Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Panevėžio vyskupijoje

Utenos dekanate

Paminėtas arkivyskupas Mečislovas Reinys

Prie paminklo Lietuvos vardo tūkstantmečiui (iš kairės): mons. Petras Baltuška, kunigai Vaidotas Labašauskas, Juozapas Čepėnas ir Jonas Tamošiūnas

Daugailių seniūnė Giedrė Eimutienė Primicijų proga sveikina kun. Modestą Juodvalkį

Daugailiai.  Jau daugelį metų per Švč. Marijos Škaplierinės atlaidus prisimenamas šio krašto sūnus arkivyskupas Mečislovas Reinys (1884 02 03 – 1953 11 08) – Dievo Tarnas, kuriam, kaip ir dar septyniems lietuviams, užvestos beatifikacijos – kėlimo į altoriaus garbę – bylos. Tad šįmet minimas jo 125-ųjų gimimo metinių jubiliejus yra puiki proga prisiminti šią didžią asmenybę. Jau penkeri metai, kai prie šių gražių atlaidų prisijungė ir seniūnija, organizuodama kraštiečių susitikimus ir šventes. Daugailių miesteliui skirtas iškilmingas renginys šiemet prasidėjo akmens, skirto Lietuvos tūkstantmečiui, pašventinimu. Monsinjoras Petras Baltuška šventindamas akmenį kalbėjo apie tokių paminklų, primenančių mūsų tautos praeitį, svarbą žmogaus ir tautos gyvenime. Mokyklos stadione išklausius sveikinimo kalbų buvo apdovanoti krepšininkai, dalyvavę Ambasadoriaus taurės rungtynėse (jau keleri metai vyksta šios rungtynės, kurių iniciatorius tuometinis ambasadorius, dabar Užsienio reikalų ministras V. Ušackas, pats aktyviai jose žaidžiantis). Po apdovanojimų prisistatė Daugailių miestelio atstovai, žiūrovai klausėsi koncertų, o piliakalnio šlaituose nuo karščio sproginėjo įvairiaspalviai balionai, kuriais buvo išdėstytas skaičius „1000“.

Sekmadienį vyko Švč. M. Marijos Škaplierinės atlaidai. Prieš šv. Mišias į Daugailius atvyko piligrimai – Panevėžio vyskupijos jaunimo centro organizuoto piligriminio žygio „Nauju ir gyvu keliu“ dalyviai, kelionę pradėję nuo Kriaunų ir per Aleksandravėlę, Antazavę, Imbradą, Zarasus, Salaką, Degučius, Baltriškes, Antalieptę, Dusetas, Južintus, Kamajus, Svėdasus, Užpalius, Sudeikius po 8 dienų kelionės pasiekę Daugailius. Ši jaunuolių piligrimų grupė kartu su kunigu iš Prancūzijos t. Bertranu Liuvjenu keliavo su tikslu „Eiti ir skelbti Gerąją Naujieną“ ir „Nėra didesnės krizės už dvasinių vertybių krizę“, nešdami  60 kilogramų medžio kryžių ir tris vėliavas: „Dievas tai Meilė“, „Viešpats mūsų Vedlys“ ir „Tikėjimas mūsų jėga“.

Šv. Mišiose meldėsi kunigai: Modestas Juodvalkis, Juozas Čepėnas, Jonas Tamošiūnas, Gediminas Jankauskas, Bertranas Liuvjenas, Paulius Klezys ir mons. Petras Baltuška. Mons. P. Baltuškos ugdytinis, neseniai į kunigus įšventintas Modestas Juodvalkis Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje aukojo pirmąsias šv. Mišias, pasakė pamokslą.

Po šv. Mišių apie arkivyskupą M. Reinį kalbėjo šio straipsnio autorė, keletą dainų, pagerbdamos M. Reinį ir sveikindamos naująjį kunigą, atliko viešnios iš Tauragnų – Eugenijos Šimkūnaitės pagrindinės mokyklos moksleivės Sandra Šerėnaitė, Kristina Šeduikytė, Erika Gaidelytė ir Auksė Rapnikaitė (vadovė Jolanta Jurgelevičiūtė).

