| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Vienas iš emigrantų, kuriems rūpi Lietuvos ateitis
Dr. Jonas Norkaitis, gyvenantis Vokietijoje, Vilniuje viešėjo vos keletą dienų, bet mielai sutiko atsakyti į XXI amžiaus klausimus. Su dr. J. Norkaičiu kalbėjosi XXI amžiaus žurnalistas Gintaras Visockas. Iš Lietuvos pasitraukėte vengdamas sovietų teroro. Kiek Jums tada buvo metų? Ką jautėte traukdamasis iš Lietuvos? Kokie epizodai, akimirkos, vaizdai labiausiai įsirėžė atmintin? Galų gale ar sunku buvo gyventi Vokietijoje? Mūsų šeima Lietuvą paliko 1940-ųjų birželio antroje pusėje, kol SSRS dar visko iki galo nebuvo okupavusi. Prisimenu puikiai, kad iš Tėvynės pasitraukėme paskutiniu momentu dar kelios valandos, ir sovietai būtų užėmę visą šalį, o mes nebūtume turėję galimybės pabėgti. Tėvas puikiai suvokė: jei neišvyksime birželio 20 ar 21-ąją, paskui jau bus vėlu. Be to, mano tėvas puikiai nusimanė, kas laukia sovietų okupuotos Lietuvos. Į Vakarus išvykome ties Kudirkos Naumiesčiu. Keletą mėnesių gyvenome Rytprūsiuose, paskui persikėlėme giliau į Vokietiją. Mokiausi vokiškoje vidurinėje mokykloje, kurioje visi dalykai buvo dėstomi vokiečių kalba, reikėjo skubiai patobulinti ir anglų bei lotynų kalbos žinias. Taigi tą žiemą nuobodžiauti neteko. Ilgainiui tėvui tapo nedidelio Pomeranijos dvariuko administratoriumi. To dvariuko savininkė našlė nežinojo, ką ir kaip su tuo dvariuku daryti, o mano tėvas buvo patyręs ūkininkas. Nors tėvas Lietuvoje buvo valstybės tarnautojas, ūkininkavimas buvo jo aistra. Šiandien pasakytumėte hobi. Tėvynėn sugrįžome 1942-ųjų pabaigoje. Nors numatėme, jog Vokietija greičiausiai pralaimės karą su sovietais ir Lietuvą sovietai vėl okupuos, negalėjome nesugrįžti bent trumpam. Išbuvome namuose iki 1944-ųjų pavasario. Tada vėl pasitraukėme atgal į Vokietiją. Puikiai prisimenu, kaip traukėmės dviem vežimais, kuriuos tempė keturi arkliai. Vokietijoje turėjome pakeisti gyvenamąją vietą persikėlėme į Bavariją, kuri sovietams nebuvo prieinama. Rytinėje Bavarijoje mus priglaudė labai malonus dvarininkas. Iš pradžių tėvas paprašė tik pašaro arkliams, o šis pasiūlė pasilikti pas jį padirbėti. Bet toji vieta mums ne itin patiko, nes tai buvo visiškas užkampis, jame nebuvo lietuvių bendruomenės. Taigi ieškojome miesto ar miestelio, kuriame būtų bent keli lietuviai. Žodžiu, Vokietijoje gyvenu iki šiol nuo pat 1944-ųjų metų. Per šį laikotarpį iš Vokietijos buvau išvykęs tik tuomet, kai gavau specialią stipendiją ir trejetą metų mokiausi Strasbūre. O ką Jūs studijavote? Jūs profesionalus ekonomistas ar profesionalus filosofas? Jei atvirai, iš pradžių gilinausi į filosofijos mokslus. Filosofija man visą laiką patiko, bet ilgainiui suvokiau, jog filosofijos profesoriumi nebūsiu, todėl pakeičiau specialybę. Manau, tai buvo teisingas žingsnis. Ėmiau studijuoti ekonomikos mokslus. Beje, Strasbūre, gavęs tą prestižinę stipendiją, irgi