Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Kitokie karai

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Istorijoje XX amžius išliks kaip nuožmių karų amžius. Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai nusinešė dešimtis milijonų gyvybių,  be to, šie karai iš esmės pakeitė pasaulio geopolitinę padėtį. XXI amžiuje jau regime kitas realijas, jame vyksta kitokie karai – ekonominiai ir informaciniai, kibernetiniai, galų gale plinta ir organizuoto nusikalstamumo tinklų primetamas diktatas. Mafijos grupuotės nuožmiai kovoja tarpusavyje, o kai kurias valstybes užvaldę korumpuoti režimai teorizuoja savo piliečius, juos žudo, uždaro į kalėjimus ir kitaip persekioja. Kai kurios valstybės, ypač Rusija, Sirija, Hugo Čaveso režimo valdoma Venesuela, terorizuoja kaimynines valstybes.

Prieš savaitę prasidėjusi Lietuvos vežėjų blokada prie Rusijos-Latvijos sienos dar kartą įrodo grobuoniškus kriminalinio Kremliaus režimo kėslus. Nuo liepos 11 dienos Rusijos muitininkai nepraleidžia Lietuvos vežėjų ir į Kazachstaną. Lietuvos transporto bendrovės patiria didžiulius nuostolius, o jei ši situacija dar ilgiau užsitęs, kai kurios bendrovės gali ir bankrutuoti. Ekonominio spaudimo formos, dažnai peraugančios į ekonominius karus, jau tapo įprasta Kremliaus politikos dalimi. Pereitą žiemą „Gazpromo“ koncernas nutraukė dujų tiekimą Ukrainai ir dar 17 Europos valstybių. Ši situacija truko keletą savaičių ir ypač pakenkė Bulgarijai bei Rumunijai. Prieš keletą metų Rusija staiga uždraudė kiaulienos iš Lenkijos importą ir tik po ilgų Lenkijos valdžios ir Europos Sąjungos struktūrų derybų pavyko šią padėtį pakeisti.

Paskutiniu metu Lietuvoje kova vyksta ir šalies valdžioje tarp kraštutinių liberalų ir nuosaikesnių, demokratinės krypties politikų bei pareigūnų. Pirmieji teigia, kad visas pensijas ir kitokias socialines išmokas reikia mažinti vienodai, nepriklausomai nuo jų dydžio (apie 10 procentų), kiti laikosi pozicijos, kad socialinės išmokos turi būti mažinamos progresine tvarka. Tokiu atveju mažiausias socialines išmokas gaunantiems jos būtų mažinamos 2–3 procentais, didesnes 6–7 procentais, didžiausias išmokas gaunantiems jos sumažėtų ir 15–20 procentų.

Šalies teismuose įsigalėję korumpuoti teisėjai dažnai primeta savo valią sąžiningiems teisėjams, trukdo jiems dirbti. O korumpuotų teisėjų ryšiai su kriminalinių grupuočių lyderiais visiškai kompromituoja teisingumo idėją. Po 2003 metais plačiai nuskambėjusio Lazdijų, Panevėžio ir Biržų apylinkių teismų vadovų K. Gudo, A. Japerto ir N. Linkevičienės demaskavimo atskleista, kad šie teisėjai kelerius metus dangstė K. Gudo žento Viliaus Karaliaus vadovaujamą įtakingų kontrabandininkų grupuotę. K. Gudas, A. Japertas ir N. Linkevičienė buvo nuteisti švelniomis bausmėmis – jie prarado teisę dirbti valstybės tarnyboje. Tuo tarpu V. Karaliaus grupuotės teismai dar vyksta iki šiol, tačiau visi šešėlinio biznio veikėjai jau seniai laisvėje. Šis teismų procesas virto tikru pasityčiojimu iš teisingumo. V. Karaliui visa ši teismų karuselė nė motais – jis dažnai vyksta į užsienį, kur tvarko savo verslo reikalus, apsigyveno Turniškėse esančiame didžiuliame name. V. Karaliaus ir G. Simanyno vadovaujama grupuotė, bendradarbiaudama su vienu iš Lietuvos mafijos vadeivų V. Gelašviliu, savo veiklą vykdė dešimt metų – nuo 1993 iki 2003 metų. Kurį laiką pabuvę kalėjime ir išėję į laisvę, jie tiesiog pakeitė veiklos kryptį ir ėmėsi šešėlinį biznį vykdyti užsienyje. Lietuvoje yra net konkreti korupcinių kainų metodika. Paleidimas iš kalėjimo po trumpalaikio suėmimo kainuoja nuo 1 iki 5 tūkstančių eurų, ikiteisminio tyrimo nutraukimas 3–10 tūkstančių eurų, išteisinimas ar lygtinės bausmės paskelbimas eilinėse bylose – nuo 5 iki 30 tūkstančių eurų, o stambiose bylose siekia ir 300–500 tūkstančių eurų.

Paskutiniu metu tiek Seime, tiek visuomenėje dažnai svarstomos VSD problemos. Nors Seimo Nacionalinio saugumo komitetas nuo sausio mėnesio reikalauja 12 pažymų, kuriose minimi Lietuvos valdžios ir verslo veikėjų ryšiai su Kremliaus pareigūnais ir rusų mafijos vadeivomis, šių pažymų iki šiol negauta. O šios pažymos yra labai svarbios: dėl jose minimų korupcinių ryšių atskleidimo buvo persekiojamas ir Baltarusijoje nužudytas pulkininkas V. Pociūnas. Suinteresuoti asmenys trukdo ir Liustracijos komisijos darbui. Iš šios komisijos pirmininko pareigų ketina trauktis Vytautas Urmonas. Anot jo, dabartinėje situacijoje dirbti yra labai sunku.

Lietuvoje įsisenėję ekonominės ir socialinės problemos jau tampa ekonominę katastrofą pranašaujančiais ženklais. Vadinamoji švietimo reforma virto apgailėtinu farsu, įteisinusiu tiesiog nepakeliamus mokesčius už mokslą. Didelės grėsmės kyla ir pensijas bei kitas socialines išmokas gaunantiems žmonėms. Susidariusią padėtį svarsto apžvalgininkė Jūratė Laučiūtė: „Sunkioje padėtyje atsidūrė pensininkai. Apie jų teises net formaliai nebekalbama. Paklausius kai kurių politikų ir Laisvosios rinkos instituto ekspertų samprotavimų susidaro įspūdis, kad krizės ištiktoje valstybėje didžiausia blogybė yra pensininkai, o jau dirbantis pensininkas – tai net ne blogybė, o  nusikaltėlis, kurį reikia kuo skaudžiau nubausti. Taip net teisė į užtarnautą poilsį pamažu paverčiama pareiga – pareiga nebedirbti, o ji Lietuvoje, kurioje vienos mažiausių pensijų Europos Sąjungoje, virsta pareiga nebevalgyti, nebesigydyti, nebegyventi. Tikriausiai užuojautos verti būsto kreditus paėmę žmonės – jiems algos ar socialinių išmokų sumažinimas reiškia dideles problemas. Bet kur užuojauta tiems, kurie nebegalėdami pragyventi iš nebejuokingai mažų pensijų, yra priversti ieškoti papildomo uždarbio? O gal jie irgi ką nors planuoja, pavyzdžiui, taupo sudėtingai operacijai ar augina be tėvų likusius anūkėlius? Ar jų lūkesčiai neteisėti?“

