2009 m. rugpjūčio 28 d.
Nr. 60
(1752)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Sudomino Nemakščiuose kuriamas grožis

Nemakščiuose aplankėme aštuonračio
muziejų ir įsiamžinome
prie pavadinimo „Muziejuks“

Nemakščių bažnyčioje maloniai priėmė
klebonas kun. Stasys Šlepavičius

Nemakščių bažnyčioje pabūti
traukė noras pasigėrėt
lauko gėlių puokštėmis

Vasarai įpusėjus Raseinių rajone vyko jau XXIII aplinkotyros klubo „Medumėlė“ ekspedicija. Šios ekspedicijos moksliniais vadovais buvo Vaclovas Stukonis ir Ona Motiejūnaitė. „Medumėlės“ klubas vienija studentus, dėstytojus, mokytojus, moksleivius ir visus žmones, norinčius geriau pažinti savo krašto gamtą, kultūros paveldo objektus.

Betygalos krašto muziejuje ekspedicijos dalyvius svetingai sutiko Betygalos muziejininkė Marijona Birutė Navakauskienė, su savo mokiniais surinkusi unikalią geologijos eksponatų kolekciją, kuria galėtų didžiuotis net ir miestų muziejai. Didžiausias netikėtumas ekspedicijos dalyvių laukė pievose prie Maslauskiškių kaimo: čia atrasta itin reta drugių rūšis – gencijoninis melsvys (Maculinea alcon). Ši rūšis įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą, Europos Raudonąją knygą, „Natura 2000“ sąrašus. Užliejamose pievose Paliepiukų kaime apžiūrėjome daugiakamienę Rūdynės liepą. Keletas vikresnių medumiečių  įlipo į liepą suskaičiuoti jos kamienus.

Kitą ekspedicijos dieną Nemakščiuose aplankėme neseniai įkurtą aštuonračio muziejų, žaismingai pavadintą „Muziejuku“. Jo įkūrėjas ir sumanytojas Leonas Tamulevičius maloniai priėmė, papasakojo ir parodė Pšemislo Neveravičiaus garsiojo aštuonračio kopiją, pademonstravo važiuoklę. Atsirado norinčių ne tik pamatyti, bet ir patiems išbandyti šios keistos ,,mašinos“ veikimą.  Muziejuje galima atrasti kažką įdomaus ir mielo savo širdžiai, nes kiekvienas čia net mažiausias daiktelis yra pagamintas žmogaus rankomis. Kruopščiai įrengtoje ekspozicijoje kiekvienas eksponatas turi savo vietą, paskirtį, istoriją.

Lankantis Nemakščių parapijos bažnyčioje ir Lurde mus mielai sutiko, bendravo ir palaimino Nemakščių klebonas kun. Stasys Šlepavičius. Didingoje, rūpestingai prižiūrimoje šventovėje gamtininkų dėmesį patraukė laukų žolynais papuošti bažnyčios altoriai. Su svečiais bendraudamas klebonas prasitarė, jog artėja Žolinė. O kokia Žolinė be šventintų vaisių, javų varpų? Todėl bažnyčios altorių reikėtų papuošti prinokusių javų gubomis. Juk Žolinė – tai tarpinė šventė tarp vasaros pabaigos ir rudens darbų pradžios. Tai laikas, kai soduose jau prinokę vaisiai, o kluonai pilni javų, išsukamas paskutinis medus.

Vilniaus universiteto botanikos sodo darbuotoja dr. Stasė Dapkūnienė su kolegomis pritarė  klebono idėjai, pagamino ir šventės išvakarėse į Nemakščius atgabeno kelias įvairių rūšių javų gubas.

Aplankėme ir Paežerio Švč. Trejybės koplyčią. Nemakščių klebono iniciatyva šių metų pavasarį atlikti koplytėlės restauravimo darbai. Jaukioje, sakais kvepiančioje koplytėlėje šiandienos žmogui, apsuptam plastiko ir betono, gera prisiliesti prie kažkada miške ošusio ir saulės spindulius gėrusio medžio kamieno.

Pakeliui į Lyduvėnus užsukome į Pašešuvio kraštovaizdžio draustinį. Šiame nedidelio ploto (308 ha) draustinyje gausu gamtinių ir kultūrinių vertybių. Visus sudomino Griaužų – Molavėnų piliakalnio forma, keista, graikų amfiteatrą primenanti dauba, vadinama Lukošienės bliūdu. Šalia piliakalnio įrengtoje scenoje buvo išbandomi ekspedicijos naujokai, turėję atpažinti ekspedicijos vadovų draustinyje surinktus augalus. Kelionę tęsėme Jūkainių geomorfologiniame draustinyje, miškininkų įruoštame ir kruopščiai prižiūrimame rekreaciniame take. Jau gerokai po pietų  pasiekėme Lyduvėnus, kur vyko tradiciniai miestelio globėjų Šv. Petro ir Povilo atlaidai. Lapišės upelio slėnyje apžiūrėjome mitologinį Žalpių akmenį su Dievo ir velnio pėdomis.  

Per tris ekspedicijos dienas aplankėme tik dalį gamtos ir kultūros vertybių, esančių šiame rajone. Pasirenkantiems tolimas keliones primename, kad paviršutiniškai pažįstame savo kraštą, kuriuo atvykstantys iš svetur dažnai lieka sužavėti. Gėlės žiedas, besiskleidžiantis medžio pumpuras, rytinės saulės spindulių nutviekstas rasos lašelis, snaigė – kiek daug stebuklų glūdi visame tame. Iš tiesų, ką gi daugiau Dievas turėjo sugalvoti, kad mes pripažintume jo egzistavimą? Visa gamta kalba apie Jį, tik mums reikia atidžiai įsiklausyti į balsą, kurį perteikia nuostabus gamtos pasaulis.

Vaidas Greičius,
Dubysos regioninio parko direkcijos vyr.  specialistas (ekologas)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija