Pirmasis puslapis
Darbai
Krikščionybė
    ir visuomenė
Lietuva
Visuomenė
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Baltijos kelio aidai

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Rugpjūčio mėnesį Lietuvoje minima daug sukakčių. O šis rugpjūtis pranašauja ir didelę politinę audrą: Seimo pirmininko Arūno Valinsko pozicijos smarkiai susvyravo dėl viešumon iškilusių faktų apie jo santykius su abejotinos reputacijos asmenimis. Kasdien pasigirsta vis naujų kaltinimų, kasdien aiškėja vis daugiau skandalingų faktų. Paskutinės naujienos tik patvirtina, kad rudenį Seimo vadovui bus rengiama interpeliacija ir jis gali netekti savo posto. TPP frakcijos atstovai S. Stoma ir A. Sacharukas rengiasi pradėti rinkti Seimo narių parašus po interpeliacijos tekstu. Šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė paragino A. Valinską atsakingai įvertinti susidariusią padėtį ir priimti atitinkamus sprendimus.

Sekmadienį minėjome Baltijos kelio 20-ąsias metines. 1989 metų rugpjūčio 23 dieną apie du su puse milijono Lietuvos, Latvijos ir Estijos piliečių susikibę rankomis sudarė gyvą grandinę nuo Vilniaus iki Talino. Tai buvo akivaizdus laisvės proveržio ženklas. Baltijos kelio akcija pademonstravo laisvės trokštančių kaimyninių tautų ryžtą siekti nepriklausomybės. Tada dar niekas nežinojo, kad iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo liko vos septyni mėnesiai, o iki sovietinės imperijos žlugimo – vos dveji metai.

Tikrosios mūsų valstybės ištakos siekia kur kas senesnius laikus nei XIII–XIV amžiai. Mūsų protėvių aisčių gentys čia gyveno jau ilgus amžius. Nors vieningos valstybės nebuvo, bet jau V–VI amžiuose egzistavo nedidelės kunigaikščių valdomos valstybėlės, kartais susivienijančios bendriems tikslams. Paskutiniai mūsų krašto istorijos šimtmečiai buvo labai permainingi. 1940 metų sovietinė okupacija nepalaužė tautos dvasios. Pokario laikais visą dešimtmetį partizanai kovojo už laisvę. Jų kovos minimos ir dainose: „Ir išėjo šaunūs vyrai į žalius, žalius miškus, medžių šakos prasiskyrė, miškas priglaudė savus“. Dalis tautiečių pasirinko išdavikų kelią, nuėjo tarnauti okupantui. KGB slaptųjų bendradarbių buvo galima rasti visur – nuo ministerijų iki girininkijų, nuo mokyklų iki kirpyklų. Sprendžiant pagal išlikusius KGB dokumentus, jiems buvo mokamas atlygis – nuo 5 iki 100 rublių, o geriausi ir ištikimiausi gaudavo daugiau. Sovietmečiu už bendradarbiavimą su sovietine valdžia buvo dosniai atlyginama, atsiverdavo keliai karjerai, kelionėms į užsienį, tokie asmenys gaudavo geresnius butus, privilegijas. Garsiajame A. Tarkovskio filme „Stalkeris“ yra taiklus pastebėjimas: „Patys tiesiausi keliai dažnai nebūna geriausi...“ Du dešimtmečius trukusi brežnevizmo epocha pasibaigė ir po kelerių metų sumaišties prasidėjo vadinamoji „perestroika“, išjudinusi monolitinės Sovietų Sąjungos pamatus. 1988 metais prasidėjęs Atgimimas galinga Sąjūdžio banga atvedė Lietuvą į nepriklausomybę. Bet ar tada, atkūrus nepriklausomybę ir vyraujant visuotinei euforijai, galėjome patikėti, kad jau 1993 metais „Respublikos“ žurnalistas Vitas Lingys bus nužudytas (jo nužudymą organizavo komunistinės nomenklatūros ir kriminalinių grupuočių veikėjai), o 1994 metais „Lietuvos aido“ redaktorius Saulius Stoma – įkalintas? S. Stomai buvo keršijama už jo aktyvią veiklą, ypač – už laikraštyje publikuotą „Voratinklio“ straipsnių ciklą. Šiuose straipsniuose buvo demaskuojami KGB agentai, dalis kurių 1992 metų pabaigoje tapo atsakingais valstybės pareigūnais. Gerokai vėliau, 2006 metais, politinio kalinio dalią patyrė ir disidentas, buvęs Seimo narys Algirdas Petrusevičius. Bylą prieš A. Petrusevičių sufabrikavo korumpuoti pareigūnai, vykdydami ir politinį užsakymą, kad prisidengiant šia byla, būtų galima vykdyti puolimą prieš Tėvynės sąjungą.

Nepriklausoma Lietuvos valstybė XX amžiuje atkurta jau antrą kartą. 1990 metų kovo 11 dieną Lietuvos Aukščiausioji taryba paskelbė nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą. Latvija ir Estija nepriklausomybę paskelbė kiek vėliau. Estijoje apsieita be aukų, čia vyko tik smulkios provokacijos, o Latvijoje  per Rygos OMON būrio vykdytus išpuolius žuvo 7 žmonės, buvo niokojama Vidaus reikalų ministerija ir kitos valstybės institucijos. Tarptautiniu lygiu visos trys Baltijos šalys pripažintos 1991 metų vasaros pabaigoje.

Kiekvienoje valstybėje tikrąjį šalies veidą atskleidžia ne prabangūs pastatai, o bendras pragyvenimo lygis ir padėtis švietimo ir mokslo bei sveikatos apsaugos sistemose. Lietuvoje vykdomos švietimo ir mokslo reformos akivaizdžiai parodo mūsų šalyje didelę įtaką turinčių kraštutinių liberalų kėslus. Šiuo metu nustatyti didžiuliai mokesčiai už studijas – nuo 6 iki 16 tūkstančių litų už metus. Nors studentams buvo žadami lengvatiniai kreditai už 5–6 proc. palūkanų, paaiškėjo, kad bankai reikalaus 10–12 proc. palūkanų. Tiesa, vyriausybė žada padengti virš 5 proc. esančią palūkanų dalį – nuo 5 iki 7 procentų palūkanų, vadinasi, nukentės ir piliečiai, ir valstybė. Štai čia ir paaiškėjo tikrosios ministro G. Steponavičiaus ir jo rėmėjų inicijuotos reformos priežastys – reforma nenaudinga nei valstybei, nei studentams, nei dėstytojams, ji naudinga tik suinteresuotoms grupuotėms – bankininkams, korumpuotiems politikams ir siauroms G. Steponavičių remiančių mokslininkų grupėms. Europoje didžiuliai mokesčiai už mokslą bvo prieš 100 metų – XX amžiaus pradžioje. Šiuo metu dalyje Europos valstybių egzistuoja nemokama aukštojo mokslo sistema, o kai kuriose šalyse mokslas mokamas, tačiau mokesčiai nėra dideli, siekia nuo 300 iki 1000 eurų už metus.

Dabar daug kalbama apie teisinę valstybę, tačiau kalbos ir deklaracijos skiriasi nuo realaus gyvenimo. Vieni įstatymai galioja daugumai piliečių, kiti – saujelei išrinktųjų – oligarchams ir jų parankiniams. Tad neverta stebėtis šalies versle ir visuomenėje plintančia kriminalizacija. Šaknis Lietuvoje įleido ir abejotinos reputacijos Vakarų kapitalistai bei Rusijos verslo magnatai. J. Goldovskis, L. Buriakas ir kiti į kai kurias Vakarų valstybes neįleidžiami Rusijos kriminalinio pasaulio lyderiai mūsų šalyje įsigijo nekilnojamojo turto, įkūrė verslo įmones, per kurias užsiima pinigų plovimu ir finansuoja kai kuriuos politikus. Feodaliniai papročiai plinta tarsi maro užkratas. Nereti atvejai, kai oligarchų ar kriminalinių lyderių uošviai, broliai ar pusbroliai užima aukštas pareigas teisėtvarkos sistemoje, yra įtakingi teisėjai, prokurorai ar ministerijų pareigūnai. Valdžioje esantys giminaičiai blokuoja sąžiningų teisėsaugos pareigūnų pastangas pažaboti kriminalinių-finansinių klanų lyderių nusikalstamą veiklą. Tokia sistema primena viduramžius. Po 2000 metų įsigalėjęs „valstybininkų“ klanas itin smarkiai pakenkė mūsų valstybei. Kai 2004 metais Valstybės saugumo departamentui pradėjo vadovauti „valstybininkų“ klano veikėjas Arvydas Pocius, darbą šioje žinyboje prarado A. Diržys, A. Grublys, V. Pociūnas ir daug kitų profesionalių ir atsakingų VSD pareigūnų. A. Pocius ir jo parankiniai bendravo su KGB generolu V. Jakuninu ir kitais Rusijos saugumiečių klanų lyderiais, dangstė Lietuvai žalingą „Dujotekanos“ ir su ja susijusių Rusijos bendrovių veiklą. Tokiems faktams iškilus į viešumą, 2006 metų pabaigoje Seimo Nacionalinio saugumo komitetas pareikalavo V. Pociūno, V. Damulio, K. Braziulio ir kitų atsakingų saugumo pareigūnų parengtų pažymų apie tokius ryšius, tačiau jų taip ir negavo. A. Pocius įvykdė grubius įstatymo pažeidimus, veikė ne valstybės, o įvairių grupuočių labui. Stebina faktas, kad toks asmuo ilgą laiką užėmė atsakingas pareigas Valstybės saugumo departamente. Beje, KGB rezervistai posovietinėse šalyse – Latvijoje, Ukrainoje ir kitose valstybėse – pastebimi tarp organizuotų nusikaltėlių lyderių. „Valstybininkų klanas“ – tipiška politinės mafijos grupuotė. Siekdama savo tikslų ši grupuotė artimai bendradarbiavo su kitais klanais –EBSW, Uspaskicho grupuote, Vilniaus bei Klaipėdos mafijos klanais, kai kurių provincijos miestų grupuotėmis. Būtent 2002–2006 metais Lietuvoje didžiulę įtaką įgijo A. Januška, R. Stonys, A. Bosas, M. Gusiatinas, A. Gribojedovas, V. Gelašvilis ir kiti organizuotų nusikaltėlių lyderiai. Jie susivienijo su valdžioje esančia nomenklatūra ir palaikė ryšius su Rusijos žvalgyba, kai kurie įkūrė ir Rusijos žvalgybos priedangos įmones. Sąžiningi policijos pareigūnai bandė ardyti Lietuvą apraizgiusį organizuotų nusikaltėlių tinklą, jų pastangomis buvo suimti kai kurių grupuočių lyderiai, bandyta pateikti kaltinimus ir Klaipėdos oligarchams. Po smūgio gaujoms iškilo pavojus policijos generaliniam komisarui V. Grigaravičiui. 2003 metų pavasarį jį bandyta nušalinti ir pakeisti su šešėliniais klanais susijusiu generolu A. Songaila. Tik bendromis sąžiningų politikų ir visuomenės pastangomis tam buvo sutrukdyta. „Mes buvome ir būsime, ir jūs mūsų nepajudinsite“, – 2007 metais teigė vienas iš nomenklatūros šulų Bronius Bradauskas. Šiuos jo žodžius galime prisiminti dabar, kai regime komunistinės nomenklatūros pastangas išlaikyti savo įtaką ir su nomenklatūra susijusių laukinio liberalizmo šauklių A. Čapliko, G. Steponavičiaus inicijuotas „reformas“, kurias geriau būtų įvardyti kaip Lietuvos aukštojo mokslo sistemos ir sveikatos apsaugos sistemos griovimą.

Jokia teisinė valstybė neįmanoma be teisingų ir atsakingų teismų. Jau ketinama reformuoti sustabarėjusią Lietuvos teismų sistemą. Jungtinio demokratinio judėjimo lyderis Kęstutis Čilinskas svarsto: „Sąjūdžio metais buvo parengtas teismų įstatymo projektas ir paskelbtas dar iki Kovo 11-osios. Tuometinė Aukščiausioji taryba, kuri jau praktiškai vykdė Sąjūdžio valią, priėmė šį Teismų įstatymą. Įstatymas buvo labai vakarietiškas ir demokratiškas. Jame buvo numatytas ir Prisiekusiųjų teismas, ir Tarėjų institucija. Bet vėliau, kai buvo atkurta nepriklausomybė ir priimta nauja Konstitucija, naujajame teismų įstatyme pažangios Sąjūdžio idėjos buvo išplautos su viltimis apie teisingą teismą. Tai buvo didelis atsitraukimas nuo idealų, kurie buvo iškelti kaip esminiai Sąjūdžio metais. Ir viltys sukurti teisinę valstybę nepasiteisino. Priešingai, sukūrus oligarchinį valdymą, teisinė sistema buvo nustumta į šoną ir ėmė tarnauti oligarchų viršūnei, o ne tautai. Norint išsivaduoti iš priespaudos reikia susitelkti. Dabar mums reikia išsivaduoti iš oligarchinio valdymo priespaudos. Jei žmonės supras, kad ne kokie geri ponai, atsidūrę valdžios poste, gali spręsti jų problemas, o tik jie patys, tada galime tikėtis naujo tautos susitelkimo“. Lietuvos Sąjūdžio lyderis Rytas Kupčinskas jau du kartus organizavo parašų rinkimų akcijas. Daug žmonių pasirašė po reikalavimais, kad teismuose būtų įvesta tarėjų institucija ir tautos atstovai galėtų dalyvauti teismų darbe, kaip yra daugelyje Europos valstybių. Teismų įtaka valstybėje yra didžiulė. Aukščiausiojo Teismo (AT) teisėjas J. Prapiestis, praėjusiais metais atkakliai siūlytas į AT vadovo vietą, jau ne kartą padavė ieškinius prieš V. Vasiliauską, V. Valentinavičių ir kitų leidinių redaktorius, teigdamas, kad jie žemina jo garbę ir orumą. Tačiau žodžių iš dainos neišmesi – J. Prapiestis 1992–1996 metais, kai Lietuvą valdė kriminalinis LDDP režimas, ėjo teisingumo ministro pareigas, tad skirti jį AT pirmininku būtų tiesiog nesuprantamas žingsnis. Gaila, kad kai kurie Temidės tarnai neskatina teisingumo, o priešingai, kursto nesantaiką ir susiskaldymą. Kaunietis, aktyvus profsąjungų veikėjas Vytautas Kuprys mano: „Norime ar nenorime, tačiau gyvename vienoje šalyje, po vienu stogu, esame viena nykstanti tauta, todėl ir problemas privalome spręsti kartu, o ne skatinti propagandinius, manipuliacinius karus, žeminančius, teršiančius visuomenę, griaunančius valstybės reputaciją“.

Laisvę iškovojome sutapus palankioms istorinėms aplinkybėms. Tuo metu, kai stovėjome Baltijos kelyje, blogio imperija jau aižėjo, jos pamatai buvo išjudinti. Atsilaikėme ir prieš ginkluotą agresiją, kurią vykdė sovietinė kariuomenė ir OMON būriai. Tačiau grėsmė išlieka. Dabar Rusiją valdantis saugumiečių režimas vykdo ekonominio spaudimo akcijas, veikia per savo agentų tinklus, naudoja informacinio karo priemones. Rusų rašytojas ir žurnalistas Michailas Serioginas teigia: „Sovietų Sąjungos žlugimas išlaisvino pavergtus kraštus, tarp jų ir Baltijos šalis. Dabar Kremliaus režimas vėl tempia mus į gūdžią sovietinę praeitį, net bandoma iškraipyti istorinius faktus. Tačiau netikiu, kad įmanoma ilgam supriešinti rusų tautą su kaimyninėmis tautomis. Mūsų tautų ateitis – artimas bendradarbiavimas“. Ne vien išorinės aplinkybės ir vidaus politinės batalijos nulems Lietuvos ateitį. Daug kas priklausys ir nuo to, kokias vertybes pasirinksime – bulvarinę „akropolių kultūrą“ ar tradicinę krikščionišką kultūrą? Rugpjūčio 23 dieną pamoksle Vilniaus arkivyskupas kardinolas A. J. Bačkis kalbėjo: „Vadinamės laisva tauta, bet esame nelaisvi žmonės, nes vergaujame stabams. Tikrosios laisvės versmė yra tikėjime. Be tikėjimo mūsų laisvė reliatyvi“. Mūsų viltis ir tikėjimas įgauna prasmę tada, kai esame aktyvūs, nepasiduodame manipuliacijoms, kai einame tiesos keliu. Naujajame Testamente sakoma: „Ir tiesa padarys jus laisvus...“

© 2009 „XXI amžius“