Lietuvių „elito“ mentalitetą akivaizdžiai iliustruoja plačiai išreklamuota V. Uspaskicho jubiliejaus puota. Šioje puotoje dalyvavo apie 600 svečių, joje koncertavo kelios Rusijos estrados grupės ir visa krūva vietinių popmuzikos „žvaigždučių“. Greta kriminalinio pasaulio lyderių į jubiliejaus iškilmes atvyko daug įtakingų politikų, šou pasaulio ryklių. Šalia kriminalinių baronų A. Boso ir A. Gribojedovo (Gribo) sėdėjo J. Jagminas, V. Babilius ir daug Seimo narių. Nors Darbo partijos įkūrėjas pasižymi prasta reputacija, bet tai nė motais iš nomenklatūros ir jos parankinių kilusiems „liaudies tarnams“. Elito veikėjai, vieno apžvalgininko įvardijami žodeliu „jie“, laikosi ne garbės kodekso, bet naudos principų. „Jie“ yra linkę pagerbti oligarchą, nes jis dar įtakingas. O visagalio Kėdainių „šeimininko“ Uspaskicho užmojai suprantami – ši reklaminė puota yra atviras jo galios demonstravimas. Oligarchų iškilimas neįsivaizduojamas be jų talkininkų – korumpuotų politikų, nors dabar kai kurie oligarchai yra Seimo nariai ar savivaldos tarybų nariai, taigi savo rankose yra sutelkę tiek ekonominę, tiek politinę galią. Pridėjus ir tai, kad tokie oligarchai yra ir žiniasklaidos priemonių savininkai, susiklosto klasikinius oligarchijos dėsnius atitinkanti situacija (oligarchija – tai siaurų, uždaro tipo kastų valdymas). Pilietinė, demokratinio tipo valstybė atkuriama tik tada, kai sutraukomi valstybę apraizgę korupcinės oligarchijos tinklai. Tad mūsų valstybės pokyčius parodys ne teorijos ir pažadai, o reali situacija. Jei lietuviškosios oligarchijos simboliai A. Bosas, V. Uspaskichas, G. Kirkilas ir jų bendrai atsidurs ten, kur jiems ir priklauso būti – Lukiškių kameroje ar Maskvoje, jei bus uždrausta viena iš oligarchijos citadelių Darbo partija, o tokių verslo „aštuonkojų“ kaip „Dujotekana“ ar EBSW veikla bus nutraukta ir išieškota didžiulė valstybei padaryta žala, tai reikš, kad Lietuvoje jau atkuriama teisinė, demokratinė valstybė. Juk vien EBSW klano Lietuvos valstybei ir jos piliečiams padaryti nuostoliai gerokai viršija milijardą litų. Jei to neįvyks, kalbėti apie teisinės valstybės atkūrimą bus beprasmiška. Oligarchija iš esmės skiriasi nuo normalaus verslo. Sąžiningi verslininkai labai nukenčia nuo oligarchų, nes yra išstumiami iš dalyvavimo įvairiuose konkursuose ir iš esmės yra stumiami į verslo periferiją. Kriminalinio kapitalizmo atstovai – oligarchai ir latifundijų (stambių žemės valdų, siekiančių 3–7 tūkstančius hektarų) savininkai laikosi tik iš korupcinių ryšių ir kriminalinių sandėrių. Jie susišluoja didžiules sumas iš ES paramos lėšų, grobsto valstybinį turtą, pasinaudodami korupciniais ryšiais laimi fiktyvius valstybinius konkursus, lobsta iš PVM mokesčių grobstymų bei kitų aferų. Oligarchija yra tarsi valstybės organizmą graužiantis vėžys.

Kaip gyvena šiuolaikiniai feodalai? Dauguma iš mažesnių miestų kilusių oligarchų gyvena spalvingą gyvenimą. Dalį laiko praleidžia Klaipėdoje, Tauragėje ar kituose miestuose, iš kur yra kilę ir kur yra dalis jų verslo įmonių, dalį laiko – Vilniuje, kur paprastai registruotos ir veikia kitos jų įmonės ar jų atstovybės, dažnai vyksta ir į užsienį – Rusiją, Vokietiją, Austriją, Ispaniją bei kitas Vakarų šalis, kur turi įsteigę verslo įmones, savo vasarnamius. Kai kurie yra įsikūrę net Šveicarijoje ar Balkanų valstybėse. Vienas nelabai žinomas, bet įtakingas EBSW klano veikėjas Šveicarijoje turi įsteigęs du prestižinius viešbučius. Kiti magnatai jau valdo viešbučius ir restoranus Prancūzijoje, Ispanijoje, Kipre, Kroatijoje. Didelę dalį piniginių lėšų mūsiškiai prieštaringos reputacijos verslininkai laiko užsienio bankuose.

Lietuvoje prasideda reketo renesansas. Plinta net kelios reketo formos – smulkiųjų verslininkų reketas, energetikų reketas, valdininkų reketas. Smulkiųjų verslininkų reketas ypač plinta rytinėje ir pietinėje Lietuvoje bei Žemaitijoje – Visagine, Ignalinos, Švenčionių, Širvintų, Šalčininkų, Pagėgių, Tauragės, Plungės rajonuose. Pristatę kriminalinių „brigadų“ atstovai pasiūlo „apsaugos“ paslaugas ir pareikalauja mokėti jiems 300–400 litų per mėnesį. Kartais geraširdiškai sutinka duoklę sumažinti. Nesutikusių mokėti laukia bausmės: niokojami ar padegami jų automobiliai, išdaužomi namų langai.

Organizuoto nusikalstamumo primesta tvarka mūsų šalyje galioja jau dešimtmečius. Tiesa, organizuotų nusikaltėlių grupuotės dabar aprimę, jau rečiau vyksta galingi sprogdinimai, susišaudymai. Kaip teigia praeityje garsus teisėsaugos vadovas, dabar „Lietuvoje mafijos nėra“. Ką galime atsakyti į tokį optimistinį teiginį? Ogi tai, kad pasaulio patirtis liudija, jog tuo metu, kai mafija tampa mažai matoma, ji jau būna perėjusi į aukštesnį išsivystymo lygį. Lietuvoje įsigalėjusi kriminalinė mafija kartu su politine mafija jau perėjo bent kelias vystymosi stadijas. 1994–1997 metais konkurencinėje kovoje buvo „išretinti“ R. Grainys, S. Čiapas ir kai kurie kiti ambicingi ir įtakingi verslo magnatai. Pareigūnai turėjo duomenų, kad R. Grainio ir S. Čiapo nužudymus organizavo grupė įtakingų Vilniaus ir Kauno kriminalinių-finansinių klanų lyderių, bet šių nusikaltimų ištirti taip ir nepavyko. Po šių magnatų žūties jų verslo erdves perėmė jų nužudymus organizavę asmenys. Yra ir tokia versija, kad 1999 metų vasarą „Mažeikių naftos“ vadovo G. Kiesaus nužudymą organizavo kriminalinės ir politinės mafijos lyderiai, susiję su ilgus metus šioje naftos įmonėje vykdytomis aferomis. Po 2000 metų prasidėjo kitas įtakos zonų perskirstymo etapas. 2001 metų pabaigoje nužudytas kelias alkoholio gamybos įmones valdęs ir stambaus masto cigarečių kontrabanda užsiėmęs Lietuvos bokso federacijos prezidentas R. Daškevičius, po kelių savaičių pasikėsinta ir į artimus jo bendražygius R. Skopą ir A. Mikštą. 2004 metų pavasarį nužudytas dar vienas R. Daškevičiaus bičiulis, įtakingas verslininkas V. Jakutis, ilgą laiką finansavęs bent kelias Lietuvos  partijas ir aktyvai dalyvavęs „Alitos“ privatizavimo procese. Išlikę kriminalinio pasaulio lyderiai vėl pasiskirstė įtakos zonomis, užmezgė dar artimesnius ryšius su valdžioje buvusiais komunistinės nomenklatūros atstovais. Organizuotų nusikaltėlių sutramdymui dar trukdo ir spragos baudžiamojo persekiojimo sistemoje. Kitų šalių patirtis rodo, kad tik griežtos bausmės gali sutramdyti galingas mafijos gaujas. O kalėjimų sąlygos Lietuvoje kol kas tikrai neatitinka žmogaus teisių normų. Dabar Lietuvos kalėjimuose realiai egzistuojanti tvarka neužtikrina bausmę atliekančių žmonių saugumo. Čia patekę asmenys gali būti žeminami, mušami, net pakariami.

Korupcija kvepia ir kai kurios, atrodytų, geros iniciatyvos. Daug minčių kelia planuojamas Kauno pilies atstatymas. „Pilies“ draugijos vadovas Rimvydas Žiliukas teigia, kad dabar mėginamas prastumti pilies atkūrimo projektas yra neskaidrus ir kenksmingas. Pilies atkūrimo darbuose norima naudoti metalą ir stiklą, o tokiu atveju pilis taps abejotina butaforija. Medžiagas pilies atkūrimui ketinama gabenti iš Vokietijos, o tai suteikia prielaidas pinigų plovimui. „Pilies“ draugijos vadovai ir Jungtinio demokratinio judėjimo aktyvistai priešinasi tokiam projektui ir ketina siūlyti kitokius pilies atkūrimo variantus.

Tik ryžtingoms permainoms nusiteikusių piliečių ir patriotiškų politikų susitelkimas gali padėti Lietuvai išeiti iš dabartinės aklavietės. Partijose greta abejotinos reputacijos politikų yra nemažai sąžiningų ir prieš korupcinę sistemą kovojančių politikų. Pilietiniai judėjimai – Jungtinis demokratinis judėjimas, Piliečių santalka, Lietuvos Sąjūdis – artimai bendradarbiauja su tokiais politikais ir yra pasiryžę kartu siekti demokratinės valstybės atkūrimo. Dar 2007 metų pabaigoje aktyvus visuomenės veikėjas generolas Jonas Kronkaitis teigė: „Lietuva kenčia nuo šalies viduje esančių išdavikų“. Deja, ir dabar padėtis išlieka panaši. Tačiau ryžtinga Lietuvos likimui neabejingų piliečių veikla gali pakeisti šią padėtį, padėti apsivalyti nuo mūsų tėvynę graužiančios erozijos.

© 2009 „XXI amžius“