Po šv. Mišių Daugailių bažnyčios šventoriuje prie simbolinio M. Reinio kapo, kuriame palaidota kapsulė su žemėmis, atvežtomis iš Vladimiro kalėjimo kalinių kapų, maldininkai sugiedojo „Marija, Marija“.

Arkivyskupas Mečislovas Reinys – ryški XX a. pirmosios pusės asmenybė, dariusi įtaką valstybės pozicijų įtvirtinimui, mokslo bei kultūros suklestėjimui, tautos dvasingumo stiprinimui, jos katalikiškos pasaulėžiūros formavimui, katalikiškų vertybių ugdymui.

Mečislovo Reinio kelias jį vedė nuo vikaro iki arkivyskupo, nuo pedagoginio darbo gimnazijoje iki profesoriaus Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universitete; nuo profesoriaus iki Lietuvos Katalikų universiteto steigėjo ir šios institucijos rektoriaus – kanclerio; nuo tuo metu itin reikalingų  populiariai parašytų mokslinių straipsnių iki išsamių darbų ir studijos „Rasizmo problema“, nuo mokslininko iki Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiko; nuo žymaus visuomenininko iki užsienio reikalų ministro... Nuo kalinio kančių Vilniaus, Daugpilio ir Smolensko kalėjimuose 1918 metais iki Vilniaus KGB rūsių (sovietinio saugumo organų suimtas 1947 m. birželio 12 d.), bausmę atliekant Vladimiro kalėjime. Mirė Vladimiro kalėjime 1953 m. lapkričio 8 dieną.

Būsimasis dvasininkas ir mecenatas, mokslus pradėjęs Mūrinės Ašmenos pradžios mokykloje, gimnaziją aukso medaliu baigė Rygoje, kunigų seminariją Vilniuje (už gerą mokslą gavo valdžios stipendiją tolesnėms studijoms), o aukštuosius mokslus – Petrapilio dvasinėje akademijoje. Čia, klausydamas prof. Pranciškaus Būčio, MIC, (1872–1951) paskaitų, disertacijai pasirinko temą „Krikščionybės pasirodymas daug prisidėjo prie dorovės kilimo“ (1909), už kurią buvo suteiktas magistro laipsnis. Belgijoje prie Liuveno universiteto esančiame Filosofijos institute 1912 m. už disertaciją „Vladimiro Solovjovo dorovės  pagrindai“ (Theorie de Vl. Soloviev sur la fondament de la moralite), jam buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Disertacija –  Vakarų supažindinimo su Rytų mokslo minties korifėjais – pirmasis svarbus faktas. Šia disertacija M. Reinys vienas pirmųjų Vakarams pristatė rusų filosofą ir teologą V. Solovjovą (1855–1900), kuris savo veikaluose filosofiją susiejo su krikščionybės mokslu, propagavo katalikų, stačiatikių ir protestantų bažnyčių susivienijimo idėją. Tačiau mokslinėje istoriografijoje V. Solovjovo pristatymo Vakarams garbė priskirta prof. Stasiui Šalkauskui (1886–1941), nors jis už disertaciją „L’ohme du monde dans la philosophie de Vl. Soloviev“ filosofijos daktaro laipsnį gavo 1920 metais, taigi 8-eriais metais vėliau negu M. Reinys.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad Dievo Tarno M. Reinio prieš šimtą metų keltos problemos tapo itin aktualiomis šiandien, valdžios institucijoms bei įtakingiems valstybės vyrams sprendžiant dorovės ir dvasingumo klausimus. Kaip būtų šaunu jeigu jie, įsigilinę į M. Reinio bei kitų to laikotarpio mokslininkų mintis, pajėgtų pasisemti jų išminties ir šias nesenstančias vertybes puoselėti, skleisti ir saugoti...

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Audronės MISIUKAITĖS nuotraukos

© 2009 „XXI amžius“