraleisdavo nė vieno klasikinės muzikos žymesnių atlikėjų koncerto, premjerinio spektaklio. Lemiamą posūkį gyvenime padarė susikūręs Lietuvos Sąjūdis. Kaune įsikūrus Sąjūdžio iniciatyvinei grupei P. Katinas pasinėrė į aktyvią veiklą: nepraleido nė vieno didelio mitingo Vilniuje, Kaune, o ką jau kalbėti apie Baltijos kelią, kuris sukrėtė Sovietų valstybės pamatus.

Su Sąjūdžiu ir nepriklausomybės atkūrimu P. Katinui atsivėrė naujos galimybės tęsti naują veiklos sritį – jis pradėjo aktyviai bendradarbiauti, rašyti politines apžvalgas laikraščiui „Vakarinis Kaunas“, vėliau dirbo laikraščiuose „Kauno kraštas“, „Mano verslas“. Tačiau labiausiai jis savo politinėmis apžvalgomis iš Lietuvos ir užsienio įvykių atsivėrė laikraštyje „XXI amžius“, su kuriuo pradėjo bendradarbiauti beveik prieš penkiolika metų (iš pradžių Petro Rainio slapyvardžiu). Ko gero, apie dešimt metų nebuvo nė vieno šio laikraščio numerio, kuriame nebūtų Petro straipsnio. Vėliau Petras bendradarbiavo ir „Tremtinyje“ (Jono Balniko slapyvardžiu), Jonavos „Naujienose“. Prieš porą metų P. Katinas pradėjo bendradarbiauti ir su Čikagos lietuvių laikraščiu „Draugas“.

Velionis buvo pagrindinis „XXI amžiaus“ politinis apžvalgininkas. Jo straipsnių labai laukė mūsų skaitytojai, nes juose nepabijodavo rėžti tiesą, nors ir kokia karti ji būtų politiniams oponentams (laikėsi tiksliai dešiniųjų patriotinių nuostatų), jo apžvalgose nebūdavovo piktnaudžiaujama tarptautiniais žodžiais, nebuvo jokių nesuprantamų įmantrybių. Todėl jis tapo labai populiarus, kolegų ir bendradarbių mėgiamas. Deja, praėjusią žiemą Petras patyrė sudėtingą širdies operaciją, o netrukus neteko ir žmonos, dėl ko labai skaudžiai išgyveno.

Velionio Petro sesuo Palmyra prisiminė, kad Petras buvo gabiausias iš jų giminės. Jau nuo mažens mėgo piešti, komponuoti. Jei būtų baigęs aukštąjį mokslą, tikriausiai būtų daug pasiekęs. Jis tapė politinius koliažus, įvairaus turinio paveikslus, rašė politinius pamfletus lietuvių ir rusų kalbomis, kūrė anekdotus, turėjo įdomią knygų kolekciją, gerai valdė plunksną. Pradėjęs rašyti į spaudą, nuolat klausėsi įvairių radijo stočių, užsirašinėdavo žinias. Savo straipsnius rašydavo anksti ryte, apie 4 valandą, būdavo labai susikaupęs. Pernai rudenį suspėjo įgyvendinti savo svajonę – aplankė Jeruzalę – Šventąją Žemę. Mokėjo pasirinkti bičiulius, turėjo daug draugų, buvo kompanijų siela. Gaila, kad taip anksti iškeliavo pas Dievą... Kita Petro sesuo Aleksandra, klausydamasi savo sesers minčių apie brolį, braukė per skruostą riedančią ašarą...

Petro ištikimiausias draugas Antanas Sakalauskas, beveik keturiasdešimt metų pažinojęs velionį, žavėjosi jo talentu ir sugebėjimais. A. Sakalausko iniciatyva buvo įkurtas savišvietos būrelis, kurio veikloje dalyvavo ir velionis Petras. Jis turėjo sukaupęs daug knygų apie Lietuvos istoriją, jas skaitė, platino, daugino, buvo patekęs į KGB akiratį. Petro bute 1973 metais buvo atlikta krata, tačiau byla nebuvo sudaryta – pristigo įkalčių. Dalį Petro rašytų politinių pamfletų lietuvių ir rusų kalbomis KGB aptiko jo bute, kamantinėjo, kas jų autorius, nes nenorėjo tikėti, kad Petras pats juos parašė. Tada Petrą uždarė parai, davė popieriaus, rašiklį ir pasakė, kad jei parašys rusiškai pamfletą, tada paleis... Šis parašė, o KGB agentai kraipė galvas ir netikėjo, kad lietuvis taip puikiai stilistiškai parašė tokį kūrinį. „Reikėtų išimti iš KGB archyvų šitą kūrybą ir paskelbti spaudoje“, – teigė A. Sakalauskas.

Velionį gerbė ir vertino prof. Vytautas Landsbergis. Nors būdamas ir labai užimtas, visgi rado laiko ir atvyko pagerbti velionį laidotuvių išvakarėse. Prof. Vytautas Landsbergis sakė asmeniškai mažai pažinojęs velionį, tačiau jo straipsnius visada atidžiai perskaitydavęs. Tai buvo apgalvoti, analitiški, sąžiningi straipsniai apie politinę padėtį, įvairius pokyčius gyvenime: „Jis mane stebino savo įžvalgomis. Žmogus turėjo savo tvirtus įsitikinimus, savo stuburą, rašė tai, ką manė esant būtina pateikti kaip informaciją visuomenei. Gaila, kad netekome tokio gero apžvalgininko, žmogaus, Lietuvos patrioto“.

P.S. Redakcijoje dar yra likę P. Katino rašinių, kuriuos žadame  artimiausiu metu išspausdinti.

„XXI amžiaus“ redakcija

© 2009 „XXI amžius“