Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Žemaitijos partizanų vado pagerbimas

Linas ŠALNA

Mons. Alfonsas Svarinskas, kan. Jonas Petrauskis ir kiti renginio dalyviai Nevardėnuose, prie atstatyto kryžiaus

Žemaičių apygardos partizanų vadas Vladas Montvydas-Žemaitis

V. Montvydo-Žemaičio vaikai Danutė, Irena, Rimas ir Algis prie atstatyto kryžiaus

Prie pašventinto ženklo, skelbiančio, kad čia buvo V. Montvydo-Žemaičio sodyba

1944 metų vasarą Žemaitijoje susibūrė pirmieji partizanų būriai – Vanagai. Jie buvo kuriami Lietuvos Laisvės armijos (LLA), kurios pirmasis štabas Kazio Veverskio iniciatyva įkurtas buvo dar 1941 m. gruodį, sudėtyje. 1944 m. liepos 20 dieną LLA vado įsakymu LLA buvo padalyta į du sektorius: OS (organizacinį) ir VS (veikiantį, pavadintą Vanagais). Jau 1944 m. rugpjūtį partizanų būriai Platelių miškuose surengė partizanų taktikos mokymus – Vanagai rengėsi vykdyti reguliariosios kariuomenės funkcijas, kariauti pozicinį ar partizaninį karą.

Žemaičiai gerbia savo partizanus, padėjusius galvas ant Tėvynės aukuro. Liepos 29-ąją Varniuose buvo paminėtos Žemaičių apygardos partizanų vado, vyriausiosios partizanų vadovybės – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos nario Vlado Montvydo-Žemaičio buvusios sodybos įamžinimo iškilmės. Paskutinį vasaros sekmadienį į Varnių katedrą paminėti žemaičių partizanų vadą susirinko apie 200 žmonių. Šv. Mišias aukojo Varnių Katedros klebonas kan. Jonas Petrauskis, partizanų kapelionas mons. Alfonsas Svarinskas, Rietavo klebonas kun. Egidijus Jurgelevičius, kurio seneliai augino Vlado Montvydo dukrą Danutę. Pareikšti pagarbą atvyko Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos pirmininkas Jonas Čeponis, buvę LLA kariai – Steponas Grybauskas, Alfredas Dauginis, Jurgis Urniežius, atkurtos LLAKRS nariai, vietiniai gyventojai, kurių daugelis prisimena Vladą Montvydą-Žemaitį-Dėdę, kurie globojo jo šeimą, augino ir nuo okupanto bei jo tarnų slėpė jo vaikus, svetimomis pavardėmis leidę į mokyklas.

Po šv. Mišių minėjimo dalyviai nuvyko į Nevardėnų kaimą (7 km nuo Varnių), įsikūrusį Girgždutės kalno papėdėje. Mons. A. Svarinskas pašventino atstatytą  kryžių, kurį prieš 66 metus savo rankomis pastatė V. Montvydas gimus sūnui Algirdui. Kryžius išliko per okupacijos metus, nors dažnai stribai eidami pro šalį keikdamiesi nuplėšdavo nukryžiuotąjį, o geri kaimynai vėl prikaldavo. Kartu buvo pašventintas ženklas, skelbiantis, kad čia buvo V. Montvydo-Žemaičio sodyba.

Po pašventinimo kalbėjo LLKS tarybos pirmininkas Jonas Čeponis, buvęs V. Montvydo karys Jurgis Urniežius, LPKT Šilalės skyriaus pirmininkė Teresė Rupšytė-Ūksienė. Pabaigoje padėkos žodį tarė Vlado Montvydo dukra Irena Montvydaitė-Giedraitienė, pasidalijusi ir  vaikystės prisiminimais.

Žemaičių apygardos vadais (po keletą mėnesių) buvo A. Kubilius-Balys, J. Semaška-Liepa, E. Ašoklis-Vilkas, K. Antanavičius-Tauras, K. Antanaitis-Meteoras, J. Ivanauskas-Vygandas, o ilgiausiai – nuo 1948 m. pradžios iki žūties 1953 m. rugpjūčio 23 dienos –  Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas, Dėdė.

Artėjant antrajai sovietų okupacijai, kai daugelis Lietuvos žmonių traukėsi į Vakarus, Vladas pasirinko pasipriešinimo naujiesiems engėjams kelią ir Varnių rajone pradėjo organizuoti LLA būrius, įsirengė tris žemines. LLA karių priesaika būdavo priimama iškilmingoje aplinkoje – Montvydų namų didžiajame kambaryje. V. Montvydas (1933–1934 metais jis tarnavo kariuomenėje, baigė puskarininkių mokyklą, o vėliau buvo Šaulių sąjungos Varnių būrio vadas) su savo bendražygiu Stasiu Beniuliu apmokė pirmuosius partizanus Vanagus. Netrukus okupantų smogikai aptiko slėptuvę, buvusią jo sodyboje, bet abu partizanai prasiveržė iš apsupimo. 1948 metų pradžioje Jonas Žemaitis-Vytautas, šiais metais pripažintas Lietuvos prezidentu, Šatrijos rinktinės vadą V. Montvydą paskyrė Žemaičių apygardos vadu. Jo vadovaujamoje apygardoje buvo puikiai organizuota pogrindinė spauda – jos okupantai bijojo labiau nei šautuvo. Vladas surasdavo literatūrai gabius jaunuolius, ragino rašyti straipsnius, redaguoti. Apygardoje ėjo laikraščiai „Kovojantis lietuvis“, „Malda girioje“, „Laisvės balsas“. 1952 metais 1000 egz. tiražu buvo išleistas eilėraščių rinkinys „Laisvės kovų aidai“ (kuris galbūt buvo surinktas ir atspausdintas valstybinėje Telšių spaustuvėje). „Laisvės balsą“ nuo 1952 metų pabaigos redagavo garsioji partizanė poetė Irena Petkutė-Neringa, partizane tapusi 1952 m. gruodį, baigusi vidurinę mokyklą. Ji žuvo po nepilnų partizanavimo metų – 1953 rugpjūtį. (Apie jos gyvenimą ir kūrybą rašyta „XXI amžiuje“ prieš keletą metų.) V. Montvydas kartu su savo adjutantu Broniumi Alūza-Bedaliu žuvo 1953 m. rugpjūčio 23-iąją, kai apie šiuos dažnai tarp Lūksto ir Paršežerio praeinančius partizanus Varnių NKVD pranešė Juozas Naujokas-Žvejys. Žuvusių partizanų palaikai buvo išniekinti Varniuose, prie stribų būstinės.

Gimęs 1911 m. rugsėjo 9 d. V. Montvydas žuvo pačiame brandume – sulaukęs 42 metų. Dar prieš okupaciją, 1939 metais, buvo apdovanotas Šaulių žvaigždės ordinu. 1997 m. gruodžio 22 dieną jis pripažintas kariu savanoriu (po mirties), 1998 m. gegužės 19 dieną jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties), 1999 metais apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (po mirties).

© 2009 „XXI amžius“