krimtau ekonomiką. Po mokslų man pasisekė įsidarbinti plieno pramonės administracijoje. Konkurso būta nemažo: beveik dešimt kandidatų į vieną vietą. Taigi turiu ne tik filosofijos, bet ir profesionalaus ekonomisto diplomus. Ekonomistu Vokietijoje dirbau iki pat pensijos. Iš pradžių penkerius metus triūsiau plieno pramonės bendrovėje Diuseldorfe, paskui įsidarbinau Bosch bendrovėje persikėliau į kitą miestą, arčiau tėvų. Kada pirmą kartą aplankėte Lietuvą? Lietuvą pirmą kartą išvydau tik 1991-ųjų rudenį. Į Vilnių atvykau kaip vienos aukšto rango Vokietijos politikės vertėjas. Ji Vilniuje išbuvo vos vieną dieną, o aš pasilikau dar kelioms dienoms. Lietuvoje išbuvau tąsyk beveik savaitę. Dar lankiausi Šiluvoje, Kaune. Kokius įspūdžius, jausmus tąkart patyrėte? Tuomet buvo svarbiausia, kad Lietuva tapo laisva nuo Kremliaus diktato, kad dabar savo veiksmų jai nereikės derinti su Maskva. Dar buvo labai svarbu, kad Lietuvoje nebelieka komunistinės santvarkos, trukdančios ekonominiam pakilimui. O kaip bus ateityje, prisipažinsiu, per daug nesukau sau galvos. Buvau tikras, kad lietuviški reikalai ilgainiui susitvarkys, susigulės. Na, gal lietuviai vienas kitam ir taps šiurkštesni, grubesni, bet kitaip juk ir negali būti pereinant į kapitalizmą, kur žmonių tarpusavio santykius reguliuoja pirmiausiai konkurencija, pelno siekimas, o ne draugiškumas. Taip ir atsitiko. Komunizmas pasitraukė į šalį, atviro Kremliaus diktato nebeliko, Lietuva ėmė sparčiau stotis ant kojų ir tapo XXI amžiaus valstybe, o Rusija taip ir liko tūpčioti XIX amžiuje. Rusijoje iki šiol egzistuoja rusiškasis imperializmas. Rusija ir šiandien mielai okupuotų Lietuvą, jei tik turėtų tokią galimybę. Lietuvos reikalais niekada nenustojote domėtis, lankėtės ne vieną sykį. Kokių pastabų turėtumėte šiandieninei Lietuvos valdžiai? Omenyje pirmiausiai turiu ekonominius sprendimus, kadangi ekonominiai reikalai, įsisiūbavus krizei, tapo patys aktualiausi kiekvienam Lietuvos piliečiui. Lietuvoje iš viso lankiausi gal penkis kartus. Esu iš tų emigrantų, kuriems rūpi Lietuvos ateitis. Galiu dar pabrėžti: esu iš tų lietuvių, kuriems labai rūpi Lietuvos ateitis. Mano supratimu, privalote kurti tokią Lietuvą, kurioje būtų bent jau pakenčiama gyventi kiekvienam lietuviui, kiekvienam šalies piliečiui. Pabrėžiu bent jau pakenčiama. Žinoma, idealiausia būtų, jei Lietuvoje lietuviui gyventi būtų ne tik pakenčiama, bet ir malonu. Tačiau pastaroji nuostata dabar, matyt, sunkiau įgyvendinama. Visi mėgautis prabanga negali ir negalės, tačiau labai svarbu, kad Lietuvoje bent jau nebūtų skurdo. Lietuvoje nūnai formuojasi keli sluoksniai: labai turtingi statosi dviaukštes pilaites, perka lėktuvus, pietauti skrenda į Paryžių. Tai būtent tie, kurie savo namus apsitveria labai aukšta tvora, kad nematytų netoliese bėgiojančių alkanų ir murzinų kaimynų vaikų. Kitas sluoksnis tai tie, kurie labai nusiminę, kurie sako jog prie ruso buvo geriau. Treti ne tik labai nusiminę, bet ir emigruoja iš Tėvynės, sakydami, jog tik svetur gali būti skalsesnė duona. Išskirčiau ir dar vieną lietuvišką sluoksnį. Tai tie lietuviai, kurie gyvena pasiturinčiai, bet Lietuvos valstybės bėdos jiems nerūpi. Šis sluoksnis ne toks jau mažas. Tai patvirtina kad ir... rinkimai. Partijomis pasitiki labai mažai rinkėjų, į rinkimus irgi eina mažuma. Tokia padėtis negali nekelti susirūpinimo. Ką reikėtų daryti, kad didėtų pasiturinčių ir kartu Lietuvos bėdoms neabejingų lietuvių sluoksnis? Ar pritariate visiems konservatorių premjero Andriaus Kubiliaus žingsniams? Skurdžiausių sluoksnių Lietuvoje nebeliktų įvedus progresinį asmeninių pajamų mokestį. Tokį mokestį įdiegti vieni juokai. Šis mokestis Vokietijoje egzistuoja jau pusę amžiaus. Šis principas taikomas daugelio modernių, demokratiškų Vakarų Europos šalių praktikoje. Šio mokesčio esmė kuo žmogus daugiau uždirba, tuo daugiau atseikėja į biudžetą nuo savo uždarbio. Žinoma, yra neapmokestinamas minimumas. Tačiau egzistuoja ir nuostata, kad labai daug uždirbantys į valstybės biudžetą atseikėja net 45 proc. savo atlyginimo. Norint įtvirtinti tokią nuostatą mums dviračio iš naujo išrasti nereikia. Dviratis seniai išrastas tiesiog reikia pradėt važiuoti. Tie, kurie sako, jog Lietuva dar nepribrendusi tokiam žingsniui, mulkina tautą. Atkreipkite dėmesį, progresiniams mokesčiams priešinasi patys turtingiausi. Aišku, jie bet kokia kaina stengiasi išsaugoti savo turtus. Bet kodėl leidžia save mulkinti dauguma šalies gyventojų, kuriems šis mokestis būtų naudingas? Tikiuosi, jog tauta atsikvošės. Su dabartinės Seimo daugumos ir ministro pirmininko A. Kubiliaus ekonomine politika nesu taip giliai susipažinęs, kad galėčiau duoti kategoriškus patarimus bei pamokymus. Tačiau Vokietijoje egzistuoja labai šmaikštus posakis: iš kur paimti, jei nevogti? Mano požiūriu, Lietuvoje derėtų įdiegti ne tik progresinius mokesčius, bet ir taikyti turto mokestį. Žinoma, nustatant turto dydį galimi įvairiausi tendencingumai juk dviaukštis namas kur nors Skuode greičiausiai ne toks vertingas, kaip vieno kambario butas sostinės centre, bet tai dar nereiškia, jog neįmanoma daugmaž objektyviai įvertinti turto. Jei neklystu, Jūs visur ir visada labiausiai kritikuojate pridėtinės vertės mokestį. PVM mokestį Jūs įvardinate kaip neteisingiausią, nelogiškiausią. Kodėl? Šio mokesčio iš tikrųjų labai nemėgstu, dažnai jį kritikuoju. Mano supratimu, nėra teisinga, kai už tą patį pirkinį vienodą kainą sumoka ir turtingas, ir vargšas. Štai pavyzdys: už litrą pieno apie pusantro lito sumoka vos galą su galu suduriantis studentas ir milijonierius, kurio pajamos per metus siekia šimtus tūkstančių litų. Ar tai teisinga? Ne, neteisinga. Žinoma, PVM egzistuoja ir kitose valstybėse, bus ir Lietuvoje. Be jo neišsivers nė viena pasaulio valstybė. Bet protingai besitvarkančiose valstybėse PVM mokestis nėra pagrindinis. Lietuvoje, man regis, tuo PVM per daug piktnaudžiaujama. Piktnaudžiaujama tik todėl, kad jį valstybei lengviausiai surinkti. O tai, kad PVM skaudžiausiai smogia patiems neturtingiausiems, dažnai pamirštama, numojama ranka. Ypač man nepatinka, kai PVM mokestis padidinamas knygoms, laikraščiams. Taip pat laikau neteisingu žingsniu, kai PVM mokestis vienodai padidinamas ir rimtajai literatūrai, ir kriminaliniams, bulvariniams leidiniams, nes rimtųjų laikraščių ir knygų tiražai ir taip nedideli. Padidinus PVM mokesčius leidėjams, leidžiantiems rimtąją literatūrą, sakykim, laikraščiui XXI amžius, bus dar sunkiau išsilaikyti. Jis privalės didinti prenumeratos kainą, o tai reiškia, kad prenumeratorių dar labiau sumažės. O kai sumažės rimtąją literatūrą skaitančiųjų, tai Lietuvoje sumažės ir protingų, išsilavinusių žmonių. Nejaugi valdžia šito siekia? Nesu didelis premjero A. Kubiliaus politikos žinovas. Tačiau esu tikras, kad verslininkai Vokietijoje moka pelno mokestį tik tuomet, kai turi pelną. Jei neturi pelno, tai ir nemoka pelno mokesčio. O Lietuvoje įžvelgiu pastangas išlupti pelno mokestį net iš tų, kurie neturi pelno arba turi labai nedidelį, simbolinį pelną. Toks kelias nėra teisingas: jis slopina iniciatyvą ir didina bankrotų skaičių. Kaip filosofijos žinovas tikriausiai domitės ir Lietuvos dvasiniais reikalais. Kaip, sakykim, Jūs vertinate tą vamzdį, kurį modernistai pastatė Vilniaus centre prie Neries ir pavadino menu? Panašaus pobūdžio reiškinius vadinu kultūros patologija, kultūros išsigimimu. Anksčiau visiems buvo aišku, kas yra gražu, o kas ne. Prieš 60 metų mes visi žinojome, kas yra gėris ir kas yra blogis. Dabar šie skirtumai nyksta. Įgimti pojūčiai skirti gėrį nuo blogio ir grožį nuo bjaurasties sparčiais tempais tarsi tyčia naikinami. Ypač tarp jaunimo. Jaunimui šiandien leidžiama pačiam spręsti, kas leistina, o kas draudžiama. Laimingi jaunuoliai, kurie turi išmintingus tėvus, patarėjus. O vaikinai ir merginos, kurie neturi šalia mokytojų, dažniausiai pasuka šunkeliais. Tokia padėtis netoleruotina. Vienas tikybos dėstytojas aiškinosi, kodėl šiandien paaugliai tokie žiaurūs. Pavyzdžiui, gali nužudyti mažą šuniuką ar kačiuką net nesusimąstydami, jog elgiasi blogai. Pasirodo, paauglių agresyvumas dažniausiai atsiranda tik dėl to, kad jiems šeimose labai trūksta meilės ir šilumos. Užaugęs šeimoje, kurioje jo niekas nemylėjo, paauglys dažnai tampa žiauriu. Žiauriai, agresyviai besielgiantis paauglys tarsi keršija už tai, kad kadaise nepatyrė tėvų ar globotinių meilės. O juk tokių vaikų nuolat daugėja. Kaip sakė vienas mano bičiulis, Lietuvos visuomenė netrukus turės didelių problemų, nes jau užaugo visa karta žiaurių, ciniškų vaikinų ir merginų. Aš dar papildyčiau: subrendo karta žmonių, kurie neskiria, kas yra gėris ir kas yra blogis. Dėkoju už pareikštas mintis.
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |