| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Merkinėje istorija sugrįžo Algimantas ČERNIAUSKAS
Daugiau kaip prieš dvidešimt metų TSKP generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas Lietuvai, siekiančiai atgauti valstybingumą, su panieka tarė: Znajem my vašu chutorskuju Litvu... (žinom jūsų bakūžių Lietuvą). Šiandien Merkinėje varinės triūbos maršus groja, būgnai trata, Rotušės aikštėj iš po asfalto grindinio istorija sugrįžo ir karališku Jogailos atspaudu įtvirtino: čia buvo miestas, kuriame valdovai sprendė ne tik savos, bet ir kitų šalių likimą. Prasmingai skulptoriaus Kęstučio Lanausko valia atspaudas įsitvirtino šioje aikštėje, į kurią nuo viduramžių subėga septynios gatvės (kaip Vilniuje į Katedros). Kokia trumpa žmogaus atmintis. Kai 1991 metais Merkinės senbuviai pradėjo rūpintis, kad gatvei, kuri sovietmečiu buvo pavadinta Bingelių gatve, būtų grąžintas nepriklausomybės laikais suteiktas kunigo Konstantino Jagmino vardas, kai kas piktinosi, kad visais laikais ši gatvė vadinos Bingelių, bet istorikai sako, kad tai senoji Vilniaus gatvė, o Naujoji Vilniaus (dabartinė Vilniaus) buvusi Daugų (aut. paaiškinimas). Tačiau ši gatvė pelnytai dabar Jagmino pavadinta, nes lietuvybei skleisti šiame krašte jis visą savo gyvastį Dievui ir žmonių tarnystei paaukojo. Šalia Merkinės seniūnijos išaugo Antano Česnulio koplytstulpis, skirtas Dominikonų vienuolynui ir bažnyčiai. Kai jo paklausiau, kaip suspėja tiek darbų per Lietuvą paskleisti, atsakė: Sekmadieniais nereikia dirbti, tada visur suspėsi. Kai vienuolynas po sukilimo buvo uždarytas, jame įsikūrė Rusijos imperijos policija ir pasienio sargyba, o vienuoliai pėsčiomis buvo nuvaryti į Vilnių. Šalia sovietinių karių kapų stogastulpį Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, stovėjusios nuo XVII amžiaus, atminimui pastatė Juozas Videika. Po karų, gaisrų ji nunyko, kaip ir kapinės. Dabar istoriniai ženklai prie senojo kelio į Kauną bylos apie pralietą kraują (savų ir svetimų), apie bažnyčią, į kurią protėviai ėjo melstis ir taikos, ramybės, meilės, atleidimo prašyti. Antanas Balkė prie namo ir atminimo lentą pritvirtino, primindamas visiems, kad viduramžiais Merkinėje mirė karalius Vladislovas Vaza. Buvo pareikalauta, kad jo širdį paliktų Vilniui, o kūną Krokuvai grąžintų. Taip ir buvo padaryta, tačiau karališka dvasia Merkinėje pasiliko. Tadas Gutauskas sukūrė koplytstulpį, žymintį jėzuitų bažnyčios ir vienuolyno vietą. Anuomet Jėzuitų kolegijos varpinėje skambėjęs varpas vienuolius ir miestelėnus melstis kvietė, o ant dviejų stulpų iškeltas mokyklinis varpelis vaikus į mokslą kvietė. Kieme buvo varinis saulės laikrodis skaičiavęs laiką. Priešais muziejų, šalia V. Vazos namo, Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojų rūpesčiu pastatytas stendas, bylojantis Merkinės miesto istoriją ir žlugimą. Su laiku šalia koplytstulpių bus įrengtos informacinės plokštės, bylojančios jėzuitų ir dominikonų istoriją Merkinėje. Jubiliejinių renginių organizacinio komiteto pirmininkas Vytas Milius pasiūlė organizaciniam komitetui neišsibėgioti, o galvoti apie tolimesnius darbus. Dabar jau žinoma, kad Merkinėje tikrai stovėjo keturi (o kai kurių istorikų nuomone, daugiau) Magdeburgo teises turinčio miesto ribas žymintys mūriniai stulpai. Su paveikslais ir varpais. Dar reikėtų miesto stulpo su istoriniais Dainavos krašto miestų ir miestelių herbais, su karaliaus Jogailos privilegija Vilniaus miestui, Merkinės privilegijų tekstais prie Merkinės piliakalnio. Stengsimės bendromis jėgomis sukurti Merkinės kultūrinę erdvę, kurioje istorija, gamtos grožis ir čia gyvenantys žmonės susilies į vienumą ir dar kartą primins: Merkinė buvo, yra ir bus dvasinė Dainavos krašto sostinė, kur virš Nemuno ir Merkio santakos švyti tarsi Laumės juosta, tarsi Dievo taikos su žmogumi parašas. Merkinė, Varėnos rajonas
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |